Perimkime jo neštą Dievo ir artimo meilės vėliavą
|
Mons. P.Tamulevičiaus ranka
užrašyta giesmė 2006-ųjų Velykoms
|
Liepos 7 dieną gražiai išlydėjome didį Dievo mums duotą Bendrakeleivį, šventą kunigą, mielą Tėvelį monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Daug jo išmokytų, tėviška meile išaugintų kunigų ir vyskupų dalyvavo laidotuvėse: baltos albos, arnotų violetas ženklino dienos svarbą ir rimtį.
Ta diena, kaip ir kasmet, sutapo su Katedros konsekravimo metinėmis. Ir tai priminė mums, kad visi, o ypač Jo išrinkti, pašaukti ir pašvęsti turime būti kaip kad ir esame Dievo šventovė šventa. Prie Jo kapo kalbėjęs prelatas Vytautas Vaičiūnas atskleidė, kad Tėvelis nuolat adoravo Dievą savo širdies šventovėje. Tai gal irgi ne sutapimas (tos šventės ir laidotuvių), bet šviesus, galingas testamentinis akordas ir jūs būkit tokie su Dievo ir artimo meilės vėliava rankose, su adoracija Švenčiausiajam širdyje.
Vis prisimenu Tėvelio gerumą. Kiek jo neišpasakyto švelnumo ir tiesos žodžių iš sakyklos ir klausyklos langelio, asmeniškuose pašnekesiuos! Jam atverdavome intymiausias širdies paslaptis, žinodami, kad esame mylimi, todėl būsime suprasti. O jis vis guodė, ramino, stiprino, kaip įprasta: Nebijok, viskas bus gerai
Dievas tave myli
Ir sugrįžti lyg ant sparnų, ir norisi kitus paguost ta mintimi:
Dienų ir naktų
Margajam sraute
Atminki, meldžiu, -
Jis myli tave!
Dabar jau likusią kelio dalį teks eiti vieniems. Bet ta Dievo duota pažintis, artimybė, tikime, ir toliau mus lydės ir padės. Jau ir patiems laikas šitiek gerumo patyrus! perimti taip gražiai Tėvelio neštą Dievo ir artimo meilės vėliavą, tapti tikresniais Jėzaus žodžių ir gyvenimo sekėjais, o kartu ir atrama bendrakeleiviams.
Iš tiesų perfrazuojant Evangeliją pagal Joną (o Tėvelis, pasirinkęs sutvirtinimo šv. Jono evangelisto vardą, sakė, jog Jonui Krikštytojui nukirto galvą
Žiauru, tai aš pasirinkau apaštalą Joną) galima sakyti: Dievas taip pamilo Lietuvą ir Kauno arkivyskupiją, kad davė jai kunigą P.Tamulevičių, didį darbininką, muziką, kompozitorių, nuostabiom melodijom išpuošusį liturgiją. Poetė J.Degutytė prieš mirtį rašė, kad: Parnešta tiek, kiek parnešta į tėvynės aruodus. Ir uolaus mūsų Tėvelio daug parnešta į Bažnyčios ir tėvynės aruodus. Norėjo, kaip ir poetas J.Marcinkevičius, į kiekvieną krūtinę po giesmę įdėti, tai dainuos žmonių širdys, kai per Lietuvą eis.
Giedosime visi Dievo link eidami. Iki pat mirties kūrė muziką, nors po vieną naują giesmę Kalėdoms ir Velykoms. Ir paskutinė jau drebančia ranka užrašyta 2006-ųjų Velykoms. Jo tekstas ir muzika:
Prisikėlęs, Jėzau Kristau,
Vesk galingai mus visus.
Ten, kur amžiais nenutyla
Aleliuja prakilnus.
Priegiesmis
6 k. Aleliuja...
Nors mes esame vargingi
Dar pasaulio šio vaikai.
Bet malonių Tavo gaunam,
Gerame mus palaikai.
Prieg. Aleliuja...
Mums suteik ištikimybės,
Duok vainiką po mirties.
Ten, danguj, kur amžių amžiais,
Aleliuja vis aidės.
Prieg. Aleliuja...
Paguldėme Tėvelį šalia Katedros, šalia Marijos, prie Maironio, Jakšto, Sladkevičiaus, šalia brolių, kaip rašė Maironis:
Ir paguldė mūs Brolį šalia milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
Kun. Jonas KATULIS
© 2006 XXI amžius
|