|
Nepataikaukime blogiui
Ar Tu girdi, Tėvyne, kaip verkia
Tavo laisvė,
sunykusi ir atstumta?
O tie, kurie savo krauju ją laistė,
Pavirto paniekos auka.
Moralinis pasaulio autoritetas popiežius Jonas Paulius II, prieš išeidamas Amžinybėn, paliko mums savo nuorodas. Tai tikros gyvenimo gairės, kuriomis mes, krikščioniška tauta, turime vadovautis pasirinkdami savo gyvenimo kelią. Tas pasirinkimas labai svarbus, nes nuo jo priklausys, ar galėsime dorai, sąžiningai ir ramiai gyventi savo tėvynėje.
Įvardydamas Kristų, kaip aukščiausiąjį Gėrį, Jonas Paulius II kvietė plačiau atverti širdis žmonijos Išganytojui, padaryti Jį savo gyvenimo centru, iš Jo semtis tobulos meilės, gailestingumo, pasiaukojimo Dievui, šeimai, tautai. Ištikimas pirmapradei Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, Šventasis Tėvas pats skelbė begalinę meilę, nenuilstamai kovojo už taiką ir už gyvybę. Tai buvo tikras Kristaus gailestingumo liudytojas, atleidęs net į jį šovusiam komunistų pasamdytam žudikui.
Įvardydamas komunizmą kaip blogį, Šventasis Tėvas pasisakė prieš komunizmą, prieš abortus, prieš kontraceptines priemones, prieš homoseksualistų santuokas. Popiežius Jonas Paulius II sakė: Naujos, teisingos ateities kūrimas reikalauja daug pastangų ir tvirtų pamatų. Tie pamatai turi būti moralinės ir kultūrinės vertybės, išaugusios iš visos Europos bendro kultūrinio ir krikščioniško palikimo.
Ar Lietuva, išsivadavusi iš SSRS, padarė teisingą sprendimą? Iš tragiškos Sausio 13-osios per Visagalio malonę atėjome į nepriklausomybę. Atėjome su Dievu, su malda. Prisiminkime kunigus Robertą Grigą, Algimantą Keiną, kurie aukojo šv. Mišias ir meldėsi su pasiryžusiais apginti tėvynės laisvę. Kokia tai buvo galinga malda! Prisiminkime aukas gražiausius gyvybės žiedus. Dievas priėmė mūsų maldą ir auką ir dovanojo mums nepriklausomybę.
Gavę tokią brangią dovaną laisvę, į kieno rankas ją atidavėme? Baisu pagalvoti į rankas tų pačių komunistų, iš kurių jungo ką tik buvome išsivadavę, į rankas tų, kurie skiepijo ateizmą, tikėjimui priešingą ideologiją, dvasiškai luošinusią jaunimą. Nėra ko stebėtis, kad po kairiųjų grįžimo į valdžią buvo daroma viskas, kad būtų suniekinta laisvė, o jos lyderis prof. V.Landsbergis padarytas patyčių objektu. Juk visos žiniasklaidos priemonės (ir ne tik jos) buvo pasitelktos tam. Iki 2005 metų buvo sunku net pasveikinti V.Landsbergį per Lietuvos nacionalinį radiją: Sveikinimų rato vedėja Loreta Jankauskaitė numesdavo ragelį, kai išgirsdavo, kad norima pasveikinti gerbiamą profesorių.
Ryto garsų laidose politinių aktualijų temomis priiminėjusi radijo klausytojų pasisakymus Violeta Mackevičiūtė irgi atmesdavo nepageidaujamas nuomones (o tai buvo teigiami atsiliepimai apie V.Landsbergį arba kritiški valdžios pareigūnų atžvilgiu). Užtai kaip iš gausybės rago buvo transliuojamos pataikūniškos liaupsės komunistams ir atvirkščiai ciniškos replikos apie laisvės lyderį. Minėtos radijo darbuotojos darbo stilius toks: paprašo skambinusiojo telefono numerio, žada paskambinti, bet per daugybę metų netesėjo nė vieno iš šimto pažadų. Išvada: koks ponas, toks ir tarnas.
Puikios yra Dariaus Kuolio ir Tomo Dapkaus laidos. Bet priiminėjantys radijo klausytojų skambučius darbuotojai blokuoja tuos pasisakymus, kurie kritikuoja valdžią ir jos veiksmus.
Lietuvos radijas privalo būti kaip ir prieškario nepriklausomoje Lietuvoje tiesos, krikščionybės ir patriotizmo vėliavnešys. Ne veltui dabartinį nacionalinį radiją vadina Brazausko kakaryne. Piktinamasi, kad net Lietuvos himnas rytais nebetransliuojamas. Gal dėl to Lietuvos himnas nustojo gyvuoti, kad jame nėra žodžių, skirtų Dievui.
Siūlome autentišką V.Kudirkos Tautišką giesmę papildyti tokiais žodžiais:
Dieve Tėve, Visagali,
laisvę dovanojęs,
Laimink mūsų Tautos kelią,
saugok nuo pavojų!
Tegul
žmonės Lietuvos
Kristų
neša širdyse,
Su
malda, su karšta
Eina
į rytojų!
Kad ir kuo dirbtume, su kuo susidurtume, su kuo bendrautume, būkime sąžiningi ir nepataikaukim blogiui, kuris kenkia visai tautai.
Leokadija ČEPULIENĖ
Panevėžys
© 2006 XXI amžius
|