Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dievo vyras

A†A mons. doc. dr. Pranciškus TAMULEVIČIUS
(1923 01 29 – 1947 12 20 – 2006 07 04)

Monsinjoras Pranciškus Tamulevičius

Mons. Pranciškus Tamulevičius palydimas į paskutinę kelionę Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Artimieji – prie monsinjoro karsto

Liepos 4 dieną, sulaukęs 83 metų, po ilgos ir sunkios ligos mirė Kauno kunigų seminarijos dėstytojas teologijos daktaras monsinjoras Pranciškus TAMULEVIČIUS.

Velionis gimė 1923 m. sausio 29 d. Kaune. 1929 – 1932 metais mokėsi pradžios mokykloje, o 1933-iaisiais įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią baigė 1941 m. birželio 21 d. Tais pačiais metais P.Tamulevičius įstojo į Kauno konservatoriją, kurioje mokėsi iki 1943 metų. Jausdamas pašaukimą tapti kunigu 1943 metais savo noru paliko konservatoriją ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Kunigų seminarijos rektoriaus išduotoje charakteristikoje prieš priimant šventimus klierikas P.Tamulevičius apibūdinamas, kaip labai geras studentas, tiesa, nedrąsus, tačiau pasižymintis nuoširdumu, darbštumu, mėgstantis aukotis. Iš tiesų šias savo charakterio savybes jis išlaikė iki pat mirties.

1947 m. liepos 9 d., dar iki galo nebaigus viso seminarijos kurso, P.Tamulevičius buvo įšventintas diakonu ir tuojau pat paskirtas Kauno Švč. Trejybės parapijos vikaru. 1947 m. gruodžio 20 d. Kauno Arkikatedros koplyčioje vyskupas Kazimieras Paltarokas diakoną P.Tamulevičių įšventino kunigu.

1948 m. sausio 2 d. kun. P.Tamulevičius buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo dėstytoju ir choro vadovu. Be šių pareigų, 1948 m. kovo 13 d. buvo paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos vikaru, o 1950 m. birželio 24 d. – tos bažnyčios klebonu. 1953 m. lapkričio 12 d. iš klebono pareigų atleistas, paliekant vien dėstytojo darbą seminarijoje bei vikaro pareigas Kauno Arkikatedroje. Šioje bažnyčioje jis dirbo iki mirties.

Slenkant laikui ir trūkstant dėstytojų seminarijoje, be giedojimo, kun. P.Tamulevičius pradėjo dėstyti ir kitus dalykus: filosofiją, teologiją, graikų ir lotynų kalbas. 1962 m. birželio 6 d. buvo paskirtas seminarijos dvasios tėvu. Šias pareigas ėjo iki 1972 metų ir 1980-1981 metais. 1970 m. sausio 21 d. kun. P.Tamulevičiui suteiktas docento vardas.

1991 m. gegužės 22 d. popiežius Jonas Paulius II kun. P.Tamulevičių paskyrė savo kapelionu (monsinjoru).

1992 metais mons. P.Tamulevičius, šalia kitų pareigų, pradėjo dėstyti dar ir Kauno aukštesniojoje neakivaizdinėje katechetų mokykloje, o 1993 metais buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Nuo 1994 metų rudens pradėjo dėstyti ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas teologijos licenciato laipsnis, o 1995 m. gruodžio 14 d. mons. P.Tamulevičius tapo teologijos daktaru. 1996 metais, silpnėjant sveikatai, buvo atleistas iš kunigų seminarijos rektoriaus pareigų, tačiau ir toliau dėstė seminarijoje bei universitete, visą laiką buvo kunigų seminarijos nuodėmklausiu. Taip pat labai uoliai tarnavo ir tikintiesiems Arkikatedroje, ypač daug laiko skirdamas išpažintims klausyti. Net ir tada, kai jėgos visiškai nusilpo, dar stengdavosi bent trumpam nueiti į klausyklą, kad galėtų patarnauti žmonėms. Labai gerai išmanė liturgiją, rūpinosi, kad visos apeigos būtų atliekamos kuo tiksliau. Visus žavėjo monsinjoro pamaldumas ir paprastumas, su kuriuo jis atliko savo pareigas ir sudėjo savo gyvenimo auką į Viešpaties rankas. Savo pavyzdingu kunigišku gyvenimu jis skatino ir kitus kunigus ištikimai laikytis savojo pašaukimo.

Aprūpintas Ligonių sakramentu, liepos 4 dienos vakare iškeliavo pas Viešpatį.

Šv. Mišioms Arkikatedroje Bazilikoje liepos 7 dieną bei laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Romualdas Krikščiūnas ir Juozas Preikšas, šimtas vienuolika kunigų iš visos Lietuvos. Pamaldų pradžioje egzekvijas skaitė prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, ir prel. Vytautas Gustaitis, o mons. Adolfas Grušas perskaitė apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Peterio Stephano Zurbriggeno laišką, kuriame jis pareiškė užuojautą arkivyskupijos ganytojams bei vienybę maldoje už šviesaus atminimo mons. P.Tamulevičių.

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė vysk. J. Ivanauskas, pavadinęs velionį mons. P.Tamulevičių „Dievo žmogumi, tėvu, mokytoju, dvasios vadu“, gyvai liudijusiu pagrindinį Dekalogo įsakymą – Dievo ir artimo meilę. Pasak vyskupo, šios laidotuvės yra istorinės, atskleidžiančios, koks brangus daugeliui buvo tėvelis Pranciškus, o tai, kad į paskutiniąją kelionę jį palydėti susirinko tiek daug kunigų iš visos Lietuvos – tai aiškiai paliudija. Kunigų vardu kalbėjęs prel. doc. dr. V.S.Vaičiūnas, OFS, pabrėžė, jog mons. P.Tamulevičius „Kristaus pavyzdį įkūnijo savo gyvenime, liudijo, kad viskas jame vyksta Dievo valia“.

Mons. P.Tamulevičius palaidotas liepos 7 dieną Kauno Arkikatedros šventoriuje.

Kauno arkivyskupijos kurija

Gyvoji Evangelija

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Per šias laidotuves nekalbėkime apie mirtį, bet apie gyvenimą. Tikro, švento kunigo gyvenimą. Neatsitiktinai šiandien susirinko tiek daug kunigų. Jie visi per 58 metus matė monsinjorą Tamulevičių: jo tikėjimo liudijimą, mokėsi iš jo gerumo ir pamaldumo. Jo gyvenimas lieka tarsi etalonas, koks turi būti kunigas ir kaip reikia sekti Kristų. Džiaugiuosi sutikęs gyvenime tėvelį Pranciškų, – taip mes, seminaristai, jį vadindavome. Nors jo dokumentuose visur figūruoja Prano vardas, bet žinojome, kad jis labai gerbia šv. Pranciškų Salezietį, nepaprasto gerumo vyskupą, ir pats į jį yra panašus, todėl mieliau jį vadindavome Pranciškumi.

Prisikėlęs iš mirties ir ant Galilėjos ežero kranto savo mokiniams apsireiškęs Jėzus Kristus paklausė Simoną, ar jis Jį myli. Gavęs teigiamą atsakymą, Jėzus pavedė jam ganytojo pareigas: „Ganyk mano avis!“ Pavedė jam rūpintis Bažnyčia, plaukiančia per audringus istorijos vandenis.

Viešpats jaunystėje paklausė ir mūsų tėvelį, kiek jis turi meilės žmonėms ir Dievui. Jo gyvenimas ir buvo jo atsakymas. Jis pradėjo ruoštis kunigo tarnystei rūsčiais karo metais, o kunigystės šventimus gavo tuomet, kai sovietinė prievartos mašina triuškino Lietuvą ir Bažnyčią. Kai jaunasis levitas gavo kunigystės šventimus, tais metais itin neaiškiomis aplinkybėmis mirė Kauno arkivyskupijos valdytojas prel. Stanislovas Jokūbauskis. Pagrįstai manoma, kad prie jo mirties prisidėjo Stalino draugų ranka. Anuomet buvo suiminėjami klierikai, kunigai ir vyskupai. Rinktis kunigystę, vadinasi, pasirašyti sau nuosprendį, jog esi „liaudies priešas“, ir pasmerkti save nelabai aiškiai ateičiai. Jaunasis kunigas mažiausiai dėl to nerimavo, nes jame buvo subrendęs nepaprastas apsisprendimas – visuomet sekti Kristų, net ir tuomet, kai Jis neša kryžių.

Mons. P.Tamulevičius buvo išties geras ganytojas. Tai akivaizdžiai matė ir jautė visi, kurie su juo susidūrė klausykloje, auditorijoje ar kur nors kitur. Kiekviename žmoguje jis matė Kristaus paveikslą ir su kiekvienu elgėsi taip, tarsi tikrai čia būtų buvęs ne studentas, ne Arkikatedros lankytojas ar lankytoja, o pats Jėzus Kristus. Mums, klierikams, jis buvo gyva, tarp mūsų vaikščiojanti Evangelija.

Monsinjoras buvo didelės dvasios žmogus. Tokių reta. Nelengva surasti atsakymą tik į vieną klausimą. Žiniasklaida, siekdama suniekinti Lietuvos kunigus, dažnai išmesdavo mintį, jog Lietuvoje esą geri tik kokie trys kunigai. Tarp jų niekada nebūdavo paminėtas mons. P.Tamulevičius. Kodėl? Juk jis savo gerumu aplenkė daugelį populiariausių kunigų. Esu matęs tuos populiarius kunigus kunkuliuojančius pykčiu, einančius į kompromisus su savo sąžine, tačiau nieko panašaus nemačiau, tikiu, ir kiti nematė, mons. P.Tamulevičiaus asmenybėje. Atrodė, kad Viešpaties ranka jį pastatė ant bėgių, ir jis jais nė žingsnio nenukrypdamas į šalį riedėjo iki susitikimo su dangaus Tėvu danguje. Apie jį žiniasklaida nekalbėjo tikriausiai todėl, kad jis savęs ne tik neafišavo, bet tiesiog slėpėsi, kad niekas jo nepastebėtų ir nepagirtų. Atrodo, kad jis tiesiog bijojo bet kokių pagyrimų. Monsinjoras labai gerai suprato, kad puikybė yra pats pavojingiausias ir pikčiausias krikščionio, taip pat ir kunigo priešas. Puikybė net apaštalą Petrą parklupdė. Šis buvo įsitikinęs esąs pats geriausias iš visų mokinių. Jis viešai teigė: „Nors ir visi tavimi pasipiktintų, aš nepasipiktinsiu“. Žinome, kas iš to išėjo. Mons. P.Tamulevičius buvo įkūnytas nuolankumas. Atrodė, tarsi jo nebėra, o jo vietoje yra pats Kristus.

Pasaulis tokius žmones ir tokius kunigus mažai vertina, nes jie nėra iš pasaulio. Kunigas Pranciškus savo gyvenimą grindė labai aiškiais Evangelijos principais. Jis nebuvo vienuolis ir nebuvo padaręs vienuoliškų įžadų, kuriais irgi galima didžiuotis: žiūrėkite, koks aš geras! Geriausias vienuolis galėtų pavydėti monsinjoro neturto, klusnumo ir celibatinio gyvenimo. Jis po savęs nieko nepaliko: jokių santaupų, jokių mašinų ir jokių namų. Ir visa tai po 59 kunigystės metų.

Monsinjoras gerai suprato, ką dvasiniame gyvenime reiškia klusnumas. Jeigu nėra klusnumo, nėra ir Kristaus sekėjo. Jėzaus Kristaus esminė gyvenimo gija – klusnumas dangaus Tėvui. Klusnumas iki kryžiaus mirties. Toks buvo ir monsinjoras. Ėjo ten, kur buvo siunčiamas, ir niekuomet nedejavo, kad ne ten paskyrė, kad neįvertino, kad per daug pareigų. Juk buvo laikas, kai mons. P.Tamulevičius seminarijoje dėstė daug dalykų – ne tik giedojimą, bet ir filosofines bei teologines disciplinas. Toks buvo metas. Trūko išsilavinusių teologų, nes išvykti studijoms į Romą reiškė sumokėti labai skaudžią kainą. Monsinjoras dėstydavo visa, kas jam būdavo pavedama. Suprantama, tai jam daug kainavo, nes jis jokio darbo negalėjo atlikti atmestinai – viską darydavo su pedantišku tikslumu ir uolumu.

Visa monsinjoro laikysena bylojo, kad savo viduje jis yra labai tyras. Celibatas jam nebuvo problema. Tikriausiai jis būtų galėjęs pasakyti, ką šiuo klausimu pasakė Vaižgantas: „Apie tai mąstyti neturėjau laiko“. Velnias gundo tik tinginius ir, pridėčiau, tik sėdinčius prie televizoriaus. Mūsų tėvelis gundytojui nepalikdavo laiko, nes dirbo, labai daug dirbo. Pasirodo, darbo nereikia bijoti, nes jis gyvenimą ne trumpina, bet kartais net prailgina. Kiek kunigų miršta nesulaukę net penkiasdešimties, o monsinjoras kitais metais būtų minėjęs kunigystės 60-metį.

Mums, vyskupams ir kunigams, šios monsinjoro laidotuvės yra kaip rekolekcijos, kurias mus paliekantis tėvelis paskutinį kartą veda. Mes, žmonės, tokie jau esame, net geriausius žodžius, net ir tuos, kuriuos pasakė monsinjoras Tamulevičius, greitai pamirštame. Tačiau nepamirštamas yra gražaus gyvenimo liudijimas. Todėl ir Jėzus Kristus savo mokiniams ne tik paliepė skelbti Evangeliją, bet būti Jo liudytojais iki žemės pakraščių.

Kviečiu melstis ne tik už monsinjorą Tamulevičių, bet ir už mus, savo vyskupus ir kunigus, kad būtume panašūs Evangelijos liudytojai, koks buvo mūsų tėvelis per 59-erius kunigystės metus. Šitoks jis buvo tik todėl, kad Kristus jam buvo tapęs ta erdve, kurioje jis nuolat gyveno. Visi kunigai tai žino, tik ne visi sugeba pakankamai skirti dėmesio maldai. Tikras kunigas subręsta ir išsilaiko savo pašaukimo aukštumose tik tuomet, kai yra maldos vyras.

Homilija, pasakyta per mons. P.Tamulevičiaus laidotuves liepos 7 dieną

© 2006 „XXI amžius“