Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kardinolas K.Lemanas – apie Popiežių, Bažnyčią ir savo ganytojišką tarnystę

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Karlas Lemanas

Kardinolas Karlas Lemanas mėgsta bendrauti su jaunaisiais katalikais

Tikintieji sveikina kardinolą K.Lemaną jo 70-mečio proga

Benediktas XVI atrado savąjį stilių

Laukiant popiežiaus Benedikto XVI antrojo vizito į savo tėvynę Vokietiją, kuris vyks rugsėjo 9-14 dienomis, tos šalies ir tarptautinė žiniasklaida stengiasi rengti pokalbius su vokiečių katalikų vyskupais norėdama plačiau sužinoti jų vertinimus apie tėvynainio Šventojo Tėvo veiklą, jo ryšius su Vokietijos Katalikų Bažnyčia bei iššūkius, su kuriais susiduria labai sekuliarizuotos didžiausios Europos Sąjungos valstybės tikinčiųjų bendruomenė. Šiuo atžvilgiu mažai kas populiarumu gali prilygti Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkui Mainco vyskupui kardinolui Karlui Lemanui: šiemet savo gyvenimo 70-metį atšventęs ir jau devyniolika metų episkopatui vadovaujantis ganytojas yra tapęs tikra žiniasklaidos „žvaigžde“, nes jo interviu pastarosiomis savaitėmis yra pasirodę daugelyje svarbiausių Vokietijos laikraščių.

Štai viename paskutiniųjų interviu, rugpjūčio 18 dieną duotame „Frankfurter Rundschau“ dienraščiui, į klausimą, ar pasikeitė kardinolas Jozefas Ratcingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, kardinolas K.Lemanas, kuris Šventąjį Tėvą asmeniškai gerai pažįsta pastaruosius 40 metų, pripažino, jog kai kurie pasikeitimai buvo netikėti. Tačiau visi jie, ypač mažesnis santūrumas bendraujant, tik padėjo išryškinti tikruosius Popiežiaus asmenybės bruožus. „Susitikimuose su žmonėmis jis atrado savo ypatingąjį stilių, kur galbūt skiriasi nuo impulsyvesnio Jono Pauliaus II būdo, – sakė kardinolas K.Lemanas. – Aš džiaugiuosi, kad jis labai sėkmingai ir itin greitai išėjo iš savo pirmtako didžiojo šešėlio“. Vokietijos episkopato vadovas taip pat pažymėjo, kad Benediktas XVI yra „politiškesnis nei daugelis galvojo“. Tą patvirtino ir jo tvirti pareiškimai dėl naujojo konflikto Artimuosiuose Rytuose. Kardinolas K.Lemanas kartu pastebėjo, jog dabartinis Popiežius nėra tas žmogus, kuris aktyviai kištųsi į politiką, nes „tai ne jo būdas“.

Kardinolas K.Lemanas taip pat atkreipė dėmesį, kad ir užimdamas atsakingas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto pareigas tuometinis kardinolas J.Ratcingeris toli gražu nebuvo „siaurakaktis biurokratas, bet drąsiai ėmėsi naujoviškų ir reikalingų sprendimų. Pavyzdžiui, jo nurodymu buvo atidarytas dikasterijai priklausantis Inkvizicijos dokumentų archyvas, nors „Romoje tai iš tikrųjų buvo nelengvas reikalas“. Šis novatoriškumas bei tvirtos nuostatos nemažai prisidėjo, kad kardinolas J.Ratcingeris buvo išrinktas į Petro sostą. Nors kardinolas K.Lemanas pripažino, kad jis dar prieš konklavą negalvojo, jog vokietis gali tapti Popiežiumi dėl nesenos istorinės Antrojo pasaulinio karo praeities, už kurios nusikaltimus yra atsakingas Vokietiją valdęs nacių režimas. Bet tai neturėjo jokios įtakos, nes konklavoje Popiežiumi renkama ne istorinė praeitis, ne tauta ar valstybė, bet konkretus Bažnyčios hierarchas.

Kardinolas K.Lemanas taip pat pastebėjo, jog vokiečių katalikų bendruomenėje kilusi pirmoji euforija dėl popiežiaus Benedikto XVI ypatingų ryšių su Vokietijos Bažnyčia prigeso. Ir dėl to nereikia gailėtis, nes Popiežius yra visos pasaulinės Katalikų Bažnyčios ganytojas ir rūpinasi visų tikinčiųjų poreikiais. Kardinolo nuomone, Benediktas XVI elgiasi labai išmintingai nesureikšmindamas savo tautinės priklausomybės, dažniausiai kalba itališkai, taip įgydamas visuotinį pritarimą. Žinoma, būsimasis vizitas, kurio metu Benediktas XVI sutelks dėmesį į gimtąją Bavariją, turės ryškesnių tautinių aspektų.

Ekumeniniai reikalai neliko užmiršti

Vizito programoje, be kita ko, yra numatytos ekumeninės pamaldos Rėgensburgo katedroje, tačiau išsamesnių diskusijų ekumeninėje srityje šioje kelionėje nebus. Tai sukėlė tam tikrų priekaištų tarp Vokietijos protestantų, nes toje šalyje, kur katalikų ir protestantų yra maždaug po lygiai, ekumeniniai susitikimai yra visiškai įprastas dalykas. Atsakydamas į tai, kardinolas K.Lemanas priminė, jog būsimoji Popiežiaus kelionė bus daugiau asmeninio pobūdžio – „dar kartą sugrįžti į savo namus“ katalikiškoje Bavarijoje. Tačiau į Vatikano delegaciją bus įtrauktas ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis.

Kai dėl Vokietijos liuteronų kritikos, kad per pirmuosius dabartinio pontifikato metus ekumeniniuose reikaluose nieko ypatinga nenuveikta, nors Šventasis Tėvas savo inauguracijoje buvo pabrėžęs, jog ši sritis bus jo veiklos vienas prioritetų, tai kardinolas K.Lemanas šią kritiką atmetė kaip iš principo neteisingą. Jis pabrėžė, jog ekumeniniuose santykiuose Popiežius turi kreipti dėmesį ne tik į padėtį Vokietijoje, bet ir visoje Bažnyčioje, be to, norint pasiekti geresnių rezultatų, reikia atitinkamo teologinio pasirengimo, todėl skubotumas visiškai netinka. Kardinolas K.Lemanas atkreipė dėmesį į ryškią pažangą santykiuose su stačiatikiais, kurie buvo gerokai įstrigę Katalikų Bažnyčią valdant Jonui Pauliui II. Kaip tik rugsėjį Serbijos sostinėje Belgrade po daugelio metų pertraukos įvyks katalikų ir stačiatikių jungtinės teologų komisijos susitikimas.

Maždaug tuo pat metu duotame interviu Vokietijos žinių agentūrai DPA kardinolas K.Lemanas, atsakydamas į panašų klausimą dėl pažangos stygiaus ekumeniniuose santykiuose, paaiškino, jog popiežiui Benediktui XVI dabar svarbiausias uždavinys yra „tikėjimo atnaujinimas ir stiprinimas mūsų gyvenamo meto aplinkybėmis. Jeigu tai pavyks padaryti, naudos turės ir ekumenizmas, tačiau tai priklauso ne vien nuo Popiežiaus“. Šių dienų iššūkiai Bažnyčiai – taip pat didelis rūpestis ir pačiam kardinolui K.Lemanui, kuris 2005-ųjų rugsėjį ketvirtą kartą iš eilės buvo išrinktas Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku šešerių metų kadencijai ir paskelbė išsamią studiją apie „naujuosius laiko ženklus“, Bažnyčios situaciją dabartinėje Vokietijos visuomenėje ir veikimo ypatybes joje.

Religingumas turi skatinti laisvę

Šia tema kalbėdamas kitame interviu, gegužės mėnesį duotame Berlyno dienraščiui „Die Welt“, kardinolas K.Lemanas pirmiausia pažymėjo, kad Bažnyčiai didelį susirūpinimą kelia išaugęs abejingumas tikėjimui, taip pat akivaizdus ir tarp jos narių. „Ko mums labiausiai trūksta? Tai tvirtesnės ir veiksmingesnės misijinės dvasios“, – sakė ganytojas. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog kai kuriose buvusios komunistinės Rytų Vokietijos vietose nuo 80 iki 90 proc. žmonių nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, tačiau ryškesnių jų evangelizacijos pastangų nelabai galima pastebėti. „Tai mūsų daugiau nejaudina ir tai yra mūsų silpnumas“, – pripažino Vokietijos episkopato vadovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu, ypač stichinių nelaimių ir išplitusio terorizmo laikotarpiu, juntami tam tikri religingumo sugrįžimo ženklai. Tačiau kardinolas K.Lemanas perspėjo ir dėl sustiprėjusio „troškaus iracionalizmo“ pavojaus, kurio Bažnyčia niekada nepriėmė ir su kuriuo nuolat kovojo. Tai įvairūs dvasiniai iškrypimai, kaip okultizmas, astrologija, įvairios pagonybės ir prietaringumo formos, taip pat satanizmas. Tuo tarpu tai, kas priklauso krikščioniškajam tikėjimui, yra pateikiama visiškai kitoje kalbinėje ir kultūrinėje erdvėje. „Tikrasis religingumas turi skatinti žmogaus laisvę“, – pažymėjo ganytojas. Ypač svarbu, kad sustiprėtų vidinė laisvė, asmens savivoka ir integralumas, kad žmogų lengvai suviliotų abejotinos vertės reklamuojamos idėjos.

„Die Welt“ kardinolui K.Lemanui priminė jo žinomą posakį, kad „Bažnyčia negali būti pokalbių partnerė su lengvabūdiškais kalbėtojais“, ir paklausė, ar tai susiję su politikais. Ganytojas patvirtino, jog Bažnyčia pageidauja, kad politikoje būtų daromi ne paviršutiniški, bet solidūs ir patikimi sprendimai. Vadinasi, reikia pripažinti klaidas ir jas ištaisyti bei drąsiai imtis reikalingų reformų ir permainų bendrojo gėrio naudai. „Bažnyčia neturi kišenėje atskirų politinių problemų sprendimų ir neprivalo tai daryti, – pabrėžė kardinolas K.Lemanas. – Tačiau ji gali pasistengti žmonėse išugdyti svarbius vertinimo pagrindus, kad jie pastebėtų sukčiavimą gražioje pakuotėje“.

Nors kardinolas K.Lemanas pabrėžia tvirtą Bažnyčios laikyseną sekuliarizuotos politikos atžvilgiu, tačiau turi didelį autoritetą Vokietijos politiniuose sluoksniuose ir į jo pastabas šalies vyriausybė neretai atsižvelgia priimdama su morale susijusius sprendimus. Tą pabrėžė ir Vokietijos federalinis prezidentas Horstas Kioleris, kuris ganytojo 70-mečio proga rugpjūčio 16 dieną surengė iškilmingus pietus Bonos rezidencijoje. Sveikinimo kalboje kardinolą K.Lemaną įvardijęs ne tik kaip žymų Bažnyčios hierarchą, bet ir kaip „svarbų patarėją“ valstybiniuose reikaluose, prezidentas H.Kioleris pabrėžė tokias jo savybes, kaip intelektualumas, mokymo aiškumas, tikėjimo liudijimas ir žmogiškasis šiltumas.

Tikėjimas – stiprybės šaltinis

Kardinolas K.Lemanas, kurio vyskupiškas devizas „State in fide!“ („Tvirtai laikykitės tikėjimo!“ (1 Kor 16, 13), gimė 1936 m. gegužės 16 d. Zigmaringe, mokytojo šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą, nuo 1956-ųjų iki 1964 metų studijavo teologiją ir filosofiją Freiburge (Vokietija) ir Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1963 m. spalio 10 d. Romoje gavo kunigystės šventimus. 1964-1967 metais dirbo žymaus austrų teologo kunigo Karlo Ranerio, SJ, asistentu Miuncheno ir Miunsterio universitetuose. 1962 metais apgynė filosofijos daktaro, o 1967-aisiais – teologijos daktaro disertacijas. Nuo 1968-ųjų dirbo teologijos profesoriumi Mainco universitete.

1983 m. spalio 2 d. konsekruotas vyskupu ir popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vadovauti Mainco vyskupijai tapo 87-uoju vokiečių tautos apaštalo šv. Bonifaco įpėdiniu. 1987 metais buvo išrinktas Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku ir šiame poste perrinktas 1993, 1999 bei 2005 metais. Be to, nuo 1993-iųjų iki 2001 metų buvo Europos vyskupų konferencijų tarybos vicepirmininkas, 2001 m. sausio 28 d. popiežius Jonas Paulius II vyskupą K.Lemaną pakėlė kardinolu. Kaip kardinolų kolegijos narys, jis dalyvavo 2005 metų balandžio konklavoje, kurioje išrinktas popiežius Benediktas XVI.

Birželį duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ kardinolas K.Lemanas aiškino, kad savo ganytojiškoje tarnystėje vadovaujasi apaštalo šv. Pauliaus mintimi: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai“ (2 Kor 1, 24). Jis taip pat pažymėjo, kad jo dvasiniu pagrindu yra II Vatikano Susirinkimo dekretas „Christus Dominus“, kuriame kalbama apie apaštalų ir jų įpėdinių uždavinius. Kardinolas K.Lemanas sakė, kad jo teologinei formacijai didelės įtakos turėjo profesorius K.Raneris, kurio asistentu, kaip minėta, jam teko būti.

Į klausimą dėl stiprybės šaltinio vidiniam gyvenimui kardinolas K.Lemanas teigė, jog didžiausią vidinį tvirtumą jam teikia tikėjimas. „Stiprybės versmę aš randu maldoje, Eucharistijos šventime, taip pat bendravime su žmonėmis, gyvendamas jų rūpesčiais ir mūsų meto poreikiais“, – sako kardinolas. Svarbu, kad laiko ženklai būtų suprantami remiantis tikėjimo nuostatomis ir, kaip visiems mirtingiesiems siekiant dangiškųjų dalykų, reikia neprarasti sąlyčio su žeme.

© 2006 „XXI amžius“