|
Tie patys žiedeliai
Petras KATINAS
Iki šiol prieštaringai vertinamas prieškario Lietuvos profesorius, eseistas, poetas, tuometinis bohemos numylėtinis, mistikas Juozapas Albinas Herbačiauskas 1929 metais savo Dievo šypsenose rašė: Žmonės vis labiau siunta ir nebežino jau, kaip gyventi, kam gyventi
Žemės klimatas keičiasi gamtoje jaučiama anarchija
Šėtono kultas atsinaujina, auga, plečiasi
Falo kultas mandriausia dabar religija
Ir štai išvydo Žemė nušluotos Aušrinės vietoj tekantį Kometą išvydo išsvajotą, numylėtą Betliejaus Kometą
Kometa artinasi prie Žemės. Jau ištiesė savo sparnus rankas Žemei apglėbti
bet staiga Žemė išsigando, staiga apokaliptiškai sudrebėjo iš baimės, staiga šoko ir metėsi skristi, lėkti į Saulę
Ir krito Žemė į Saulės širdį į pat Saulės širdį. Saulė užgeso. Įvyko Kristaus žadėtas mūsų pasaulio galas
Taigi praėjo beveik 80 metų, kai J.A.Herbačiauskas rašė tuos žodžius. Tarsi šiandien parašyta. Neregėtas turto troškulys, vien malonumų ieškojimas, nusikaltėlių siautėjimas, patrakusių automobilininkų traiškomi žmonės. Ne veltui net ES institucijos skelbia pasibaisėtinus duomenis iš Lietuvos: autokatastrofose žuvusiųjų skaičiumi jau seniai pralenkėme netgi seniai automobilizuotą Vokietiją ir išėjome į pirmaujančių gretas. O ką jau kalbėti apie užplūdusią bulvarinę spaudą ir televizijų laidas, kurių vienoje žinias ėmė skaityti beraštės, užtat iki minimumo apsinuoginusios mergšės. J.A.Herbačiauskui, jau nekalbant apie mūsų senelius ir tėvus, tokie šėtoniški dalykai net nesisapnavo.
Tačiau ko norėti! Pakanka tiktai pasižiūrėti į mūsų valdančiųjų elgesį ir darbus. Štai ir dabar naujosios Vyriausybės, atkakliai tebevadinamos centro kairės koalicija, ministrai jau pradėjo patarinėti žurnalistams ir visiems kitiems laikytis nerašytų tradicijų ir 100 dienų nekritikuoti aukščiausios vykdomosios valdžios ir nekaišioti jai pagalių į ratus. Atseit reikia susitupėti, surinkti ministerijų komandas, o jau paskui imtis darbų iš peties. Kitaip tariant, leisti ramiai užbaigti kėdžių ir kėdučių dalybas, o dar tiesiau sakant, tylėti, kol valdantysis klanas į visus gerai mokamus valstybinius postus susikaišios pagal jau mūsų minėtą principą krugovaja poruka visus savo bičiulius. Užtat tuo vadinamuoju centru Vyriausybė net nekvepia. Pirmiausia tai senieji partijos ir komjaunimo kadrai, mažumėlę atmiešti vadinamaisiais liberalcentristais, pasigviešusiais dalytis valdžia su komunistais, nes puikiai žino, kad per būsimuosius rinkimus 5 proc. barjero neperžengs. Tik vaidinant koaliciją ir pabrėžiant naujojo Premjero demokratiškumą. Nesvarbu, kad koalicijos faktiškai nėra: visi išlindę iš tos pačios nomenklatūrinės klaninės balos, tiktai daugiau ar mažiau skiriasi gobšumo ir savanaudiškumo laipsnis.
Ypač keistai atrodo pilietinės demokratijos išsišokėlių sambūris. Nesuvokiama, kaip grupelė Seimo narių, bosui ir krikštatėviui pasislėpus Maskvoje ar šiaip kur nors plačioje tėvynėje, pasiskelbė esanti partija, nors tos partijos narių nei pagal sąrašą, nei kitaip į Seimą niekas nerinko. Tokių paradoksų gal dar galima išvysti tik kokioje nors Gvinėjoje Bisau ar Mozambike. Ir štai apsišaukėliai tampa ministrais, viceministrais, apskričių viršininkais ar jų pavaduotojais. Už kokius nuopelnus, net pats didysis gražbyliautojas G.Kirkilas negali atsakyti. Bet ir nereikia jokio atsakymo. Štai teisingumo ministras P.Baguška, Leningrado partinės mokyklos auklėtinis, visą gyvenimą šlaistęsis tai partijos, tai vykdomuosiuose komitetuose, o atkurtos nepriklausomybės metais, kaip ir dera išbandytam nomenklatūriniam kadrui, netgi banke dirbo. Nieko sau pilietis demokratas! Arba naujasis kultūros ministras, didelis džiazo specialistas Jonas Jučas. Viename dienraštyje jis gyrėsi esąs principingas nudistas, pajūrio pliažuose nepripažįstąs jokių maudymosi kostiumų ir vaikštąs tarsi koks Adomas rojaus soduose. Netgi žmoną ir dukrą nudistėmis padarė. Štai koks narsuolis vadovaus Lietuvos kultūrai! Buvęs ministras važinėdavo po užsienio šalis koncertuodamas, dar ir žmoną bei dukrą paėmęs, o šis, matyt, kaitinsis užsienio nudistų paplūdimiuose.
Arba su kokiu komjaunuolišku spartumu buvo pasidalyti apskričių viršininkų postai! Vilniaus apskrities viršininku tapo buvęs paskutinis LTSR komjaunimo sekretorius, aišku, dabar dar ir verslininkas, Alfonsas Macaitis. Socdemai taip pat pasiėmė Marijampolės, Klaipėdos, Šiaulių apskričių viršininkų portfelius. Bet už kokius gi nuopelnus Kauno apskritis buvo atiduota pilietiniam demokratui, niekur negirdėtam kažkokiam R.Morkevičiui? Telšių apskritį valdys irgi iš tos pačios darbiečių kompanijos atskilęs R.Vasiliauskas, kaip ir dar vienas pilietininkas E.Palavinskas ves į gerovę ir klestėjimą Alytaus apskritį. Tiktai stebėtis reikia, kaip nežinia iš kur atsiradę veikėjai, nepasižymėję jokiais nuopelnais ar pasiekimais, tampa apskričių gubernatoriais. Vienintelis jų nuopelnas tai, kad laiku neva atskilo nuo V.Uspaskicho partijos. Išimtis nebent komjaunuolis A.Macaitis. Kuo gi jis blogesnis už buvusį partinį viršininką? Juk puikiai žinojo ir išmoko, kad komjaunimas yra partijos pagalbininkas ir rezervas. Štai ir prireikė to rezervo, kai partijos sekretorius lyg ir pasitraukė į užtarnautą poilsį.
Įdomus ir dar vienas sutapimas. Apskričių viršininkų postų dalybos vyko liepos 21 dieną, džiaugsmo ir dainų dieną, kai liaudies poetas kolaborantas Liudas Gira kažkada klykė iš džiaugsmo: Lietuvos senos nebėr, Lietuva LTSR. Todėl nejučiomis susimąstai: kas gi pasikeitė nuo tų laikų, jeigu Leningrado partinių mokyklų auklėtiniai vėl užsėdo ministerijų kėdes ir giriasi, kad sovietmečiu vadovaudami partijos ir vykdomiesiems komitetams nieko daugiau nedarė, tiktai rūpinosi darbo žmonėmis ir dirbo jų gerovei? O gal taip kūlversčiais skubama todėl, kad naujoji koalicija išsigando vieno iš paksininkų veikėjo V.Mazuronio pranašystės, kad ta koalicija žlugs netrukus, o tas žlugimas įvyks nuo bulviakasio iki Kalėdų? Štai sugrįš iš kelionės lėktuvėliu neva aplink pasaulį skridęs Rolandas, pasiskelbs pakartojęs Dariaus ir Girėno žygdarbį ir parodys G.Kirkilo-Muntiano-Prunskienės kompanijai, iš kur kojos dygsta.
Taigi naujasis užsienio reikalų ministras, lyg ir valstietis, lyg ir nežinion nuėjęs tautos pažangietis, drįso pareikšti protestą Maskvai, kad ji atsisakė išduoti vizas Lietuvos jaunimo ekspedicijai į mūsų tremtinių kančių vietas Sibire. Esą pirmosios ekspedicijos vasaros pradžioje dalyviai ne tiek tvarkė tremtinių kapus, kiek darė politiką. Bet kaip tada vertinti tai, kad Rusijos ambasados darbuotojai, jau nekalbant apie jų bičiulius Lietuvoje, lanko ir deda vainikus ant išvaduotojų kapų niekad nepamiršdami priminti, kokia turi būti dėkinga lietuvių tauta už tą išvadavimą. Gerai jau bent tiek, kad mūsų URM šį kartą netylėjo, nors galėjo išsikviesti Rusijos ambasadorių ir pareikalauti pasiaiškinimo.
Dėl tos Užsienio reikalų ministerijos, atiduotos kuruoti K.Prunskienei, portfelių dalybų šurmulys dar nepasibaigė. Antai gintarinė ledi viceministru norėjo padaryti savo brolį Rimantą Stankevičių. Tą patį, su kuriuo K.Prunskienė kartu su liūdnai pagarsėjusiu KGB šnipu, buvusiu LDDP tarybos nariu A.Klimaičiu (Kliugeriu) atkurtos nepriklausomybės pradžioje bastėsi po Europos šalių sostines. Apie tai paskelbus žiniasklaidai, R.Stankevičius kaip mat atsisakė būti viceministru ir pareiškė, jog nenori pakenkti savo sesers reputacijai. Bet šis faktas rodo, kad Rusijos bičiulė valstietė Kazimira neatsisakė savo planų tvarkyti Lietuvos užsienio politikos reikalus. O kuo tai baigtųsi mūsų valstybei, nereikia aiškinti. Seimo Pirmininkas, pasibaigus parlamento eilinei sesijai, sakė sieksiąs, kad naujoji Vyriausybė imtųsi revoliucingų žingsnių ekonomikoje, socialinėje srityje ir kitur. Ką gi, pagirtinas noras, jeigu iš tiesų norima pagaliau išsikapstyti iš brazauskinės stagnacijos. Deja, tai gali likti tik dar vienu propagandiniu pareiškimu ar balsu, šaukiančiu tyruose. Pakanka tik pažvelgti į naujojo Premjero suformuotą patarėjų komandą. Tai tikras nomenklatūrinis darželis.
© 2006 XXI amžius
|