|
Išdidūs kovojančių patriotų metai sušildo ne tik Platelių sambūrį
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
...Mums žodis Tėvynė dar mamos lopšinėj
Pripildė krūtinę šviesos spinduliais.
Kas žodžio šio švento laiku nepažino,
Mankurto kepurę nešios dar ilgai...
(Eil. Skausmo akordai, Lietuvos laisvės armijos
kūrėjas, Magadano tremtinys, palangiškis poetas Vytautas Jurevičius)
Kelionė vaiskią šių metų rugpjūčio 19-ąją iš Palangos į Platelius, ten praleista visaip prasminga, įspūdžių ir išminties prisodrinta diena, ypač ryški savuoju tikrumu, yra tarsi vientisa tikros Lietuvos istorijos pamoka, kokių šimtąsyk pasigendi nūdienos Lietuvos valstybės mokyklose. Apgailestaujant tenka atsidusti, jog Lietuvos laisvės armijos 65-mečio sukakties minėjime pasigedome ne tik mokytojų, bet ypač! politikų, gerai nežinančių savosios valstybės istorijos, ugdančios savigarbą, padorumą, sąžiningumą, išdidumą, bruožus, kuriais šiandien yra tvirti Lietuvai gyvenimais atsidavusieji žmonės, kuriuos, ačiū jiems! susitikome ir girdėjome jų mintis Plateliuose.
Gal senamadiška senųjų kovotojų istorija nebetraukia jaunosios kartos politikų, kurie, va, rugpjūtį, mina dviračių pedalus Palangos ar kitų kurortų gatvėmis arba audringai diskutuoja apie europolitiką, o labiausiai ES fondų pinigų dalybas 2007-2013 metais dabar taip madingose politikų vasaros stovyklose, kurių tradicija atiteka dar iš brežnevinių pirčianakčių, partsekretorių medžioklių?..
Daug ko pasigedome Plateliuose. Mažai padarėm, jeigu Lietuva bėga iš Lietuvos, mažai padarėm, atsidūsta stipriasielis palangiškis Vytautas Jurevičius, įpusėjęs devintą dešimtį, kupinas jaunuoliško entuziazmo sėdęs rytą į Lietuvos šaulių sąjungos Palangos skyrių atkūrusio ir ilgai jam vadovavusio, šičia gerbiamo Algio Montvido, Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio sūnaus, vairuojamą automobilį, su kuriuo pasiekėme Platelius (tą pačią dieną, kai prieš 15 metų Maskvoje įvyko pučas: kas būtų buvę jeigu...)
Tiedu stiprūs, bet kuklūs lietuviai imponuoja nemeluotu paprastumu ir savybėmis, kurių pasigendame atsakinguose ir už Lietuvos dabartį, o dar labiau ateitį, esančiuosius visų lygių valdžiose.
Pasigėrėdamas sekiau akimis A.Montvidą, kai Platelių bažnyčioje monsinjoras Alfonsas Svarinskas šventino jo laikomą naują LLA vėliavą, kurioje žėri išsiuvinėti žodžiai: Lietuvių kova dėl laisvės amžina.
Greta brolio visur Plateliuose regėjome ir seserį visokeriopai gerbtiną, Lietuvai atsidavusią buvusio Žemaičių apygardos vado, LLA nario V.Montvydo-Žemaičio dukrą, iš Jurbarko atvažiavusią Ireną Giedraitienę. Ji yra šviesaus atminimo kelmiškio Vytauto Urbiko ir Albino Klimo sumanytosios idėjos įgyvendintoja visuomeninės organizacijos LLA karių ir rėmėjų sąjungos (LLAKRS) pirmininkė. I.Giedraitienė rūpinasi ne tik buvusių kovotojų susitikimais Plateliuose ir kitur, bet ir šviečiamąja veikla, ji jaunajai kartai spaudos leidiniuose, daugelyje Žemaitijos laikraščių, populiariai pasakoja ne tik apie tėvelio, bet ir kitų partizanų kovas. Juodu su broliu Lietuvos labui padaro daugiau negu kelių buvusios LSSR mokyklų pseudopedagogai.
O Vytautas Jurevičius, kurio siela sklidina išminties, šviesos, kuria jis noriai dalijasi ne tik 2002 metais išleistoje savo knygoje Skausmo akordai... Ką jam atsakyti, jeigu dar ir šiandien sunku kalbėti apie teisingumą lietuvišką, ne sovietinį? Jeigu... pilna luošinių, netikronų:
Savęs dar savo
Laisvėj neatrandam,
Tarsi katės
Naktiniam kambaryj
Todėl, kad savas
Į savus dantis galanda,
O priešas perka...
Pirmą tarpdury.
Apie V.Jurevičių 2004 m. balandžio 6 d. skaitėme Palangos tilte išspausdintas Sigito Žalneravičiaus eilutes straipsnyje Atsikratykime sovietinių vergystės kompleksų:
...Kadangi gyvenu Palangoje, puikiai pažįstu ir nuoširdžiai bendrauju su buvusiu Palangos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientu, mokytoju, poetu, Lietuvos laisvės armijos (LLA) kuopos vadu Vytautu Jurevičiumi. Net 44-erius metus šis žmogus legenda buvo priverstas nematyti tėviškės dangaus, pajūrio pušų, nerimstančios Baltijos, kuri jo vaikystėje atėmė tėvelį žvejį, knygnešį. Saugumo rūsių siaubas, lageris, tremtis be teisės sugrįžti. Tokia buvo to Lietuvos patrioto lemtis. Ten palaidoti darbingiausi gyvenimo dešimtmečiai. Ten pažintas ir Magadano šachtų dulkių skonis. Dar kartą primenu: 44 kančių metai!
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškankintas, bet nepalūžęs lietuvis V.Jurevičius grįžo namo. Džiaugiasi laisva Lietuva, miela Palanga, išaugusiais, sunkiai beatpažįstamais medžiais. Mato Vytautas ir tai, kad Lietuva, nors ir laisva, bet skendi baisių negerovių liūne, mato tų pačių raudonspalvių skriaudžiamą tautą. Nemokėdamas būti abejingas (kaip nemažai dalis mūsų), rašo apie tai straipsnius, tautą žadinančius eilėraščius, kalba be veidmainiavimo ir pataikavimo. Meilės Lietuvai nesušaldė Sibiro speigai. Tačiau šis tautos didvyris per anksti patikėjo laisve, nesuvokė, kad Lietuvos žemelę dar trypia pusžmogių importiniai batai, po ja šliaužioja akli kurmiai, prisidengę Lietuvos piliečių pasais.
Mūsų ryto dialogas tęsėsi Plateliuose.
Visi, susirinkusieji į Lietuvos laisvės armijos 65-ųjų sukaktuvių minėjimą, pagerbę buvusius šviesaus atminimo 1941 metų gruodžio mėnesį Kazio Veverskio iniciatyva pirmajame LLA štabe suburtus ginkluotai kovai už Lietuvos nepriklausomybę, bet kurią minutę pasirengusius kovotojus tylos minute, įdėmiai klausėmės monsinjoro Alfonso Svarinsko pasisakymo:
...Mes nežiūrime į kairę ar dešinę, mes žiūrime į Dievą. Patys komunistai nebežiūri į Markso barzdą, bet į dolerį. O mes... Užmirštame Dešimt Dievo įsakymų, daugelis gyvename instinktais. Atėjo metas kai ką patvarkyti, kad lietuvio patrioto niekas nevedžiotų už nosies. Aukotis!
Ginklas šiais laikais ne madoj. Mes, lietuviai, tvirti tikėjimu. Nors antilietuviškos jėgos mus provokuoja ir įžūliai elgiasi, piktnaudžiauja mūsų nuolaidumu, mes, pagerbę Lietuvos laisvės armijos kovotojus, privalome kantriai kasdien su Dievu širdyse dirbti ateičiai, Lietuvos nepriklausomos valstybės gerovei. Mums nepakeliui su Lietuvos duobkasiais aludariais, kvaišalų gamintojais. Inteligentai dvigubai atsakingi prieš tautą. Būkime tvirti: kol mes neatgausime bolševikų pavogto, tik Dievui, o ne darbui skirto sekmadienio, kol išsamiai neišstudijuosime visų Lietuvos istorijos pamokų, tol atsiras iš šalies geidžiančiųjų valdyti Lietuvą...
Mons. A.Svarinskas kelis kartus minėjo didžiulį Lietuvos laisvės armijos vaidmenį nepriklausomybės kovose, nuoširdžiai dėkojo dar susirinkusiems gyviesiems kovotojams ir jų šeimų nariams, minėjimo organizatoriams ir plateliškiams. Nes juk 1944 metų rugpjūčio mėnesį Platelių miškuose buvo surengti karinių dalykų bei partizanų taktikos mokymai.
Tais pačiais metais pradėjau ir aš savąjį kovotojo kelią už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mitinge Platelių centre kalbėjo visame pasaulyje garsios Lietuvos mikrochirurgijos mokyklos kūrėjas, pavyzdingas inteligentiškos šeimos tėvas Mečys Vitkus. Buvau LLA štabo narys, mat mano tėvų namuose slaptasis štabas ir buvo įsikūręs. Kovojau ir 1953 m. rugpjūčio 23 d. žuvusio Žemaičių apygardos vado V.Montvydo-Žemaičio būryje. Esu labai laimingas, nes dar regiu visus tuos bendros kovos už Lietuvos laisvės idėją bendražygius, kuriems Dievas ir likimas skyrė išgyventi. Ačiū, kad susirinkote, o ypač plateliškiams, šio minėjimo organizatoriams.
Būtojo laiko akcentus labai taikliai Plateliuose sudėliojo istorikas Kęstutis Kasparas: Karas, Laisvė, didvyriai tai žodžiai, į kuriuos telpa visa praeito, XX amžiaus istorija. Lietuva nekariavo karo, po kurio lieka tuštuma, neviltis ir nusivylimas žmogiškosiomis vertybėmis. Atvirkščiai Lietuvos karas visuomet buvo didžioji kova už vertybes demokratiją, laisvę, nepriklausomybę, kurias kėsinosi atimti užgrobėjai.
Istorija yra sausi faktai: 1941 m. gruodžio 13 d. įsteigta slapta karinė pasipriešinimo organizacija Lietuvos laisvės armija, turinti tikslą iškovoti laisvę ir nepriklausomybę. Savo gretose ji sutelkė per 10 tūkst. karių, vadovaujamų LLA vado Kazio Veverskio-Senio. 1944 m. liepos 1 d. LLA veikiantysis sektorius, pavadintas Vanagais, pradėjo partizaninę kovą su vokiečių nacių ir rusų komunistų okupantais. Tų metų vasarą, kada dalį Lietuvos žemės jau mindžiojo priešas, Platelių miškuose vyko smarkūs mokymai, vyrai ginklavosi, kūrė partizanų būrius, rengė slėptuves.
1944-1953 metų kare Lietuva neteko 30 tūkst. žuvusių partizanų. Tūkstančiai tremtinių ir kalinių ašaromis laistė ir savo kaulus barstė Vorkutos, Sibiro, Tolimųjų Rytų sniegynuose ir Kazachstano smėlynuose.
Vergovės laikotarpis visuomet ilgas gyventi, bet trumpas pasakoti. Ir tik kova už laisvę, žygdarbis, nors būtų akimirksniu praeityje, Tautos istorijoje tampa begaliniu pasakojimu. V.Alanto žodžiais tariant, didvyriai kalba Amžinybės lūpomis.
Lietuvos laisvės armijos vadai ir karių veikla yra istorinis faktas sausoje istorijos mokslo statistikoje ir legendos aidas Dvasios pasaulyje.
Šių dienų žmogus mėgsta slėptis už realybės, kad niekas nematytų jo moralinės išdavystės dėl asmeninių išskaičiavimų ar tuščių ambicijų, daromų kiekviename žingsnyje. Bet paklauskime savęs: Ar yra kažkas, dėl ko esame pasiryžę paaukoti viską, net gyvybę? Ir jei surasime nors vieną kažką, dėl ko verta taip pasielgti, vadinasi, mūsų gyvenimas nepraėjo tuščiai. Būtent dėl laisvės ir nepriklausomybės legendos tūkstančiai lietuvių paaukojo viską, ką turėjo. Ir daugiau būtent žuvusieji mums padėjo iškovoti Nepriklausomybę ir ją išlaiko šiandien.
Dvasia neapleidžia savo karių, kaip šie neapleidžia jos ir pasirengę kiekvieną akimirksnį pašaukti stoti į Laisvės armijos gretas. Todėl tyra širdimi visi, čia susirinkusieji, galime dar kartą pakartoti: Įstodamas į Lietuvos laisvės armiją akivaizdoje Dievo ir visų kritusiųjų už Lietuvos Laisvę prisiekiu visomis jėgomis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir tolesnės jos gerovės. Tai, ką pasižadu, tegul Dievas laikyti man padeda.
Visą rugpjūčio19-ąją Platelių apyežeriais aidėjo Agnės Lizdenytės vadovaujamo Plungės tremtinių choro Tėvynės ilgesys, Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių choro Atminties gaida (vad. Vytautas Saikauskas) atliekamos dainos, aistringai griežė kapitono Ričardo Kukulskio vadovaujamas Lietuvos kariuomenės karinių pajėgų orkestras, Klaipėdos estradinis ansamblis Nerija, vaidino Nacionalinio dramos teatro aktoriai Vytautas Rumšas ir Evaldas Jaras.
Čia pat, greta estrados, gėrėjomės plungiškių Alfonso Beresnevičiaus meninėmis fotografijomis, Leonardo Černiausko, Valdo Simučio, Algimanto Veselio paveikslais.
Gražiai vienijantis visus momentas itin skanios lietuviškos kareiviškos košės ragavimas, taip paprastai, neišdidžiai, kai greta nūdienos kovojančių patriotų, Svarinsko armijos karių, šypsojosi ir gerbiamas monsinjoras...
Miške tiksintis laikrodis, yra pavadinta bendrakursio Vilniuje, Lietuvos patrioto B.Kaselionio poezijos knyga. Miške tiksintis kario Lietuvos gynėjo laikrodis visada parodo Laisvės valandą.
Lietuvio patrioto širdis motiniškai rūpestinga ir atidi kiekvienam savo valstybės vaikui, kad ir kur jis būtų, ji laikrodžio tikslumu visada pasako, kaip Laisvę išsaugoti.
Šią tiesą paliudijo ir Lietuvos laisvės armijos 65-osioms metinėms skirtas, ir ne tik kovotojus sušildęs bei ateičiai įkvepiantis sambūris Plateliuose.
© 2006 XXI amžius
|