|
Skruzdėliuk, galiūne mažas
Man visi birželiai gražūs,
Tarsi mylimi vaikai, -
Skruzdėliuk, galiūne mažas,
Tu visiems mums patikai:
Griebęs darbą pagal svarbą Vasaros žaliam glėby,
Nedvejoji arba arba,
Net prieš rąstą nedrebi.
Man visi birželiai gražūs,
Juos paglostau, lyg vaikus,
Nes Gyvenimo peizažuos,
Laikas vasaros puikus!
Nuo horizonto atsispyrusi saulė pačius pirmuosius spindulius žaižarėlius liejo į Saulėtekio taką, iš kurio išniro ir vasariškai darbšti palangiškė visada mandagios Smilčių pradinės mokyklos auklėtinės Samantos mamytė, Grūšlaukėje gimusi Reda.
Iš kur jūs, šitaip ankstyva?
Jau iš darbelio, lipo nuo dviračio. Jau ketvirtą numyniau, apsitvarkiau, ką reikėjo, išvaliau
Net rankas kiek skauda
Papusryčiausiu, va, į kitą darbelį dviratėliu minsiu
Popiet dar kitur: duona ne vėju ateina
Samantos krikšto mama Adelė Vaserienė irgi kaip voverėlė sukas ritas gal per tris darbus darbšti Adelė! Užtat ir vaikai
Ir aš savo Samantėle tikiu bus darbšti. Mylinčią širdelę glaudžia. Pasigirsiu: ką tik Palangos bažnyčioje priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, priėmė Pirmąją Komuniją
Atleiskit, skubu
Skubėk, skubėk, geroji skruzdėlyte, linkėjau mintimis. Geros sveikatos! balsiai ištariau, nes be jos, sveikatos, viskas geri ketinimai, viltys, mintys ištirpsta, kaip jūrlašiai, lietus paplūdimių smėlynėse.
Darbštuoliui žmogui, kaip tam skubriam skruzdėliukui, pirmiausia linkėkime sveikatingo šviesmečio, nes dvasinės tvermės jis turtingas kaip reta kas, net prieš rąstą nedreba!..
Puikiai žinau grobuoniškus naujausių laikų lietuvių darbdavių apetitus ir tai, kaip vergiškai jie išnaudoja kuklų, klusnų, mandagų, darbštų žmogų skruzdėliuką, kurio niekas, o niekas negina, tik žemina užgaulėmis ir apvaginėja. Pats visa tai patyriau. Dažnusyk iš machinacijų pralobęs, tautinį sovietizmą pats patyręs vergas yra pats didžiausias sielaluošys sielaluošys, gausinantis samdinių šizoniniam darbui ašarų ežerus, prakeiksmų lavinas. Už minimalų atlygį skruzdėlytė ar skruzdėliukas maksimaliai išnaudojami. Skruzdėliukas, kuriam iš 500-700 litų dar reikia ne tik išlaikyti butą, pabėgti nuo antstolių, bet dar ir išmaitinti šakaliukais virstančius vaikelius. O jeigu dar sumanysi juos leisti į mokslus!..
Bėgsi voverėlės ratu, kaip ta Samantos dievišku kantrumu žavi mamytė, kiaurą parą, šveisdama per išgertuves prispjaudytą, prišnerkštą buvusio partsekretoriaus saloną ar pirtelę, dar džiaugsies, kad raudonasis skreplys nesiartina
Goduolis lietuvis sadomazochistiškai tyčiojasi iš bepinigio, netgi kaimyno. Ir niekam nepasiskųsi! Skurdo spalvos gausina sielų stigmas. O jeigu pensija tik 2010-2015-aisiais?!
Nesibaigianti vergija! Sielvartingai skaudžios skurdo girnos!.. Štai kodėl, regėdami į darbą atvažiuojantį prievaizdą prabangiausiu džipu, kiti darbininkai šauna be užuolankų: Naglas, kaip šiūpelis ar iš algos toks?
Šitaip gimsta ir svetimų pinigų skaičiavimas, ir socialinio teisingumo paieškos, depresijos ir
įsiūtis, kad nieko nepakeisi, nes niekam nepasiskųsi, kad darbo birža grobuoniškai tyčiojasi iš bedarbių, reikalaudama kyšių už siūlomą darbo vietą
vėlgi šizoninėje vergijoje
O čia dar, pasak visada gerbtino (nes visu savo gyvenimu drąsus, ačiū jam, pamokslus dar Kelmėje girdėjome 1980-aisiais) mons. Alfonso Svarinsko,
alkoholis, narkotikai, pornografija. Filmai ir televizija prisotinta seksu ir prievarta. Žudynės, masiškai išvejami žmonės iš Lietuvos. Rusijai, kaip ir anksčiau, reikia Lietuvos be lietuvių (XXI amžius, Nr. 10, 2006 02 03).
Jūs dar jaučiat poeziją? Mes savo š
nieko nebejaučiame. Lietuva atgims tik per kapus, pasiaimanavo pažįstamas darbininkas.
O ir kam pasiskųstų kantruolis, prakaitą liejantis skruzdėliukas? Šimtąsyk teisus meistriškai Lietuvos socialinės gerovės skersinį pjūvį savosios sielos rentgenais viešai analizuojantis Petras Katinas:
didžioji visuomenės dalis be galo apsnūdusi ir pasyvi. Visiems leista suprasti, kad visas teises nomenklatūrininkų valdomoje Lietuvoje turi tiktai valdininkai. Visiems kitiems, bent jau daugumai, palikta viena teisė dirbti iki devinto prakaito ir gyventi dėl vartojimo krepšelio (XXI amžius, Nr. 52, 2006 07 07).
O realus gyvenimas ne vadalonės vasarą Palangos paplūdimiuose pablūdimiuose. Todėl garbė garbingai gyvenantiems lietuviškiems skruzdėliukui ir skruzdėlytei. Jų ateitis. Elegancijos ir vidinės šviesos turtingiems.
Neabejokime.
Viltis nemari.
Ne Ponas Džipas mus stiprina, o saulėtai savąjį kelią regintis
Skruzdėliuk, galiūne mažas
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palanga
© 2006 XXI amžius
|