|
Eikime Dievo nurodytu keliu
Perskaičiau XXI amžiuje (Nr.49, birželio 28 d.) išspausdintą arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laišką Popiežiui Naujų iššūkių akivaizdoje ir kilo mintis pareikšti savo nuomonę, kodėl Lietuvos bažnyčiose šv. Mišiose dalyvauja tik apie 10 proc. katalikų.
Beveik kiekvieną sekmadienį dalyvauju šv. Mišiose ir pastebėjau, kad į bažnyčią eina daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Deja, jaunimo, ypač miesto bažnyčiose būna labai mažai, vos 1-2 proc. Jaunimui, o labiausiai vaikams rūpi siausti gatvėse, paupiuose. Per mažai mokyklose kalbama apie dvasinius dalykus, krikščioniškas mūsų šaknis, tikėjimą, jaunimas daugiau domisi per televiziją propaguojamu laisvo gyvenimo būdu, nevengia užsukti į aludę, kur dvasinių vertybių vargu ar rasi.
Prisimenu savo jaunystę, kai mes, jaunimas, į bažnyčią eidavome penkis šešis kilometrus. Šv. Mišiose dalyvaudavo gausus būrys jaunų žmonių. Šiuo metu kaimų ir mažų miestelių bažnyčios pustuštės. Tai sovietų okupacijos laikotarpio valdžios nuopelnas prievarta atpratinti žmones nuo bažnyčios, nuo Dievo.
Teisingai pastebėjo arkivyskupas S.Tamkevičius, kad Lietuvoje šeimos liko nepatvarios. Todėl labai sumažėjo Lietuvoje tikinčiųjų. Bet užtai daugėja jaunimo ir paauglių nusikaltimų. Plinta alkoholizmas, didėja emigracija į užsienį. Jaunimas nelabai veržiasi dirbti. Štai kur atvedė netikėjimas.
Sakoma, jog nėra darbo Lietuvoje. Tai melas! Darbų yra įvairių. Juk reikia jaunų rankų statybose, čia galima neblogai uždirbti.
Reikia darbščių rankų žemės ūkyje, juk dirvonuoja laukai, reikia atsodinti miškus, juos prižiūrėti.
Aš gimęs 1931 metais. Man teko dirbti žemę. Jaunas patekau į Vorkutos lagerius, dirbau anglių kasykloje, po žemėmis, nors buvau alkanas. Bet, ačiū Dievui, išlikau gyvas. Grįžęs į Lietuvą 23 metus dirbau statybose mūrininku. Žinoma, fiziškai buvo nelengva, bet užsidirbau pensiją. Net prievarta dar kartą teko palikti Lietuvą, jau su žmona ir maža dukra, kad išvengtume nemalonumų. Vėl sugrįžome į Lietuvą, kuri taip traukė. Čia užauginome vaikus, sulaukėme nepriklausomybės. Širdis džiaugėsi, kad ją turime. Nors ne viskas gražu Lietuvos gyvenime, bet tikimės, jog sulauksime ir geresnio gyvenimo. Žinoma, jeigu eisime Dievo nurodytu keliu.
Tik reikia daugiau dorovinio gyvenimo ir dirbti, negirtuokliauti. Dorai auklėkime vaikus, kad jie būtų dori, mylėtų tėvynę Lietuvą.
Antanas ŠIMĖNAS,
Laisvės kovų dalyvis
Panevėžys
© 2006 XXI amžius
|