Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ir išėjęs liko atmintyje

Knygos viršelis

Neseniai išėjo knyga „Kunigas Bronius Strazdas“. Tai Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parengtas leidinys apie buvusį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kleboną ir dekaną, kuris jau dešimti metai ilsisi Viešpaties prieglobstyje.

Pavarčiusi knygą ir radusi joje daug prasmingų minčių, nusprendžiau jas čia pateikti.

Gražių prisiminimų apie savo šeimą, kur augo kunigas Bronius, knygoje pateikė jo seserys Ona Imbrasienė, Stanislava Salemonienė ir brolis Jonas. Jie rašo: „Sunkūs buvo pirmieji B.Strazdo kunigavimo metai. Okupantų valdžia jai neįtinkančius, dorus ir darbščius žmones vežė į Sibirą, grūdo į kalėjimus, persekiojo tikinčiuosius ir dvasininkus. Kun. B.Strazdas guodė, ramino sielvarto prislėgtus žmones, visas savo jėgas, laiką, energiją skyrė savo pašaukimui – Bažnyčiai, sielovadai. Negalėdamas dažnai mūsų aplankyti Anykščiuose, mintyse būdavo pas mus. Visada jam rūpėjo, kaip mes gyvename, ar neištiko kokios nelaimės, už mus melsdavosi. Ir mes už jį melsdavomės. Mus vienijo ir malda“.

Monsinjoras dr. Jonas Juodelis rašo, kad kun. B.Strazdas buvo kuklus, bet kartu ir gilus žmogus. Labiausiai mons. J.Juodeliui imponavo jo kuklumas, tylus pamaldumas. Jiedu buvo artimi draugai, nes B.Strazdas vidinės dvasios turėjo daugiau negu koks kitas jam pažįstamas kunigas.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas prisiminė: „Kunigais tapo ir mano bendramoksliai anykštėnai: B.Strazdas ir J.Juodelis. Juos pavadinčiau Anykščių parapijos žiedais. Pirmasis ėjo praktiniu keliu, o antrasis – per mokslą ir knygas“.

„Tiesos, Meilės ir gėrio sėkla, visą gyvenimą ir visur kunigo B.Strazdo nesavanaudiškai sėta, krito ir į anykštėnų sielas. Esu iš tų, kuriems teko pabendrauti su tokiu paprastu žmogumi ir nepaprastu kunigu, per jį patirti tartum iki tol nepatirtą Dievo malonę. Gerojo Sielų Ganytojo atminimas išliko šviesus ir gyvas ne tik žmonių širdyse, bet ir Anykščių krašto kultūros istorijoje“, – rašo V.Dikčiuvienė iš Storių (Anykščių r.).

Telšių vyskupas Jonas Boruta prisiminė įdomų atsitikimą. „Artinantis Popiežiaus vizitui kunigas Bronius gydėsi Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, visai netoli Arkikatedros. Prieš vizito pradžią, kaip ir dauguma tos ligoninės ligonių, ruošėsi išvykti į namus. Žinodamas, kad Vilniaus Arkikatedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, Šventasis Tėvas susitiks su ligoniais, neįgaliais kunigais ir seselėmis vienuolėmis, prašiau, kad ir kunigas Bronius pasiliktų Vilniuje, o tą ligoninę globojusias karitietes paprašiau, kad kunigą Bronių iš ligoninės invalidų vežimėlyje atvežtų į Katedrą. Taip kunigas Bronius pirmą ir paskutinį kartą susitiko su Popiežiumi, buvo Popiežiaus pasveikintas ir pakalbintas. Manau, kad tai buvo viena šviesiausių jo gyvenimo valandėlių“, – teigė vyskupas.

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis atsiminimuose rašo, kad Lietuvoje labai trūksta kunigų, ypač tokių, koks buvo kunigas B.Strazdas. „Kaip reikėtų, kad dar gyventų, būtų, dirbtų, melstųsi“, – sakė kanauninkas.

Monsinjoras Jonas Balčiūnas prisimena, kad klebonas kun. B.Strazdas nesirūpino tuo, kas jam būtų malonu, jam rūpėjo Dievo garbė ir sielų gerovė. Pasak monsinjoro, „kūną varžė pasninkais, o sielą turtino mąstymais. Jis mylėjo tai, kas parapijiečiuose buvo gera, ir bandė taisyti tai, kas nepageidautina“.

Anykščių Šv. Mato parapijos klebonas kun. Stanislovas Krumpliauskas prisipažįsta su kun. B.Strazdu draugavęs apie 40 metų. „Reikia pasakyti, kad dekanas buvo gana atsargus, vengė konfliktų su rajono valdžia, jos nurodymus stengėsi vykdyti diplomatijos ar kompromiso keliu, bijojo kaip nors pakenkti Bažnyčiai, – rašo kunigas Stanislovas. – Paskutinį kartą dekaną aplankiau 1996 metų vasarą, kai jam jau labai neilgai buvo likę gyventi šioje žemėje. Tada jis buvo sunkus ligonis, bet labai domėjosi, kaip man sekasi Anykščiuose, dėkojo už aplankymą, palaimino prieš išsiskiriant“.

Kan. A.Balaišio prisiminimuose gausu ryškių, įdomių momentų iš jų draugystės, kuri prasidėjo dar kunigų seminarijoje apie 1945 metus. „Esu vienas tų kunigų, – rašo kan. A.Balaišis, – kuris Biržų ligoninėje jam jau mirties patale suteikė Ligonių sakramentą. Iš jo lūpų girdėjau paskutinius žodžius apie kančios išaukštinimą, kurie užrašyti Šventajame Rašte, evangelijoje pagal Luką: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49). Šiuos žodžius mes iškalėme ant kapo plokštės“.

Toliau skaitau: „Dekanas Bronius buvo nepaprastai uolus kunigas. Sovietiniais metais mes turėjome pasigaminę specialų spaudą ir platinome religinius paveikslėlius su užrašais, vaikų ir suaugusių širdyse žadinančiais Dievo ir artimo meilę, blaivybę. Buvo ne tik blaivininkas, bet ir abstinentas. Ant jo stalo niekada neteko matyti alkoholio“.

Kun. Jonas Katulis, SJ, kun. B.Strazdui paskyrė savo eilėraštį „Gerumo kibirkštėlės“. Kiek nuoširdumo jo žodžiuose:

Laukai pakvipo vasarojum,

Į klėtis jau javai sugrįžta.

Tu nutilai, o aš kartoju:

Taip. Meilė niekada nemiršta.

Kun. J.Katulis džiaugėsi sutikęs dekaną savo gyvenimo kelyje, nors ir trumpai: „Ant prisiminimų kalnelio užlipęs dar kartą noriu pabūti šalia gero ir šviesaus žmogaus jo gyvenimo saulėlydyje“.

Kun. Lionginas Virbalas, SJ, rašo: „Prisimindamas kunigą B.Strazdą galiu pasakyti, kad pažinau kunigą, kuris iki sielos gelmių mylėjo Kristų, buvo visiškai atsidavęs Bažnyčiai ir jos tarnybai, kuris ramiu, dažnai tyliu, bet tikrai giliu ir išmintingu apaštalavimu kvietė ir vedė pas Dievą. Savo kilnumu, kunigišku taurumu jis ne tik pats švietė, bet ir kitus uždegė pasirinkti kunigystės kelią“.

Kun. Rolandas Makrickas su dekanu pradėjo bendrauti dar vaikystėje, kai ateidavo patarnauti šv. Mišiose Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Lankydamas vidurinę mokyklą iš jo gaudavo pasiskaityti religinio turinio knygų. Kaip patį brangiausią prisiminimą saugo jo padovanotą knygą – 1989 metų Austrijoje lietuvių kalba išleistą Naująjį Testamentą.

Prisiminimus parašė ir monsinjoras Albertas Talačka, Gyvojo rožinio brolijos vadovė Konstancija Zita Sakeckaitė, Gina Kuobikienė, Antanina ir Bernardas Aleknavičiai, psichiatras Aleksandras Alekseičikas, žurnalistas Algirdas Butkevičius ir daug kitų.

Knygos antroje dalyje sudėti dekano kun. B.Strazdo straipsniai, kurie buvo spausdinti rajono laikraštyje „Biržiečių žodis“. Jie skirti įvairioms šventėms ir gerai atskleidė gyvą parapijos gyvenimą.

Leontina MORKVĖNIENĖ

© 2006 „XXI amžius“