| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Politinis kalinys, patriotas, žymus statybininkas AA Juozas Enčeris (1914 05 25-2006 07 20)
Juozas Enčeris gimė Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Kejėnų kaime, ūkininko šeimoje. Už jį anksčiau jau buvo gimusi sesutė Pranciška. Jo tėvai buvo rūpestingi ūkininkai, bet Pirmąjį pasaulinį karą ir Vokietijos okupaciją teko išgyventi labai sunkiai. Vis dėlto abu savo vaikus nuvežė į Raseinių gimnaziją jau 1924 m. rugsėjo 1 d. Tuo metu Juozukas dar buvo menkai pasirengęs mokytis, todėl pirmoje klasėje jį parklupdė vokiečių kalbos mokytojas, nė žodžio nesuprantantis lietuviškai. Bet Juozas nugalėjo visus gimnazijos sunkumus ir 1933 metų birželį gavo Raseinių gimnazijos atestatą kaip vienas iš geriausių klasės mokinių, o rugsėjį savo atestatą nuvežė į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą Kaune. Po ketverių metų kaip karo prievolininkas jis pašaukiamas į Lietuvos karo mokyklą. Čia taip pat drausmingai eina pirmose kuopos gretose ir 1938 m. rugsėjo 30 d. išleidžiamas iš mokyklos atsargos jaunesniuoju leitenantu. Vėl grįžta į universitetą ir 1940 metų vasarą jau kaip inžinierius pradeda dirbti statybose. Deja, okupantams jis įtartinas ir 1940 m. spalio 14 d. suimamas ir uždaromas į kalėjimą Kaune, 1941 metų pradžioje perkeliamas į Vilniaus kalėjimą, kur 1941 m. balandžio 19 d. jį nuteisia kalėti aštuonerius metus ir netrukus išvežamas į Pečiorlagą geležinkelio į Vorkutą tiesti. Dirba brigadininku. 1943 metais Juozas nuvežamas į Altajaus kraštą, ir to krašto Slavgorodo rajono teismas 1945 m. gegužės 14 d. jį nuteisia dar dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Vis dėlto 1954 metais paleidžiamas iš lagerio ir galėtų grįžti į Lietuvą pas tėvus, bet tėvai jau 1948-aisiais atsidūrė prie Laptevų jūros, gimtinė atitekusi kolūkiui. Tad ir važiuoja prie Laptevų jūros, pas motiną, o tėvo jau nerado niekas. Vis dėlto 1956 metais be leidimo grįžo į Lietuvą ir čia pradėjo dirbti aukštybinių pastatų statyboje. Už Kėdainių elevatoriaus statybą jam suteiktas Nusipelniusio statybininko vardas. Vėliau vadovavo Joniškio elevatoriaus, kitų pastatų statybai. Ateina laikas ilsėtis. 1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune jis kartu su gydytoju Audriumi Butkevičiumi sušaukia pirmąjį politinių kalinių ir tremtinių susirinkimą, kuriame duoda pradžią buvusiems Sovietų Sąjungos kankiniams jungtis į didžiulę sąjungą. 1988 metų spalį Kauno sporto halėje jau vos telpa dešimt tūkstančių buvusių sovietų vergų. Atgyja Lietuva. J.Enčeris visur pirmas ar tarp pirmųjų. Jis visų matomas įvairiuose sąskrydžiuose. Jo rašiniai spausdinami Tremtinyje, Kauno dienoje ir kitur. Jis matomas ir tarp Kauno technologijos universiteto studentų. Mat dar 1933 metų rudenį jis jau užsidėjo studentų korporacijos Neo-Lithuania kepurę, o kai grįžo iš Karo mokyklos buvo išrinktas korporacijos pirmininku, ir tikriausiai būtent dėl tos veiklos jis buvo sodinamas į kalėjimą, vežamas į Komiją, Altajų. J.Enčeris buvo valingas nuo pat gimnazijos dienų, kad ir ką darytų, darė nuosekliai, apmąstydamas. Viską darė ne sau, o tautai, todėl atsikūrus Lietuvai jam buvo suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu, korporacijos Neo-Lithuania auksiniu garbės žiedu (1990, JAV), Lietuvos politinių kalinių sąjungos I laipsnio auksiniu žymeniu už nuopelnus Lietuvai (1999 m.). Ilsėkis ramybėje! Tavo bendraklasis, bendro likimo brolis,
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |