Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kaip buvo statoma Radviliškio bažnyčia

Lankstukas su Radviliškio Švč. M.Marijos Gimimo bažnyčios ir varpinės paveikslu

Radviliškio Švč. M.Marijos Gimimo bažnyčia skaudžiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 metais, kada frontas pasiekė Radviliškio miestą. Buvo mestos bombos ant medinės bažnyčios, ir ji sudegė. Varpinė, kuri buvo šalia, išliko liudyti didingos praeities. Bažnyčia buvo įrengta parapijos salėje, kuri buvo prailginta ir pakeltos lubos.

1974 metų rugsėjį buvau paskirtas Radviliškio bažnyčios klebonu. Atvykęs radau labai pamaldžius parapijiečius. Sekmadieniais buvo aukojamos ketverios šv. Mišios, kuriose gausiai dalyvaudavo tikintieji, o Votyvos ir Sumos metu nebūdavo net laisvo tako praeiti. Žmonės pasiskundė, kad žiemą labai šalta, nes lubos buvo labai plonos, tad įrengėme centrinį šildymą. Pradėjome prašyti tuometės valdžios leidimo aukštinti bažnyčios sienas ir padaryti erdvesnę bažnyčią, nes esama buvo avarinės būklės. Atvykdavo komisijos iš vykdomojo komiteto ir partijos sekretoriato, ir prašymams, kad reikia aukštinti bažnyčią, statyti kontraforsus – sustiprinti sienas, visi pritardavo, o sugrįžę į vykdomąjį komitetą sakydavo: „Neduokime leidimo, nes galime nukentėti, kaip nukentėjo Klaipėda“.

Susižinojęs, kad Radviliškio vykdomasis komitetas nori statyti kultūros rūmus šalia bažnyčios, ant senosios sudegusios bažnyčios pamatų, parašiau protestą, kad negalima šalia bažnyčios statyti kultūros rūmų. Buvo atsakyta, kad tik planuojama, o ne statoma, ir be klebono sutikimo bei parašo nebus statoma. Tačiau praėjus dviem savaitėms pradėjo pjauti šimtametes liepas ir ruoštis statybai. Tada nuvykau į Maskvą (buvau tarnavęs Maskvoje, kada buvau paimtas į kariuomenę iš kunigų seminarijos), į Kulto reikalų ministeriją, su pareiškimu, kad šalia bažnyčios nebūtų statomi kultūros rūmai. Kulto reikalų įgaliotinis nustebo, sakydamas: „Kaip jie gali taip daryti“. Mat jei statomi tokios paskirties pastatai, turi būti atstumas ne mažesnis kaip 200 metrų, kad vieni kitiems netrukdytų veiklos. Jis paskambino į Kultūros ministeriją Vilniuje ir pareiškė, kad turi svečią iš Radviliškio, t.y. kleboną, kuris skundžiasi, jog šalia bažnyčios rengiamasi statyti kultūros rūmus. Atsakymas buvo toks: yra tokių planų, bet, jei statys, be klebono parašo ir sutikimo tai nebus vykdoma. Tada man pasakė: „Klebone, važiuokite ramus į namus, nes be jūsų parašo nestatys kultūros rūmų šalia bažnyčios“.

Sugrįžau į Radviliškį. Tai buvo 1984 metų vasara. Praėjus savaitei funkcionieriai sudegino Radviliškio bažnyčios varpinę, kuriai tais metais sukako 100 metų. Buvo paskleistos kalbos, kad žaibas sudegino, tačiau išsiaiškinom, jog lietus ir žaibai buvo saulėlydžio metu, o varpinė užsidegė 2 val. nakties, kada nebuvo nei debesų, nei žaibų.

Paprašius leidimo varpinei atstatyti, buvo pareikšta, jeigu pasirašote, kad nepriekaištaujate kultūros rūmų statybai, tai leisime atstatyti, nors varpinė priklauso Kultūros ministerijai, nes yra architektūrinis paminklas. Teko sutikti su kultūros rūmų statyba, nes mums buvo prestižas atstatyti šimtametę varpinę. Taip buvo gautas leidimas varpinei atstatyti.

Varpinė buvo atstatyta tikinčiųjų aukomis 1985 metais. Tada vėl rašiau pareiškimą dėl bažnyčios aukštinimo ir pakviečiau visus tikinčiuosius siųsti pareiškimus į Kultūros ir Statybos ministerijas bei kulto reikalų įgaliotiniui. Pasipylus pareiškimų srautui Radviliškio vykdomajam komitetui iš Vilniaus buvo pranešta kuo greičiau spręsti bažnyčios statybos reikalus. Architektas Vildžūnas pranešė, kad vykčiau į Šiaulių projektavimo institutą ir susitarčiau dėl bažnyčios aukštinimo, nes bus gautas leidimas. 1986 metų rudenį buvo gautas leidimas, leidžiantis paaukštinti trimis metrais Radviliškio bažnyčios sienas ir bokštą prie didžiųjų durų, taip pat statyti naują dviejų aukštų kleboniją su pusrūsiais, kuriuose bus įrengti du garažai. Projektas buvo greitai parengtas, ir 1987 m. gegužės 10 d. pradėjome statybas. Kadangi bažnyčios sienos buvo avarinės būklės, tai viena po kitos buvo nugriautos ir statoma visai nauja bažnyčia. Statybos vyko labai sklandžiai, nes buvo samdoma penkiolika statybininkų ir dar į talką kasdien ateidavo dešimt vyrų, be to, padėdavo ir bažnyčios patarnautojai – ministrantai, kurie tiesiog lenktyniaudavo, kuris greičiau atliks darbus. Malonu, kad iš tų patarnautojų dabar dauguma yra tapę kunigais. Bažnyčios ir naujos klebonijos statyba baigta per vieną vasarą. 1987 m. spalio 20 d. jau buvo uždėtas stogas, sudėti langai, įrengtas šildymas ir pradėjome melstis naujojoje bažnyčioje. Kadangi bažnyčia buvo šildoma, žiemos metu dekoravome ir rengėmės ateinančią vasarą šventinti.

Pastoracinis darbas parapijoje vyko labai sėkmingai, nes kiekvieną vasarą parengdavome Pirmajai Komunijai apie 250 moksleivių. Vieną grupę rengdavau aš, o antrą – kunigas vikaras. Taip visą vasarą nuolat mokydavome vaikus. Sąlygos buvo palankios, nes per šventorių mokslo metais eidavo mokiniai į mokyklą, ir kai vasarą mokydavome vaikus, rengiamus Pirmajai Komunijai, žmonės nekreipdavo dėmesio. Mums būdavo labai patogu.

Turėjau gerus bendradarbius kunigus. Keletą metų pagalbininku buvo buvęs klebonas kun. Jonas Povilaitis, kuris po kelerių metų buvo perkeltas į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Vikarai kun. Jonas Tamonis, kun. Juozas Indriūnas, kun. Vitas Kaknevičius padėdavo pastoracijoje, ypač rengiant jaunimą sakramentams – Atgailos bei Pirmajai Komunijai. Nemažą indėlį yra įnešęs ir kun. Bronius Nemeikšis, kuris, paskirtas į Radviliškį 1982 metų gegužę, rūpestingai įsitraukė į parapijos pastoraciją ir dirba iki šiol.

1988 m. liepos 20 d., per garsiuosius Švč. M.Marijos Škaplierinės atlaidus, pakviečiau kardinolą Vincentą Sladkevičių pašventinti naująją Radviliškio bažnyčią, taip pat suteikti Sutvirtinimo sakramentą moksleiviams, kurie rūpestingai tam buvo rengiami. Buvo organizuojami du chorai: jaunimo choras Votyvai ir Sumos suaugusiųjų choras, kuriems vadovavo ir per vienerius metus parengė jauna vargonininkė Onutė Poškaitė.

Kardinolo V.Sladkevičiaus sutikimas buvo labai iškilmingas. Tai buvo pirmas kardinolo išvykimas iš Kauno po atvykimo iš Romos birželio pabaigoje. Kardinolas V.Sladkevičius, pašventinęs bažnyčią ir suteikęs Sutvirtinimo sakramentą tūkstančiui šimtui dvidešimt moksleivių, labai džiaugėsi nauja Radviliškio bažnyčia, buvo sužavėtas dekoravimu, akustika, puikiu choro pasirodymu dėkojo visiems tikintiesiems, kurių pastangomis ir aukomis per vienerius metus buvo pastatyta bažnyčia. Radviliškio bažnyčia buvo pastatyta tikinčiųjų aukomis, ir tiesiog stebėtina – per vienerius metus. Esu labai dėkingas visiems tikintiesiems, tiek Radviliškio, tiek ir kitų parapijų, bei kunigams, kurie gausiai rėmė statybą, taip pat esu dėkingas už gausų dalyvavimą sekmadieniais pamaldose, kuris po statybų dar pagausėjo.

Kažkas iš kunigų kardinolui pasakė, kad klebonas Lionginas, pastatęs vieną bažnyčią, gali pastatyti dar vieną Kauno mieste, tad sulaukiau paskyrimo į Kauno miestą. Buvo labai gaila palikti Radviliškio parapiją ir jos tikinčiuosius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atsivėrusios platesnės galimybės pastoracijai, buvau pakviestas ir į vidurines mokyklas mokyti tikybos.

Mons. Lionginas VAIČIULIONIS

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“