|
Kai sutemos dengė baltąsias lankas
Kazys BLAŽEVIČIUS
Prieš porą metų plačiai ir iškilmingai minėjome lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo 100-ąsias metines. Lietuvos Respublikos Seimas 2004-uosius buvo paskelbęs Kalbos ir knygos metais; knygnešystės fenomeno minėjimą UNESCO buvo įtraukęs į 2004-2005 metų minėtinų kultūros įvykių kalendorių.
Spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti Ričardas Venckus parašė knygą Kai sutemos dengė baltąsias lankas: 1864-1904 (Kaunas, Naujasis lankas, 2005), kuri ne per seniausiai pasirodė knygynuose. Knyga skirta knygnešystės vaidmens tautos ir valstybės likimui priminti. Ją parašyti galėjo žmogus, gerai suprantantis knygnešystės sąjūdžio vaidmenį tautos atgimimui, besidomintis mūsų spaudos raida po spaudos atgavimo, tikras knygos mylėtojas, kuriam kiekviena knyga, ypač bibliografinė retenybė, yra didžiausia vertybė.
Knygos reziumė rašoma: Lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimas (1864-1904) įžūliai kėsinosi į mūsų raštijos pamatus, siekė palaužti tautos dvasią. Carinės valdžios užmačios gerokai pakenkė lietuviškosios kultūros pažangai, bet neįstengė visiškai užgniaužti. Kilęs knygnešystės sąjūdis pasipriešino okupantų savivalei. Kova už lietuvišką spaudą baigėsi pergale. (
)
Knygnešystės epochoje gimę tautinio atgimimo šaukliai nepaprastai sumaniai pasinaudojo spaudos draudimo panaikinimo suteiktomis galimybėmis. Vienas po kito pradėjo eiti įvairūs laikraščiai, kūrėsi kultūrinės organizacijos, politinės partijos, o tai rodė, kad carizmui nepavyko palaužti tautos dvasios.
Aptariamoje knygoje skaitytojai supažindinami su carizmo administracijos pastangomis įbrukti mums kirilicą, knygnešystės fenomeno užgimimu, spaudos draudimo panaikinimo aplinkybėmis, spaudos atgavimo 10-mečio ir 25-mečio minėjimais ir kt.
Spaudos atgavimo dešimtmečiui paminėti to meto laikraščiuose - Vienybėje, Viltyje, Lietuvos žiniose, Rygos naujienose, Lietuvos ūkininke, JAV Drauge ir kituose išspausdinta daug straipsnių. Įdomiausias jų Adomas Jakštas išleido knygelėje Pirmutinės (10-ies metų) spaudos atgavimo sukaktuvės. 1904-1914.
Knygelės įžangoje rašoma: Bet mūsų spaudos istorijoje tie dešimt metų (1904-1914) užims, be abejo, vieną svarbiausių vietų. Nes tame periode raštijos srityje šokta į darbą su tokiu nepaprastu pasišventimu, su tokiu pakilusiu ūpu, kokio vėlesniame laike vargiai antrąkart besusilauksime.
1914 metais buvo leidžiami 25 laikraščiai: Kaune 10, Vilniuje 8, Seinuose ir Rygoje po 3 ir Kudirkos Naumiestyje 1. Savo spaudą turėjo kaimo žmonės, darbininkai, inteligentai, moterys, jaunimas, dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų žmonės.
Sparčiai augo leidybos centrų skaičius. Ypač daug nuveikė S.Banaičio spaustuvė Kaune.
Šaltinyje kun. K.Prapuolenis apžvelgė spaudos draudimo istoriją, Viltyje buvo gvildenti mūsų margos rašybos suvienodinimo klausimai, Lietuvos ūkininke mokyklų kaime statybos uždaviniai, Drauge švietimo problemos ir t.t.
Minint spaudos atgavimo 25-ąsias metines (1925 m.) žurnale Švietimo darbas (Nr. 5) išspausdinta L.Giros studija Spaudos draudimo ir atgavimo reikšmė kultūrinei mūsų pažangai. Toji studija buvo išleista ir atskira knygele.
Spaudos atgavimas, L.Giros nuomone, buvo pirmas žingsnis į nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Su spaudos atgavimu, - rašė jis, - buvo garbingai užvožtas vienas puslapis tikrai karžygiškos, nors lietuviškais ginklais ir nežvangančios epopėjos, gal vienintelės tautų istorijoje. Ir drauge buvo uždėtas pirmas tvarstis tiekos metų įvairių skriaudų žalojamam gyvos ir norinčios būti gyva lietuvių tautos kūnui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sparčiai augo knygų, laikraščių ir kitokių leidinių leidyba, pavyzdžiui, 1918 metais išleista 212 įvairių spaudinių, o 1928-aisiais jau 756.
Bendras dienraščių ir savaitraščių tiražas 1928 metais buvo 200 tūkstančių egzempliorių.
Rusiškąjį raidyną buvo bandyta įbrukti ir latviams. Pritaikyti rusų raides latvių raštams bandė A.Hilferdingas, J.Spruogis, A.Pličis, S.Šafranovas ir kt. Tačiau nesėkmingai. Carinė administracija pabijojo, kad ir latviai paseks lietuvių pavyzdžiu ir pradės užsienyje spausdinti knygas, nepageidaujamas pavergėjams. Istorikai teigia, kad lietuvių knygnešių pasiaukojimas padėjo latviams išvengti spaudos draudimo.
Tautų kalėjime SSRS taip pat buvo vykdoma pavergtų tautų rusinimo politika, tam pasitelkiant ir rusiškąjį raidyną. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tik armėnai ir gruzinai buvo išsaugoję savo senąją abėcėlę. Manoma, kad tai padaryti padėjo A.Mikojanas ir Stalinas.
Skyrelyje Sunkiaisiais laikais (iš knygnešio prisiminimų) pateikiama Antano Rucevičiaus (1880-1949), vieno pirmųjų lietuvių žurnalistų profesionalo, gyvenimo ir veiklos apžvalga. A.Rucevičiaus knygelė Sunkiaisiais laikais autentiškas knygnešio liudijimas apie sunkią kovą su pavergėjais dėl gimtojo žodžio ir rašto.
A.Rucevičius taip vaizduoja spaudos draudimo laikotarpį: Taigi tais laikais tautiškai susipratusių lietuvių buvo labai maža. Bet ir tiems, kuriems lemta buvo anksčiau akis prasikrapštyti, slėpė savo jausmus, savo mintis nuo kitų: draugas draugu nepasitikėjo. Tai buvo tarytum pirmieji krikščionys, kurie turėjo slapstytis su savo tikyba. Bet pirmieji krikščionys tiek buvo laimingesni, kad turėjo katakombas, kur galėjo laisvai pasimelsti. Pirmieji gi lietuviai nė to neturėjo: jie skaitydavo lietuvių knygas vidurnaktį, langines užsidarę arba langus užsitiesę, kad nereikalinga arba nedora akis jų nepastebėtų (
). Už nekalčiausio turinio lietuvišką knygutę tais laikais ne vienam teko kalėjime pasėdėti bent dvejetą metų, o paskui 3-4 metams ištrėmime Sibiro arba Rusijos gilumoje. (
)
Knyga gausiai iliustruota R.Venckaus asmeninėje bibliotekoje sukauptų senųjų tekstų, dokumentų, piešinių faksimilėmis.
Knygą pravartu paskaityti kiekvienam doram žmogui kad neužmirštume, kam turime būti dėkingi, jog esame gyva ir laisva tauta.
© 2006 XXI amžius
|