|
Kunigą Joną Lauriūną prisiminus
Liepos mėnesį sukako 15 metų, kai į Amžinybę išėjo kunigas Jonas Lauriūnas. Paskutinioji šio atsidavusio jėzuitų vienuolio, kunigo erudito kasdienės tarnystės vieta buvo Linkmenų parapija Ignalinos rajone.
Buvau dar paauglė, kai 1983-iaisiais į mano gimtąją Linkmenų parapiją atvyko kunigauti J.Lauriūnas. Linkmeniškiai kalbėjo, kad naujasis klebonas labai išsilavinęs, puikiai moka net kelias užsienio kalbas. Vėliau sužinojau, kad jis buvo vienas aktyviausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos talkininkų, slapta leisto religinio leidinio Rūpintojėlis bendraautoris, pamokslų kūrėjas.
Kunigas Linkmenyse greit tapo savas ir mylimas. Vos atvykęs siekė artimiau susipažinti su parapijiečiais, ėjo į žmones: sutikęs dažną pakalbindavo, aplankydavo namuose, į atokesnes parapijos sodybas nuvažiuodavo dviračiu. Stebino savo tolerancija ir supratingumu, atrasdamas bendrą kalbą su dideliu ir mažu, su išsilavinusiu ir mokslo neragavusiu. Gerbė kiekvieną žmogų, suprato tuos, kurie dėl sovietinio režimo negalėjo viešai išpažinti savo tikėjimo bei atvirai dalyvauti religiniame parapijos gyvenime, ir slapčiomis bendravo su jais.
Kiekvienas parapijietis, kurį aplankydavo kunigas, pasijusdavo esąs ypatingas, įkvėptas geriems darbams bei kilniems siekiams. Pokalbiai su klebonu dažniausiai būdavę trumpučiai, susidedantys iš paprastų klausimų apie kasdienius užsiėmimus, sveikatą, šeimos narius, tačiau tarp klausimų buvo kažkas neapčiuopiama, kas padėjo išsaugoti atmintyje giedrą ir palaikantį klebono žvilgsnį, kas skatino ieškoti šviesos kasdienybėje.
Klebonaudamas Linkmenyse kun. J.Lauriūnas kiek įmanydamas stengėsi šviesti žmones. Kadangi daugelis tuometinių bažnyčios lankytojų nebuvo turėję tikybos pamokų, prieš kiekvienas šv. Mišias vesdavo katekizmo pamokėles, kurių metu aiškindavo tikėjimo tiesas, sakramentų reikšmę, kasdienės maldos prasmę. Pats labai mėgo skaityti ir tai daryti skatino kitus. Turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką, kurioje buvo daug vertingų knygų įvairiomis kalbomis. Pajutęs kurio nors parapijiečio domėjimąsi literatūra, pasiūlydavo paskaityti vieną ar kitą knygą iš savosios bibliotekos. Knygą rinkdavo kruopščiai, trokšdamas, kad ji paliestų skaitytoją ir jį įkvėptų.
Pas kleboną dažnai atvykdavo svečių, nes jis organizuodavo inteligentų, jaunimo grupelių susibūrimus, kurių metu skaitydavo paskaitas religine ar istorine tema, daug bendraudavo dvasinio gyvenimo klausimais.
Įstrigo į atmintį kunigo organizuota išvyka į Raudondvarį 1987-aisiais. Nemaža parapijos tikinčiųjų grupė vyko į gimtąjį klebono kraštą. Dalyvavome šv. Mišiose Raudondvario bažnyčioje, aplankėme kapines, kuriose palaidoti jo tėveliai, kitas vietas. Lankėmės ir gimtojoje kunigo sodyboje Šilelio kaime, dalyvavome ekskursijoje po Raudondvario pilį. Visi jautėmės kaip draugiška šeima, kurią vienijo pagarba ir tarpusavio supratimas.
Su kun. J.Lauriūno vardu siejamas Atgimimo laikotarpis. Dar gerokai prieš sovietinės imperijos sugriuvimą dvasininkas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Atrodo, ir šiandien girdžiu jo žodžius, dažnai kartotus pamokslų metu: Tauta be gimtosios kalbos tai medis be šaknų. Nukirsk medžiui šaknis medis nudžius, atimk iš žmogaus gimtąją kalbą išnyks tauta.
Daugelis linkmeniškių prisimena, kaip prieš istorinę Sausio 13-ąją klebonas palaimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Džiaugėsi mūsų parapijos ganytojo širdis matydama prisikeliančią Lietuvą naujam gyvenimui.
Tikrasis pašaukimas kun. J.Lauriūno gyvenime buvo ne tik pačiam eiti Dievo link, bet ir įkvėpti tam kuo daugiau tikinčiųjų. Tokios galimybės gerokai išsiplėtė leidus mokyklose dėstyti tikybą. Jis pirmasis tikybos mokytojas Linkmenyse. Tuo metu ypač pagyvėjo bendravimas su kaimo šviesuoliais mokytojais, kurių situacija tuomet nebuvo pati maloniausia, nes atsirasdavo teisuolių, smerkiančių mokytojus ir jiems priekaištaujančių: O kur jūs buvote anksčiau? Prisimenu vienos mokytojos žodžius, pasakytus apie kun. J.Lauriūną: Jis padėjo mums sugrįžti į savąją bažnyčią.
Atsisveikinant su kun. J.Lauriūnu vienas iš jo bendražygių sakė: Konspiracijos sumetimais mes jį vadinome Saule. Manyčiau, šis vardas geriausiai atitiko kun. J.Lauriūno dvasią: šviestis pačiam, šviesti kitus ir vestis juos kartu su savimi į tobuląją šviesą pas Viešpatį Dievą. Džiaugiamės visi, kuriems gyvenimas dovanojo galimybę būti paliestiems Dievo šviesos ir meilės, sklidusios per šią Asmenybę.
Gražina Mackonienė,
Linkmenų pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui
Ignalinos rajonas
© 2006 XXI amžius
|