Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Panevėžio vyskupijoje

Utenos dekanate

Šv.Jurgio bažnyčiai – 600 metų

Per susikaupimo valandą muzikinę programą atliko vargonininkė Zita Lukošiūnienė (trečia iš kairės) su sūnumi Adomu (kairėje) ir dukra Zelma. Dešinėje – klebonas kun. Eugenijus Staleronka

Vyžuonų vėliavoje – susirangęs žaltys Žydrūno LYMONTO nuotraukos

Šv.Mišių aukai vadovavo vysk. Jonas Kauneckas (kairėje). Dešinėje – iš šios parapijos kilęs kun. Kęstutis Palepšys

Prie skulptoriaus Valentino Šimonėlio Rūpintojėlio

Gyva grandine apjuosta bažnyčia ir Vyžuonų miestelis

Vyžuonos. Miestelio viduryje, ant kalvelės, apsupta šimtamečių liepų ir klevų stovi kuklios išvaizdos senosios gotikos bažnyčia. Ne kiekvienas pagalvoja, jog ji mena Vytauto Didžiojo laikus, šimtmečiais čia gyvenusių žmonių likimus, jų laimes ir nelaimes, karus, gaisrus, nelengvą katalikybės kelią šiame Aukštaitijos krašte, meilę Aukščiausiajam, įkūnytą kryžiuose, skulptūrose, paveiksluose ir kasdieniniuose sunkiuose darbuose. Pabūkime bažnyčios jubiliejaus šventėje, pabandykime nors truputėlį prisiliesti prie jos istorijos, meno vertybių.

Atvėrus duris

Bažnyčios vidus dvelkia gilia senove, kvepia medžiu ir ąžuolų vainikais. Nors bažnyčia yra gotiška, jos viduje daug medžio, todėl pasijunti esąs didelėje, gražioje aukštaitiškoje seklyčioje. Didysis altorius iš pušies, padarytas nagingo dailidės. Tabernakulis iš medžio, dekoruotas, paauksuotas. Viduryje altoriaus yra Viešpaties Jėzaus vaiko paveikslas paauksuotose rėmuose, aukščiau – šv.Jurgio ant arklio, ietimi smeigiančio slibiną, paveikslas. Iš abiejų didžiojo altoriaus pusių yra koplyčios su altoriais: Sopulingosios Dievo Motinos ir Švč. Jėzaus Širdies. Pastarasis padarytas iš pušies medžio. Viršuje šio altoriaus yra atgailaujančios Marijos Magdalietės paveikslas. Altoriai labai skoningai papuošti. Bažnyčioje yra keturios senos gotiškos klausyklos, ant dviejų viršuje užrašyta „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Yra keturiolika gipsinių Kryžiaus kelio stočių. Didingai atrodo žvaigždėti bažnyčios skliautai. Ant lubų nuo senų laikų išlikę užrašai: „Per kančią į garbę“, „Tikėjimas, Viltis, Meilė“, „Kankinių kraujas – Krikščionių sėkla“ ir kiti. Pasitinkant jubiliejų bažnyčios vidus gražiai išpuoštas ąžuolų vainikais, nuleistais geltonais, žaliais ir raudonais kaspinais. Šventoriuje prie šimtamečių medžių glaudžiasi sena klėtelė. Šventorius aptvertas senovine akmenine tvora. Bažnyčioje saugomi dailės kūriniai: šv. Veronikos, šv. Florijono ir Nukryžiuotojo skulptūros, sukurtos vietinių skulptorių XIX amžiuje, altorėlis, padarytas Vilniaus meistro Cezario Štainbergo, arnotai iš šilko ir metalo siūlų (XIX a.), varpai, nulieti XVIII ir XIX amžiais vilniečio Johano Samuelio Vėnerio.

Susikaupimo valanda

Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios 600 metų jubiliejaus proga liepos 22 dieną susirinkusiuosius nuoširdžiai pasveikino klebonas kun. Eugenijus Staleronka. Jis kalbėjo apie Bažnyčios reikšmę žmogaus gyvenime. Prisiminė Atgimimo laikus, tautos dvasinį pakilimą. Apgailestavo, kad šiandien pastebime prisirišimą prie materialinių dalykų, jaučiame abejingumą dvasiniams. Priminė kardinolo V.Sladkevičiaus žodžius: „Dešimt Dievo įsakymų sugrąžinkite į gyvenimą“. Tik tada iš mūsų gyvenimo išnyks blogis. Tautos dvasinis atgimimas reikalauja Dievo globos. Mes visi esame Dievo šventovė, kuri turi stovėti ant tvirtų pamatų. Reikia Bažnyčios statytojų, kurie mokėtų nuoširdžiai melstis.

Per susikaupimo valandą šv. Mišias aukojo klebonas kun. E.Staleronka. Jis pašventino Vyžuonų vėliavą. Susikaupimo valandą skambėjo harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, arijos, giesmės (J.S.Bacho, F.Šuberto, B.Dvariono) ir kita muzika. Atlikėjai – Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio direktorė vargonininkė Zita Lukošiūnienė su dukra Zelma (sopranas) ir sūnumi Adomu (saksofonas). Apie Vyžuonų bažnyčios istoriją kalbėjo šio straipsnio autorė. Savo eiles skaitė Aušra Rimonienė:

Ši bažnyčia daug metų čia stovi

Su įmūryta žalčio galva

Kažkada protėvių rankos ją statė

Kad būt sielai rami atgaiva.

Šv. Marijos Magdalietės atlaidai

Į Vyžuonų bažnyčios 600 metų paminėjimo šventę liepos 23 dieną atvyko Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Parapijiečiai jį pasitiko prie Vyžuonų miestelio ribos, kurią ženklina žalčio skulptūra iš medžio, ir prie šventoriaus vartų, papuoštų ąžuolų vainiku, bažnytine ir tautine vėliavomis, juosta su žodžiais „Sveikiname ganytoją“. Pradėdamas Votyvą, skirtą jaunimui ir Sutvirtinimo sakramento teikimui, vyskupas pasakė, jog Vyžuonose jis pirmiausiai aplankė žaltį, niekam nedarantį bloga, – gražų miestelio simbolį ir palinkėjo būti geriems kaip žalčiai.

Savo pamoksle vyskupas nurodė visuomenės moralinio nuosmukio priežastis, kurios atsiranda jaunų sutuoktinių gyvenime nusigręžus nuo Dievo. Iškėlė ypatingą tikinčios moters reikšmę šeimos, visuomenės ir tautos gyvenime. Moterys visais laikais buvo maldingesnės ir dvasiškai tvirtesnės negu vyrai. Tvirtas tikėjimas ir malda turi padėti, kad Lietuvoje nebūtų 70 proc. skyrybų ir tik 10 proc. lankančiųjų bažnyčią. Jaunuosius sutuoktinius turi jungti ne tik meilė, bet ir bendra malda. Per Votyvą vyskupas suteikė jaunuoliams Sutvirtinimo sakramentą. Šv. Mišių metu giedojo Vyžuonų jaunimo choras (vad. Žydrūnė Zemlevičiūtė).

Labai iškilmingai vyskupo J.Kaunecko buvo aukojama Suma. Jam koncelebravo atvykę kunigai. Šv. Mišiose už Vyžuonų parapiją dalyvavo daug parapijiečių, kraštiečių ir svečių. Netilpusieji bažnyčioje būriavosi šventoriuje. Vyskupo pamokslas buvo kupinas pasididžiavimo savo tauta, turinčia didvyrišką istoriją ir senas krikščioniškas tradicijas. Apie tai liudija ir Vyžuonų Šv.Jurgio 600 metų bažnyčia. Ganytojas priminė, jog Vytauto Didžiojo Lietuva buvo užtvara Europai nuo totorių. Už jos Europa plėtojo savo civilizaciją. Lietuvių tautą bandė sunaikinti kryžiuočiai, caro ir komunistinis režimai, Hitleris. Bet ši tauta buvo neįveikiama. Tai atsispindėjo jos dvasioje, seniausioje kalboje Europoje, dainose, kuriose nėra nepadorumo, o atsispindi tautos gyvybė. Lietuvių tauta pasauliui davė daug įžymių žmonių. Vyskupas pabrėžė, jog, minėdami šios bažnyčios 600 metų jubiliejų, turime kuo didžiuotis. Iš Kristaus atvertojo šono lietuviai sėmėsi sau gerumo ir stiprybės.

Per Sumą giedojo Vyžuonų mišrus bažnytinis choras (vad. Rita Deveikienė). Po jos buvo atidengta ir pašventinta bažnyčios sienoje įmūryta atminimo lenta ilgamečiam Vyžuonų parapijos klebonui kun. Aleksandrui Mileikai. Šventoriuje pašventintas balto akmens Rūpintojėlis (skulptorius Valentinas Šimonėlis) ir pasodintas atminimo ąžuolas.

Už Vyžuonų bažnyčios 600 metų jubiliejaus sumanų organizavimą klebonui kun. E.Staleronkai nuoširdžiai dėkojo parapijiečiai, Vyžuonų seniūnas Vytautas Vanagas ir Utenos rajono valdžios atstovai. Klebonas visiems padėkojo už gražų bendradarbiavimą ir paramą rengiant bažnyčios jubiliejų ir įteikė padėkos raštus Leonui Juozelskiui, Janinai Griškevičienei, Danutei Šivytei ir Onai Keraminienei. Vyskupas J.Kauneckas ir visi iškilmėse dalyvavę kunigai (Virgilijus Liuima, Kęstutis Palepšys (abu kilę iš Vyžuonų), Saulius Kalvaitis, Henrikas Kalpokas, Rimantas Kaunietis, Jonas Bučelis, Vincentas Stankevičius) buvo apjuosti tautinėmis juostomis su užrašu „Vyžuonų Šv.Jurgio bažnyčios 600 m. jubiliejus“. Nuskambėjo „Ilgiausių metų“.

Iš istorijos

1406 metais pastatyta mūrinė bažnyčia. Jai suteiktas Šv.Jurgio vardas. Kunigaikščių Radvilų laikais, XVII a. pradžioje, ją buvo perėmę evangelikai reformatai, tačiau jau amžiaus pabaigoje katalikai ją vėl atgavo. Dr. Algirdo Baliulio straipsnyje „Iš Vyžuonų praeities“ minima, kad katalikų parapija Vyžuonose įkurta dar prieš 1553 metus. Kitų šaltinių duomenimis, 1744-aisiais Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios parapija jau priklausė Kupiškio dekanatui. Klebonaujant kun. Kazimierui Lukaševičiui ji buvo didelė: apėmė 44 kaimus ir dvarus. Bažnyčia ne kartą buvo niokojama, sudegusi, dažnai remontuojama.

1852 metais vyskupas Motiejus Valančius vizitavo Vyžuonas, suteikė Sutvirtinimo sakramentą 1654 asmenims. Keldamas blaivybės sąjūdį, vysk. M.Valančius rašė laiškus kunigams, kad šie sakytų pamokslus apie girtavimo žalą ir pasižadėtų drauge su liaudimi neberagauti degtinės. Toks laiškas 1858-aisiais buvo parašytas ir Vyžuonų klebonui Motiejui Tuskeniui, kuris Vyžuonose išbuvo 53 metus ir mirė sulaukęs 95 metų. 1891-aisiais klebonas kun. P.Drukteinis bažnyčią pradėjo iš pagrindų perstatyti. Ji buvo padidinta: perstatytos šonų sienos, prailginant visu trečdaliu, pristatyta presbiterija ir choras. Išmūrytas naujas bokštas, pakabinti nauji varpai. Anksčiau varpinė buvo šventoriaus kampe. Bažnyčios didžiojo altoriaus išorinėje sienoje įmūryta nuo senų laikų išlikusi akmeninė pagonių dievaičio Vyžo galva ir akmeninis švedų patrankos sviedinys, kadaise kritęs į Vyžuonas. Bažnyčios atnaujinimo darbai truko ne vieną dešimtmetį. Galutinai suremontuotą bažnyčią 1898 metais iškilmingai konsekravo Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas. 1897-1899 metais čia klebonavo kun. Juozapas Paškevičius, organizavęs draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą, būręs knygnešius ir kėlęs lietuvių kultūrą. Apylinkės lenkuojantieji dvarininkai jo nemėgo ir nedalyvavo jo laidotuvėse. Tačiau vyžuoniškiai vertino kunigo darbus ir, sudėję 200 rublių, ant jo kapo pastatė gražų paminklą. 1897-1914 metais klebonavo kun. Lionginas Misevičius. Jo rūpesčiu 1910-aisiais pastatyta špitolė.

Ilgai bažnyčioje darbavosi iš Žemaitijos kilęs kun. Aleksandras Mileika. Nuo 1905 metų buvo vikaras, 1914-1941 metais – klebonas. Dar būdamas vikaru, jis klebonijoje įsteigė knygynėlį, prenumeruodavo „Šaltinį“ ir „Viltį“. Klebonas dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje, buvo išrinktas vietos šaulių garbės nariu. 1937 metais, panaudojęs JAV gyvenusios sesers palikimą, bažnyčią sutvarkė: suvienodino išorę, išdažė vidų, altorius papuošė dailininko Jono Janulio paveikslais, įdėjo naujas grindis, pastatė modernią dviaukštę kleboniją ir kitus trobesius. Finansuodavo angelaičių ir pavasarininkų išvykas, laikraštėlio „Angelaičių pulko vadas“ leidimą, dvejus metus, kai valdžia nutraukė finansavimą, iš savo lėšų mokėjo algas Utenos katalikiškos „Saulės“ gimnazijos personalui. Sesers palikimą pradėjo didinti įsteigdamas Ūkininkų sąjungos bankelį, pieninę ir kitokius verslo objektus. Verslininkiškoji klebono veikla sukėlė kai kurių vyžuoniškių nepasitenkinimą, o gal ir pavydą. Prof. Sauliaus Sondeckio, kurio dėdė buvo kun. A.Mileika, duomenimis, paimtais iš Lietuvos MA rankraščių skyriaus, 1941 m. birželio 14 d.klebonas buvo suimtas ir ištremtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. 1942 metais buvo nuteistas sušaudyti. 1943-iaisiais mirties bausmė buvo pakeista penkerių metų kalėjimu. 1944 metų liepą ne visiškai ištirtomis aplinkybėmis kun. A.Mileika parvyko į Vyžuonas. Tik jau į žmogų nepanašus, visiškai išsekęs, sunkiai sergantis. Tais pačiais metais ir mirė, palaidotas Vyžuonų kapinėse.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kaip ir visoje Lietuvoje, Vyžuonų parapijos kunigus ir tikinčiuosius užgriuvo priespauda, buldozerinio ateizmo puolimas, bažnyčių plėšimas. 1980 metų pavasarį buvo apiplėšta Vyžuonų bažnyčia, pavogti paveikslai, liturginiai indai, išniekintas Švč. Sakramentas. Piktadarybės pasekmes savo akimis matė kun. Juozapas Šumskis, tuo laiku klebonavęs Užpaliuose (dabar dirbantis Kaune). Kunigai nuo visuomenės buvo izoliuoti. Inteligentai, ypač mokytojai, vengdavo susitikti su kunigais. O jei kuris nevengdavo, patys kunigai tokį kartais įtardavo: ar ne saugumo užverbuotas juos sekti. Todėl kunigai daugiau stengdavosi bendrauti tarp savęs. Tačiau per visą tą nelemtą laikotarpį Vyžuonų parapijos bažnytinis gyvenimas nebuvo nutrūkęs, pagal išgales buvo katechizuojami vaikai, teikiami sakramentai, aukojamos šv. Mišios, švenčiamos bažnytinės šventės. Klebonai ir kunigai nuoširdžiai atlikdavo savo pareigas Dievui, nebijojo skelbti tautinės minties.

Po kun. A.Mileikos kurį laiką parapijos klebonu buvo kun. Jonas Gudonis, 1946 metais parašęs labai atsargų straipsnelį apie bažnyčios istoriją vysk. K.Paltaroko rengiami medžiagai apie Panevėžio vyskupijos bažnyčias. Vienu iškiliausių pokario metų parapijos klebonu buvo kan. Jonas Kriščiūnas, 1944-1953 metais klebonavęs Utenoje, išgyvenęs tremtį. Grįžęs su palaužta sveikata dirbo Vyžuonų bažnyčioje iki mirties 1968 metų Kūčių dieną. Žmonės jį labai mylėjo dėl draugiškumo, paprastumo. Buvo puikus pamokslininkas, mylėjo jaunimą. Po kan. J.Kriščiūno parapijoje pusmetį klebonavo tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis, puikus žmogus ir sielovadininkas, prieš karą teologijos mokslus studijavęs užsienyje, pogrindinio eucharistinio sąjūdžio organizatorius. Gaila, kad jis ilgiau neužsibuvo Vyžuonose. 1969-1987 metais klebonu buvo kun. P.Tarulis, parašęs atsiminimų knygą „Dalinau Tavo tiesą“ (2004). Apie Vyžuonas buvo girdėjęs, ir vėliau iš dalies tuo pats įsitikino, jog tai šalta parapija. Nors jis nuoširdžiai atlikdavo savo bažnytines pareigas ir buvo labai artimas žmonėms, bažnyčią lankančių parapijiečių ne padaugėjo, o gal net sumažėjo. Dėl to jis bandė kaltinti save nesugebėjimu dirbti, per dideliu nuolaidumu. Bet priežastys, manau, buvo žmonių sąmonėje, apnuodytoje ateistinės propagandos, ir Bažnyčios veiklos suvaržymuose. Klebonui kun. Vytautui Tvarijonui (1987-1994) Vyžuonų parapija buvo paskutinioji šiame žemiškajame kelyje. Palaidotas Vyžuonų kapinėse. Kun. P.Tarulis minėtoje knygoje teigė, jog naujasis klebonas kai kuriems vyžuoniškiams nepatikęs dėl savo principingumo ir nenuolaidumo dvasiniuose reikaluose, todėl lankančių bažnyčią žmonių dar sumažėjo. Tačiau vėliau žmonės apsiprato su griežtoku ganytoju, ir reikalai pagerėjo. 1994-1996 metais klebonu buvo kun. Rimantas Kaunietis, dabar sėkmingai klebonaujantis Svėdasų parapijoje, didelis tautinės kultūros mylėtojas ir puoselėtojas. Vyžuonose restauravo kleboniją. Trumpai klebonavo kun. Antanas Zulonas, dabar – Zarasų parapijos rezidentas. 1998-2003 metais parapijos klebonu buvo dvasingas ir veiklus kun. Henrikas Kalpokas, kuris restauravo bažnyčios vargonus, puošė bažnyčios vidų. Jo rūpesčiu 2002-aisiais bažnyčioje koncertavo Lietuvos kamerinės muzikos orkestras (vad. prof. S.Sondeckis). Dabar kun. H.Kalpokas – Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios parapijos klebonas. Nuo 2003 metų Vyžuonų parapijos klebonas yra kun. Eugenijus Staleronka. Kaip ir anksčiau Vyžuonose vyksta bažnytinis ir kultūrinis gyvenimas. 2004-aisiais bažnyčioje vyko vargonų muzikos festivalis. Kasmet dar prieš didžiuosius Šv. Marijos Magdalietės atlaidus į miestelį suvažiuoja kraštiečiai iš Lietuvos ir užsienio, apsilanko garbūs svečiai..

* * *

Iškilmės Vyžuonų miestelyje neapsiribojo vien Šv. Jurgio bažnyčios 600 metų paminėjimu. Kartu vyko kraštiečių susitikimas, buvo daug garbių svečių, vyko koncertai. Miestelis buvo apkabintas gyva grandine.

Dr. Gražina Vyžintaitė-Kačerauskienė

© 2006 „XXI amžius“