Kančioje įprasminti likimai
Rasa KRIŽINAUSKAITĖ
|
Šv. Mišių auka Budavonės miške,
minint 65-erių metų tragediją
|
Trims kunigams kankiniams, 1941 m. birželio 22 d. rytą paskutinį kartą mačiusiems dangų, saulę, medžius tą nuostabų Dievo sukurtą pasaulį ir paties kilniausio Jo kūrinio žmogaus, deja, pakėlusio ranką prieš savo brolį, akis, Aukščiausiojo buvo skirta duoti daug vaisių, kuriuos teberenkame ir šiandien, prabėgus 65-eriems metams. Jį rinks ateities kartos, tyrinėdamos tautos istoriją, sklaidydamos skaudžiausius jos istorijos puslapius.
Apie tris kunigus, žiauriai nukankintus Budavonės miške, netoli Bartninkų, Vilkaviškio rajone, teko girdėti ne tiek daug. Labiau juos prisimename tuomet, kai vykstame prie Mažučio šaltinėlio, užsukdami į Alksnėnų bažnyčią, kurios šventoriuje yra palaidotas vienas kunigų J.Dabrila. Kai Marijos radijas bene visą savaitę skelbė apie ateitininkų sendraugių ir Laisvės kovų dalyvių sąjungos organizuojamą kelionę į kunigų Justino Dabrilos (1905-1941), Vaclovo Balsio (1905-1941) ir Jono Petrikos (1885-1941) 65-ųjų mirties metinių minėjimą, neliko abejingi tie, kuriems svarbi tautos, Bažnyčios istorija.
Rožinio malda, kalbama daugiau nei 43 įvairaus amžiaus žmonių, birželio 24 dieną patraukusių į Budavonės mišką iš Vilniaus kartu su mons. A.Svarinsku, lydėjo iki tos atmintinos vietos, kurioje 12 val. turėjo būti aukojamos šv. Mišios. Pakeliui s. N.Sadūnaitė apie minėtus kunigus paskaitė J.Šidlausko ir V.Bartasevičiaus knygelės Užgesęs saulėtekis virš Budavonės ištraukų.
Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio dekanas prel. V.Gustaitis, kartu su dešimčia aplinkinių parapijų kunigų, tarp kurių buvo ir Bartninkų parapijos (joje yra Budavonės miškas) klebonas kun. A.Dvareckas bei mons. A.Svarinskas. Pamoksle dekanas kalbėjo apie sekimą Evangelija, tikėjimo liudijimą, pasitikėjimą ne savimi, bet Dievu. Klausėmės mons. A Svarinsko žodžių, pasakytų po šv. Mišių vykusiame minėjime, kviečiančių į dvasinį, moralinį tautos atsivertimą bei priminimą, jog esame atsakingi ne tik už save, bet ir ateities kartas, kurios dėl kiekvieno mūsų abejingumo, baimės ar tiesiog patogaus gyvenimo siekimo taip ir liks tik Europos ar pasaulio piliečiais, nežinančiais savo kilmės, nepažįstančiais tautos istorijos. Parapijiečiai dalijosi prisiminimais, skaitė savo sukurtas eiles. Stovėjome greta buvusio politinio kalinio P.Plumpos, pagarbiai laikiusio trispalvę, bei Seimo nario R.Kupčinsko prie gėlėmis papuošto paminklo kunigams, ramiai ir nuolankiai priėmusiems kankinystės vainiką iš Viešpaties rankų.
Prasminga, kad kelionėje į kunigų, taip mylėjusių jaunimą, mirties metinių minėjimą dalyvavo keli įvairaus amžiaus moksleiviai. Paprašiau jų pasidalyti mintimis apie tai, kas jiems labiausiai įsiminė šioje kelionėje. Štai keletas minčių.
Gabrielė, 11 metų: Man labai patiko
šv. Mišios pamiškėje, pagerbiant nukankintuosius. Baisu net pagalvoti,
kokia žiauria mirtimi jie mirė.
Marija, 11 metų: Kelionė buvo įdomi.
Man buvo gaila tų kunigų, kurie buvo kankinami. Baisu net apie tai
galvoti.
Austėja, 14 metų: Šioje kelionėje
mane sujaudino, kai sužinojome, kad Budavonės miške buvo žiauriai
nukankinti kunigai. Aš esu labai dėkinga mamai, kuri mus nuvežė
į tą minėjimą.
Julita,15 metų: Esu labai dėkinga
tiems žmonėms, kurie mus čia pakvietė. Sužinojau apie tuos kunigus,
kurie buvo žiauriai nukankinti už meilę Lietuvai.
Jungdamiesi prie šių gražių žodžių, dėkojame Viešpačiui ir Švč. Mergelei Marijai, kurios užtarimu kiekvienai tautai duodama šventų vyrų bei moterų, tobulai vykdančių Dievo valią, liudijančių tikėjimą Jėzumi Kristumi ir po mirties užtariančių mus Danguje.
Julijos Ambrasienės nuotrauka
Prisiminkime šių kunigų gyvenimą, aprašytą J.Šidlausko ir
V.Bartasevičiaus knygelėje Užgesęs saulėtekis virš Budavonės (Vilkaviškis,
1992).
Kun. Justinas Dabrila (1905 03 15-1941
06 22) gimė Našiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčių
valstiečių šeimoje. Vyresnėse klasėse pasireiškė polinkis į dvasinius
dalykus, o pasirinkti kunigystę galbūt paskatino ne tik tėvai, bet
ir giminės tradicija tėvo ir du motinos dėdės buvo kunigai. Baigęs
šešias gimnazijos klases, J.Dabrila įstojo į Vilkaviškio kunigų
seminariją, esančią Zypliuose, laisvose dvaro patalpose. 1927 metais
baigęs Vilkaviškio dvasinę seminariją, kaip gabus absolventas gavo
rekomendaciją studijuoti Kauno universitete, Teologijos-filosofijos
fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais baigęs pirmąjį kursą
buvo įšventintas į kunigus. Kauno universiteto Teologijos fakultetas
ugdė ir lavino savo auklėtinius tokia dvasia, kad tapę kunigais
jie kartu galėtų būti lietuvių tautos kultūrintojais, švietėjais,
aktyviai dalyvautų ir pasaulietiniame gyvenime. Studijų metai praturtino
ne tik universitetiniu išsimokslinimu, bet ir suteikė galimybę savarankiškai
lavintis. Justinas žavėjosi M.K.Čiurlionio kūryba, susidomėjo naujomis
meno rūšimis fotografija ir kinu, taip pat poezija bei proza.
Baigęs universitetą, norėjo vykti į misijas Indijoje, bet, tėvams,
artimiesiems labai priešinantis ir apgailestaujant, tos minties
atsisakė. Vėliau norėjo tapti jėzuitu ir išvyko į noviciatą Vokietijoje,
paskui į Olandiją, kur pradėjo rengtis filosofijos daktaro laipsniui.
Po pusmečio, 1931 metais, išvyko į Romą stažuotis Jėzuitų universitete.
Dvejus metus prabuvęs užsienyje, Justinas pradėjo abejoti, ar verta
stoti į vienuolyną. Viena to priežasčių galėjo būti pablogėjusi
sveikata. Be to, jis norėjo pasišvęsti kunigo darbui tėviškėje,
o būnant jėzuitu galėjo nutolti nuo namų. Vis dėlto kun. J.Dabrila
norėjo tęsti mokslus Vakarų Europoje ir įgyti filosofijos daktaro
laipsnį, todėl išvyko į Romą. Kunigas daug keliavo taip plėtė
akiratį, kad galėtų labiau pasitarnauti Lietuvos žmonėms įvairiuose
reikaluose. Grįžęs iš Italijos, apsigyveno savo vyskupijoje ir įsidarbino
Vilkaviškio gimnazijoje kapelionu. Jis jautėsi reikalingas Suvalkijoje,
mėgo jaunimą, kuris taip pat pamilo paprastą, linksmą, išsilavinusį,
plačių pažiūrų kunigą. Kunigas Justinas ėmėsi vadovauti eucharistiniam
būreliui, tapusiam mokinių lavinimosi, turiningo laisvalaikio centru.
Buvo organizuojamos ekskursijos, stovyklos, įvairūs renginiai, leidžiamas
žurnalas Negęstantis židinys. Kunigas ėmėsi plačios švietėjiškos
veiklos parapijos salė tapo miesto kultūros židiniu. 1936 metais
įvyko svarbi permaina kun. J.Dabrila tapo Vilkaviškio kunigų seminarijos
profesoriumi, joje dėstė dogminę teologiją, tačiau nenutraukė ryšių
su gimnazija, jos eucharistiniu būreliu. 1940 metais sovietams okupavus
Lietuva, kunigai pateko jų nemalonėn. Buvo uždrausta dėstyti tikybą
mokyklose. Sunkiai ėjo darbas seminarijoje. Kun. J.Dabrila išvyko
į Kauną, manydamas, kad ten jam bus lengviau, tačiau pasirodė priešingai.
Kartu su kun.V.Brizgiu jie grįžo į Vilkaviškį ir apsistojo Lankeliškiuose,
pas kleboną kun. V.Balsį, kur 1941 m. birželio 22-ąją buvo suimti
ir nužudyti netoliese esančiame Budavonės miške.
Kun. J.Dabrila palaidotas Alksnėnuose, prie
bažnyčios.
Kun. Vaclovas Balsys (1905 08 04-1941
06 22) gimė Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje.
Jo tėvai buvo labai religingi; tėvas anksti pajuto, kad Vaclovas
tinka būti kunigu. Pradžios mokykloje ėmė aiškėti jo gabumai mokslams,
dvasininko pašaukimą atitinkąs būdas. Baigęs šešias gimnazijos klases,
jis tvirtai apsisprendžia tapti kunigu, ir, tėvų laiminamas, 1922
metais išvyksta mokytis į Vilkaviškio seminariją. Ją baigęs 1927
metais, kaip ir J.Dabrila, studijas tęsė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos
fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais buvo įšventintas kunigu.
Jaunąjį kunigą traukė konkreti ganytojiška veikla įprastoje jam
aplinkoje, gimtosios Suvalkijos parapijoje, todėl jis grįžo į Vilkaviškio
vyskupiją. Ketverius metus vikaravo Kudirkos Naumiestyje, vėliau
Lankeliškiuose. Noriai bendravo su parapijiečiais, aktyviai ėmėsi
jaunimo auklėjimo veiklos, rūpinosi pavasarininkais kaimo jaunimą
telkiančia organizacija, propagavusią Dievo meilę ir darbą, sveiką
gyvenimo būdą. Į šį darbą stengėsi įtraukti kitus žmones, kurie
galėjo ką nors įdomaus papasakoti jaunimui ar patraukti jį savo
pavyzdžiu. 1932 metais kun. V.Balsys išvyko dirbti į Kauną kalėjimo
kapelionu. Kas paskatino tokiam žingsniui, tiksliai nėra žinoma,
galbūt jį traukė savarankiškesnė veikla, o gal ypatinga misija
skelbti Dievo žodį tarp moraliai degradavusių žmonių. Kauno kalėjimo
kapelionu jis dirbo maždaug metus iki 1936-ųjų. Atsiradus laisvai
Lankeliškių klebono vietai, jis vėl išvyko į Vilkaviškio vyskupiją.
Ten geriausiai atsiskleidė šio žmogaus, kaip kaimo kunigo, sugebėjimai,
labai tinkančios tokiai veiklai charakterio savybės, giliausiai
buvo panaudota ankstesniais metais sukaupta dvasininko darbo patirtis.
Tuo metu Vilkaviškyje jau dirbo kun. J.Dabrila. Taip vėl seni draugai
susibūrė draugėn, ir laikas juos vis greičiau ėmė nešti į tragišką
jiems ir Lietuvai lemtį. Atvykęs į Lankeliškius, kun. V.Balsys iš
karto tapo savas sodiečiams, užmezgė nuoširdžius ryšius su parapijos
komitetu, choristais. Pasižymėdamas puikia atmintimi, jis prisimindavo
visų problemas, bėdas, patardavo, apsvarstydavo parapijiečių reikalus.
Lankeliškiuose jis taip pat ėmė organizuoti pavasarininkus, rengė
su jais šventes, ekskursijas, statė spektaklius. Būdamas muzikalus,
jis ypač rūpinosi bažnyčios choru, mielai į jį įtraukdavo jaunimą.
1940-ųjų metų vasaros įvykiai, kiek žinoma, nedaug pakeitė sodiečių
gyvenimą. Jie nesileido įtraukiami į bolševikų organizacijas, nedalyvavo
propagandinėse akcijose. Ramiai dirbdami jiems įprastus žemės darbus,
šios atokiau nuo didesnių miestų esančios parapijos žmonės tikėjosi
kaip nors išgyventi sunkius laikus. Tų pačių metų rudenį į Lankeliškių
parapiją atvyko kun. J.Petrika.
Kun. V.Balsys palaidotas Kudirkos Naumiestyje.
Kun. Jonas Petrika (1885 04 13-1941 06
22 ) gimė Būblelių kaime, Būblelių valsčiuje, Šakių apskrityje,
sumanių, darbščių ūkininkų šeimoje. Jo vaikystė ir paauglystė nusidriekė
per sunkų Lietuvai istorinį laikotarpį. Po 1863 metų sukilimo keturis
dešimtmečius buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis,
į ištremtųjų dvarininkų žemes ėmė keltis kolonistai iš Rusijos.
Vis per tuos dešimtmečius ūkininkai tvirtėjo ir galėjo leisti vaikus
į mokslus. Būsimojo kunigo vaikystėje darbo buvo daugiau negu vaikiško
nerūpestingumo. Vaikai padėjo tėvams ūkyje, bet buvo skatinami mokytis.
Baigusį parapinę mokyklą Joną tėvas išsiuntė mokytis į Marijampolės
gimnaziją ir buvo numatęs jam kunigo kelią. Po kelerių mokslo metų
Marijampolėje, J.Petrika išvyko mokytis į Seinų kunigų seminariją.
1908 metais, baigęs seminariją, buvo įšventintas kunigu. Prasidėjo
kruopštus, kasdienis vikaro darbas įvairiose Suvalkijos vietovėse.
Prasidėjus karui, jis pasitraukė į Voronežą, ten dirbo kapelionu
lietuvių gimnazijoje ir, atgimus Lietuvos valstybei, šį darbą tęsė
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo jaunystės J.Petrika
susidomėjo prancūzų kalba, literatūra. Nepriklausomos Lietuvos laikais
jis lankėsi Prancūzijoje, Italijoje, kurį laiką stažavosi Nansi
universitete. Dorovės, Dievo meilės mokymas jo pedagoginėje veikloje
buvo siejamas su labai turtingos prancūzų kultūros pažinimo skatinimu.
J.Petrika labai mėgo muziką, literatūrą, dailę, norėjo ir savo auklėtiniams
diegti subtilios vakarietiškos kultūros pradus. Be tikybos, gimnazijoje
jis mokė ir prancūzų kalbos. Šią švietėjišką veiklą nutraukė 1940-ieji.
Atvykęs į Lankeliškius, J.Petrika tarsi mėgino užsidaryti savo knygų,
meno albumų, muzikos pasaulyje ir lyg pabėgti nuo XX amžiaus barbarizmo.
Jis ėmėsi vikaro pareigų, tačiau parapijos pastoraciniame darbe
dalyvavo ne itin aktyviai. Nerimo draskomoje Lietuvoje, Lankeliškių
klebonijoje, vakarais ramiai šnekučiuodavosi skirtingos gyvenimo
patirties, amžiaus, būdo kunigai. Birželio 22-osios rytą jį bei
kun. V.Balsį ir išvakarėse jų draugiją papildžiusį kun. J.Dabrilą
amžiams mirtyje sujungė bendras likimas.
Kun. J.Petrika palaidotas Kudirkos Naumiestyje.
Knygelėje Užgesęs saulėtekis virš Budavonės yra aprašomos
kunigų nukankino aplinkybės. Nors kai kurių liudininkų pasakojimai
skiriasi, tačiau žinome, kad kunigai perėjo tikrą lietuviškos Golgotos
kelią į mirtį atvirom akim ir tyrom sielom, niekuo nenusidėję ir
vyriškai, santūriai sutiko savo lemtį. Pasak liudininko A.Kiverio,
jie ramiai, be mažiausios panikos, kariškių apsuptyje pateko į Budavonės
mišką, kurio žemė netrukus sugėrė jų kraują, priimdama aukos kančią.
Rusams paskubomis traukiantis ir ateinant vokiečiams, apie vidurdienį
į įvykio vietą atskubėję žmonės rado tris stipriai sužalotus kūnus,
kuriuos vokiečiai paėmė medicininei apžiūrai, kuri turėjo būti patvirtinta
dokumentu, tačiau jokių žinių apie medikų ekspertų išvadas nerasta.
Beliko remtis žmonių prisiminimais.
Suvalkijos žmonės niekuomet nepamiršo savo krašto kankinių.
Laidotuvėse gedėjo tūkstančiai, nepaisant to, kad vyko karas. Budavonės
miške, žudynių vietoje, karo metais buvo pastatytas paminklas
trys kryžiai, tarsi suaugę skersiniais, tačiau greitai bolševikų
jis buvo susprogdintas. Didžiulė sprogmenų išrausta duobė, papuošta
žolynais, priminė mums apie šį įvykį. Prasidėjus Lietuvos atgimimui,
atstatytas paminklas Budavonės miške, planuojama atkurti kun. J.Dabrilos
antkapio bareljefą.
© 2006 XXI amžius
|