| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Žvakių šviesa skleidžia meilę Benjaminas ŽULYS
Šv. Gertrūdos bažnyčios praeitis Daugelis Kauno miesto, ir ne vien jo, gyventojų žino tarp Laisvės alėjos ir Juozo Gruodžio gatvės įsikūrusią Šv. Gertrūdos (marijonų) bažnyčią. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, žmonių prisiminimai ir šių dienų tikinčiųjų pasakojimai, šioji vietovė nuo senovės garsėja savo stebuklingomis galiomis. Istorijos tyrinėtojų ir bažnytinių dokumentų žiniomis, seniausia informacija apie šią šventovę siekia 1503 metus, ji statyta 1460-1480 metais. Tada Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ją dovanojo Kauno parapinei bažnyčiai (dabartinė Kauno Arkikatedra Bazilika). Tad galima teigti, kad bažnyčiai yra daugiau nei 500 metų. Ji ir toliau gyvuoja skleisdama žmonėms dieviškąją meilę bei šilumą. Žinoma, per tą laiką šventovė išgyveno ne vieną pokytį. Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Laima Šimkūnaitė, dar 1655 metais Maskvos kariuomenei užėmus Kauną, iš bažnyčios buvo pagrobti vertingi dokumentai (gal kaip ir kai kurie kiti, dabar slepiami Maskvos archyvuose aut past.), o pati šventovė buvo nuniokota. Bet ji vis kėlėsi ir toliau skleidė Dievo žodį, tikėjimą, meilę ir viltį. Po kai kurių istorinių, gyvenimiškų peripetijų tuomet gyvavusi rokitų vienuoliškoji brolija šalia bažnyčios pastatė vienuolyną bei vyrų ir moterų ligonines. Mat be šios brolijos vienuolinių įžadų neturto, skaistybės ir klusnumo buvo pašaukimas rūpintis vargšais bei ligoniais. Tuo metu iš dalies pertvarkytas bažnyčios interjeras, įrengti barokiniai įrenginiai, kurių dalis išliko iki šiol. Vėliau šventovėje įvyko daugiau pokyčių 1824-aisiais bažnytėlė su ligonine perduotos Gailestingųjų seserų karitiečių kongregacijai, dar vadintomis šaritėmis (nuo prancūziško žodžio charité gailestingumas). Bet vėliau visas kongregacijos turtas, ligoninės likviduojami, panaikinama ir pati kongregacija. Nors sunkiai, bet bažnyčia ir toliau gyvavo, kol 1922 metais buvo perduota Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijai. Bet ir vėl, prasidėjus sovietų okupacijai, 1948-aisiais vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti. Jos patalpose įrengtas vaistų sandėlis ir parduotuvė. Kaip žinome, panašaus likimo tuomet susilaukė ir kai kurios kitos Lietuvos bažnyčios. Bet 1992 metų sausį Šv. Gertrūdos bažnyčia kartu su vienuolyno pastatais sugrąžinama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijai. Bažnyčios globėja abatė šv. Gertrūda, globojanti keliautojus, daržininkus ir sodininkus. O pati didžiausia vertybė bažnyčioje stebuklingasis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, nuo seno garsėjantis patirtomis dieviškomis malonėmis. Nuo 1948 metų, t.y. bažnyčią sovietams uždarius, iki 1955-ųjų jis buvo Kauno Arkikatedros Bazilikos altoriuje, dabar vėl Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Prie stebuklingojo kryžiaus žmonės meldžiasi, jį bučiuoja, apie jį eina keliais, prašydami Aukščiausiąjį įvairių malonių. Iš visos Lietuvos Šv. Gertrūdos bažnyčios rektorius, Marijonų talkininkų centro direktorius kun. dr. Vytautas Brilius, MIC, pokalbį apie bažnyčios istoriją pratęsia dar vienu kitu pastebėjimu, įžvalga į šventovės ateitį, pasidžiaugia, kad bažnyčia iš buvusio niūraus sandėlio buvo prikelta naujam gyvenimui. Kunigas užsimena apie Žvakių šventovę, įkurdintą bažnyčios kriptoje, taip pat apie Žvakių koplyčią greta bažnyčios. Iškart reikia pasakyti, kad tokių žvakių buveinių katalikiškose šventovėse esama nedaug: Amerikoje, Anglijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Lietuviškoji šventovė Kaune žinoma visoje Lietuvoje ir dar plačiau. Uždegti žvakę, pasimelsti už nepažįstamus (kaip tik už nepažįstamus) gyvuosius ir mirusiuosius, per kitų maldą tikėtis ir sulaukti Aukščiausiojo malonės bei pagalbos į Šv. Gertrūdos bažnyčią, Marijonų talkininkų centrą, atvyksta tikintieji iš aplinkinių rajonų, Vilniaus, kitų artimesnių ir tolimesnių šalies vietovių. Ir tą dieną lankantis pas rektorių į jo vadovaujamą Marijonų talkininkų centrą atėjo ne vienas žmogus. Kiekvienas jų yra girdėjęs apie Žvakių šventovę ir koplyčią ir panoręs uždegti savąją žvakę, paprašyti Dievą pagalbos. Tą dieną juos priėmė Centro talkininkė Vitalija. Ji, kaip ir kiti talkininkai, yra pasaulietė marijonų bendradarbė. Šie talkininkai gilinasi į marijonų dvasinės veiklos ypatumus, savo maldomis, darbu, aukomis remia šios dvasinės bendruomenės gyvenimą. Bažnyčioje tuo metu buvusi Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė irgi uoli bendradarbė. Kunigas pasidžiaugė, kad pasauliečių bendradarbių yra nemažai, ypač jaunimo. Tai teikia vilties, kad šių dienų jaunuomenė eina doros keliu. Uždegti žvakę šventovėje ir koplyčioje žmones skatina įvairios priežastys. Daugiausia prašoma Dievo palaimos ir sveikatos, taip pat taikos ir santarvės šeimoje, apsaugoti žmogų nuo girtuoklystės, padėti surasti tinkamą darbą ir kt. Šios intencijos surašomos kortelėje, tačiau žmogus nežino, kas už jį pasimels. Jis taip pat pakviečiamas pasimelsti už kitą žmogų, jo šeimą, artimuosius, kurių jis nepažįsta, nežino, kas jie, iš kur. Tai stiprina bažnytinę bendruomenę. Votyvinę arba maldavimo žvakę (savo žvakės atsinešti nereikia) žmogus melsdamasis uždega pats arba drauge su atėjusia Centro talkininke. Svarbiausia susikaupimas, rimtis, viltis ir padėka Aukščiausiajam už nugyventas dienas. Melstis už kitą, nepažįstamą žmogų ar jo artimuosius, dera septynias dienas be pertraukos, kol šventovėje ta intencija dega žvakė. Žmogus, uždegęs žvakę, nežino, kas už jį melsis. Beje, pageidautina, kad atskirame lapelyje žmogus nurodytų, kam jis skiria žvakės uždegimo ir maldos auką Žvakių šventovei, Šv. Gertrūdos bažnyčiai, arkivyskupijos vargšams, Brazilijos marijonų kunigų seminarijai. Jei tų lapelių lieka, jų turinys operatyviai perduodamas marijonų bendruomenėms į Floridą, Aliaską (JAV), Belgiją, ten taip pat pasimeldžiama už mūsiškius, jų sielas. Nes Dievo žodžiui, maldai ir meilei ribų bei nuotolių nėra. Bažnyčios rektorius kun. V.Brilius kalba apie Žvakių šventovės ateitį. Gyvenimas rodo, kad ją reikia plėsti. Jau anksčiau buvo aišku, kad visos žvakės joje neišsiteks, tad teko ir lauke, vietoj buvusio garažo, įrengti Žvakių koplyčią, kuri jau irgi žiburiuoja nuo liepsnelių šviesų. Abiejose patalpose vienu metu dega apie 600-700 žvakių. Rektorius sako, kad reikia statyti naują, erdvesnį žvakių būstą. Gal čia būtų galima perkelti ir stebuklingąjį kryžių apie tai galima kol kas pasvarstyti. Tada žmonės su dar didesne pagarba, susitelkimu, pamaldumu čia galėtų pabūti. Naujas statinys kainuotų kelis šimtus tūkstančių litų. O kur dar įvairūs derinimai su daugeliu žinybų, leidimai, kiti biurokratiniai reikalai. Tiesa, galutinis sprendimas paaiškės po dvejų, trejų metų, bet galvoti dera šią dieną. Be to, ir pačiai bažnyčiai reikia nemažai remonto, rekonstrukcijos, kurie taip pat pareikalaus daug lėšų, kitų pastangų. Šia proga nurodome Žvakių šventovės ir koplyčios adresą: Laisvės al. 101a, Kaunas. Tel. (8-37) 204320. Kaunas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |