Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujos iniciatyvos

Po šv.Mišių Miroslave patys aktyviausieji dalyviai įsiamžino bendroje nuotraukoje

MIROSLAVAS. Po pietų į Švč.Trejybės bažnyčią pažymėti Valstybės dieną susirinko dabartiniai ir buvę parapijiečiai, jų sukviesti draugai ir giminės. Su rūpestinguoju klebonu kun. Antanu Matusevičiumi bei Šv.Pauliečio vienuolijos seserimis Lina Cordoba ir Rubelinda Varela visi nekantriai laukė brangaus svečio monsinjoro Alfonso Svarinsko, sovietiniais laikais tarnavusio Miroslavo parapijoje.

Šventės iniciatoriai bei rėmėjai – Markelių šeima iš Miroslavo ir Valūnų šeima iš Balkūnų – tądien į maldos namus kvietė gausų būrį bendruomenės narių.

Ir štai, kaip ir prieš daugelį metų, pro duris įžengė Lietuvos Katalikų Bažnyčios patriarchas, visą savo gyvenimą aktyviai siekiantis Tėvynės laisvės, nepriklausomybės, Dievo bei artimo meilės darbų įkūnijimo. Iškilmingai sugaudė nauji vargonai, paklusdami Vilmos Dimšienės įgudusiems pirštams, bažnyčios tylą netrukus nuskaidrino pakilios šlovinimo giesmės.

Garbusis svečias mons. A.Svarinskas aukojo šv.Mišias, daug kartų prisimindamas Lietuvos žmones, jų darbus, rūpesčius bei paklydimus.

Atsigręžęs į tolimą praeitį, pamokslininkas priminė kunigaikštį Mindaugą, žengusį pirmąjį žingsnį krikščioniškų vertybių priėmimo mūsų tėvynėje, atskirų žemių suvienijimo bei Lietuvos, kaip valstybės, pripažinimo Europoje kryptimi.

Pažymėjęs nūdienos situaciją mūsų valstybėje – godumą pinigams, pašlijusią tvarką bei atsakomybės stoką, monsinjoras kreipė susirinkusiųjų mintį į pamatines dvasines vertybes, prisiminė Dievo įsakymų svarbą, ilgėliau sustojo prie įsakymo „Mylėk savo artimą kaip pats save“ (Mk 12, 31).

„O kas yra tas artimas?“ – netikėtai paklausė mons. A.Svarinskas. Ir vėl įtaigiai tęsė: „Tai tie, aplink mus esantys Lietuvos žmonės, kuriuos sieja bendra kalba, bendra religija, tie patys papročiai, gyvenamoji vieta. Nemylėdami artimo, kenčiame mes patys, kenčia Tėvynė. Senovės išminčiai sakydavo: „Jei nori būti laimingas, pirmiau padaryk apie save visus laimingus; jei nori būti turtingas, stenkis, kad tavo aplinkoje visi taptų turtingi“. Tai ne egoizmas, ne savimeilė, bet Dievo ir artimo meilė“.

Pamokslininkas kalbėjo, ką reikia daryti norint būti dvasiškai stipriam, puoselėti krikščioniškąsias vertybes, kartu palaikyti ir teisingai įtvirtinti valstybingumą Lietuvoje.

Rusų rašytojas F.Dostojevskis yra pasakęs: „Jei Dievo nėra, tai viskas yra leistina“. Jei šiandien norime, kad Lietuva nepavirstų džiunglėmis, o išlaikytų Marijos žemės titulą, turime kasdien bent pusvalandį skirti Dievui nuoširdžiai melsdamiesi, nepamiršti Atgailos sakramento, neįsitraukti į darbus sekmadieniais, apleidžiant šv. Mišias, kad neatsitiktų taip, kaip tiems Evangelijos apaštalams – žvejams, kurie Jėzui skundėsi: „Visą naktį gaudėme, o nieko nepagavome“.

Baigdamas pamokslą, mons. A.Svarinskas nurodė itin svarbią šiuolaikinės kovos su blogiu priemonę – katalikišką spaudą, kurioje galima ir kviečiama išsakyti savo bėdas bei rūpesčius, sužinoti Bažnyčios gyvenimo naujienas. Laikraščiai „XXI amžius“, „Kregždutė“, žurnalas šeimai „Artuma“ – tai mūsų gelbėjimosi priemonės, padedančios dvasiškai atsinaujinti, pakilti.

Žmonės neskubėjo namo

Po šv. Mišių, padėkoję mielam svečiui ir padovanoję valstybingumo simbolį – tautinę juostą su užrašu „Lietuva“, bendruomenės nariai rinkosi į parapijos namus prie darbščiųjų „Caritas“ moterų, vadovaujamų Onutės Sapiežinskienės, rūpestingai padengto vaišių stalo. Čia, svečio pakalbintas, klebonas kun. A.Matusevičius pristatė savo pagalbininkes parapijiečių sielovadai: Šv.Vincento Pauliečio vienuolijos seseris L. Cordobą bei R.Varelą, kilusias iš tolimosios Peru valstybės, gegužę atvykusias gyventi ir dirbti Lietuvoje (Miroslave). (Šiuo metu seserys baigia įsikurti senojoje klebonijoje ir intensyviai mokosi lietuvių kalbos pas VDU dėstytoją, kilusią iš Miroslavo, Eleną Marcinkevičiūtę-Aperanę, dėstančią universitete italų ir ispanų kalbas, vertėjavusią šventės metu.)

Mons. A.Svarinskas pasidalijo savo rūpesčiais dėl jo iniciatyva baigiamo įkurti (nuo 1993 m.) paminklinio Mūšios parko vaizdingoje trijų upių – Šventosios, Mūšios, Siesarties – santakoje, prie respublikinės reikšmės kelio Ukmergė – Utena (4 km nuo Ukmergės). Parkas, skirtas Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti, baigiamas tvarkyti, periodiškai, pagal gaunamas lėšas, vis papildomas naujomis skulptūromis. Visus kvietė ten apsilankyti – pagerbti žuvusiųjų už tautos laisvę atminimą.

„Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių...“ (Lk 6, 44)

Žvelgdama į du skirtingus tos pačios šventės variantus noriu pastebėti, kiek daug galima nuveikti sekant Markelių bei Valūnų šeimų pavyzdžiu, kaip iškilmingai minėti reikšmingus mūsų tautai įvykius, jei mylime Dievą ir artimus žmones.

Kai širdyje nėra tos meilės, nepadeda nei aukštieji mokslai, nei solidūs atlyginimai ir aukštos pareigos, nei kultūros magistro diplomas. Valstybinė šventė, kaip rodo daugelis faktų, liko tik kaip dar viena laisva diena ir galimybė pailsėti pagal savo norus ir supratimą.

Kristina BONDAREVA,
VšĮ „Dienos namai“ direktorė

© 2006 „XXI amžius“