| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kovoję už tėvynės laisvę Lietuvos laisvės armijai 65
1941 m. gruodžio 13 d. Gedimino pilyje prisiekė Lietuvos karininkai. Kazio Veverskio iniciatyva buvo sudarytas pirmasis štabas. Tai buvo slapta karinė, politinė, antinacinė, antisovietinė pasipriešinimo organizacija, kurios tikslas kova už laisvę ir nepriklausomybę. Iki 1944 metų, iki antrosios sovietų okupacijos, ji tapo masiškiausia antiokupacine organizacija, apėmusia visą Lietuvą. Organizavosi Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių kuopos, apygardos, būriai. Vadovavo Lietuvos karininkai, jaučiantys nuoskaudą ir dalinę kaltę dėl to, kad 1940-aisiais nebuvo pasipriešinta, ir nebenorintys klausyti baikščių politikų įsakymų. 1944 m. liepos 20 d. vado K.Veverskio įsakymu (Nr. 21) Lietuvos laisvės armija (LLA) buvo suskirstyta į du sektorius: OS organizacinį ir VS veikiantį. Veikiančiojo sektoriaus kariams buvo pasiūlytas pavadinimas Vanagai. Organizacinio sektoriaus OS sėslieji partizanai aprūpino veikiantįjį sektorių. 1944 metų vasarą LLA nariams vanagams Žemaitijoje buvo įsteigtas mokymo punktas Platelių stovykla. Išmokyti kariai, suskirstyti į būrius, buvo siunčiami į savo rajonus per fronto liniją. Ne visiems pasisekdavo sėkmingai grįžti. 1944 m. rugpjūčio 25 d. pasibaigus kariniams mokymams, vanagai buvo prisaikdinti brig. gen. Motiejaus Pečiulionio. Jis buvo vadovavęs kovose su bermontininkais, Želigovskio lenkų pulkais ir bolševikais. Perskaitytas vyriausybės įsakymas vanagams grįžti į gimtąsias vietas ir pradėti karą. LLA vadovybė draudė palikti savo kraštą ir trauktis į Vakarus. Tačiau artėjant raudonajam marui daugelis nepakluso ir pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene. 1946 metais dalis LLA vadų deklaravo susijungimą su kitomis pogrindžio organizacijomis. LLA organizacinio bei teritorinio įdirbio pagrindu naujais pavadinimais kūrėsi pasipriešinimo organizacijos, tokios kaip BDPS (Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis) ar LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis). Šios organizacijos LLA sukurtomis struktūromis organizuotą pasipriešinimo kovą tęsė iki 1953 metų, rezistencinio karo pabaigos. Apie šią karinę organizaciją, davusią pradžią ginkluotam pasipriešinimui, per visus penkiasdešimt sovietų okupacijos metų nebuvo užsimenama: nei kalbama, nei rašoma, nes vien tik žodis LLA enkavėdistams kėlė siaubą. Šis istorijos puslapis turėjo būti nesugrąžinamai išplėštas iš tautos atminties. Reikia pripažinti, kad saviems ir svetimiems priešams pavyko paskandinti užmaršties akivare šį svarbų penketą metų veikusį mūsų karių kovos tarpsnį. Todėl pabandykime nuo kelio vingių nušluostyti storą dulkių sluoksnį, kuris ir dabar patikimai slepia ano meto mūsų šaunių karių pėdas, įmintas Lietuvos kovų vieškeliuose, - rašo Česlovas Leonas Kareckas savo knygoje Uždegti laisvės žiburį norėjom (145 p.). 2000 m. gruodžio 13 d. Kaune, Karininkų ramovėje, vykusioje konferencijoje Rezistencijos amžių apžvelgiant Andrius Rondomanskis, buvęs organizacinio LLA štabo ryšininkas, sakė: Mums, LLA veteranams, norėtųsi, kad mūsų idėjos ir pastangos, skirtos kovai už nepriklausomybę, neliktų atsitiktiniu straipsneliu paraštėse, bet užimtų deramą vietą Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje. Kol kas ir patys istorikai neturi aiškios nuomonės apie LLA ne tik dėl duomenų stokos, bet ir dėl politinių sumetimų. Tai kelia nuostabą ir nuogąstavimus būti visai pamirštiems ir žūti istorijos vingiuose. Būtina šią istorijos spragą užpildyti ir įvardyti LLA veiklos mastą ir svarbą organizuojant pasipriešinimą žodžiu ir ginklu bet kokiai okupacijai. Atkūrus nepriklausomybę, buvusios daugiatūkstantinės organizacijos kovotojai ne kartą buvo kviečiami atsišaukti, susiburti, atgaivinti organizaciją. Mes, užkietėję idealistai, galvojame, kad būsime surasti ir pakviesti kartu pasidžiaugti grįžtančia laisve bent kaip vieni pirmųjų, pradėję nepriklausomybinę kovą okupaciniais pogrindžio metais, sudarę prielaidas daugeliui kovos organizacijų susiformuoti, - rašo Laisvės archyve (Nr. 35) A.Rondomanskis padėkos straipsnyje Laisvės kovų archyvų redaktoriui Kęstučiui Kasparui, kuris parengė ir išleido knygelę Lietuvos laisvės armija. Tik praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų, 2005 m. balandžio 9 d. LLA atsikūrė. Tą dieną Kauno karininkų ramovėje įvyko istorinė konferencija LLA lietuvių tautinė pasipriešinimo organizacija. Konferencijoje dalyvavo LLA kariai, partizanai, šauliai ir piliečiai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei. Pranešimus skaitė humanitarinių mokslų dr. A.Bubnys, istorikas K.Kasparas, Atkuriamojo Seimo narė Z.Sličytė ir kiti. Po konferencijos vyko Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos steigiamasis susirinkimas. Šios organizacijos atkūrimo iniciatoriai buvo žurnalo Laisvės kovų archyvas bendradarbis Vytautas Urbikas (Kelmė) ir verslininkas Albinas Kumas (Plungė). Buvo priimti sąjungos įstatai, išrinkta valdyba ir kitos valdymo struktūros. Dalyvavusieji vienbalsiai nutarė, kad organizacijai turi vadovauti paskutinio Žemaičių apygardos vado, LLA nario Vlado Montvydo dukra LLKS narė Irena Giedraitienė. Pavaduotojais išrinkti A.Kumas ir Donatas Abrutis (Plungė). Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos tikslai: 1. Įteisinti LLA vardą Laisvės kovų ir Lietuvos istorijoje. 2. Įamžinti LLA atminimą paminklais. 3. Rinkti medžiagą apie LLA veiklą ir jos kovotojus. 4. Vykdyti švietėjišką veiklą. 5. Siekti bendradarbiavimo su kitomis atsikūrusiomis pasipriešinimo okupacijoms organizacijomis. Į organizaciją su kariais rėmėjais susibūrė apie trisdešimt LLA narių veteranų, jau skaičiuojančių aštuonis dešimtmečius pragyventų metų. Keletą LLA veteranų paminėsime: Vytautas Jurevičius (g. 1922 m.) 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. Mokytojaudamas Skuode, įkūrė LLA kuopą. Dirbdamas Palangos gimnazijoje įkūrė pogrindžio organizaciją. 1946 metais suimtas, žiauriai kankinamas, draskomas, svilinamas, kuopos narių neišdavė. Vėliau Magadano rūdų kasyklos, be teisės grįžti į tėvynę. Tik po 44 metų klajonių grįžo į gimtąją Palangą. Viktoras Šniuolis (g. 1925 m.). Jo tėvas 1944 metais nužudytas savo namų palaukėje. Sesuo ir brolis atidavė gyvybes už Lietuvos Nepriklausomybę. Viktoras, devynerius metus partizanavęs, 1953 m. kovo 13 d. buvo išduotas, suimtas. Nepalaužtas čekistų, nuėjęs kalėjimų golgotas, nesulaužė LLA priesaikos. Lendra Saltonas radistas desantininkas. Nepasitraukė į Vakarus, grįžo į gimtąją Žemaitiją. Iškentė neapsakomas kančias, okupantų paniekinimus. Algirdas Bielinis (g. 1924 m.), Vilniaus LLA štabo raštininkas, slapyvardis Kudirka. Toks pat likimas ištiko, kaip ir kitus bendražygius. Justinas Garšva (g. 1924 m.) žvalgybos ir ryšio vadas LLA Sakalai. Alfridas Dauginis (g. 1925 m.), Platelių mokymų dalyvis. Prisimena, kad tuo metu Žemaitijoje vyko rugiapjūtė. Ūkininkai pakinkė arklius, pakrovė maisto atsargų, išleido savo atžalas į Platelių miškus, kad šie išmoktų atremti artėjantį raudonąjį okupantą. Savo išgyvenimus kiekvienas sąjungos narys papasakos rengiamoje išleisti knygoje. Gegužės 6 dieną į Plungės rajono Babrungėnų kaimą, į E.Leliugienės kaimo turizmo sodybą, kurioje įregistruota LLA sąjungos būstinė, iš visos šalies į metinę ataskaitinę konferenciją rinkosi šios atkurtos organizacijos nariai. Šalia plevėsuojančios Lietuvos tautinės vėliavos garbingai iškelta LLA sąjungos vėliava. Nariams įteikti organizacijos ženkliukai ir kita atributika. Sueigos dalyviai padėjo gėlių ir uždegė žvakutes ant LLA nario ltn. J.Barzdos-Klevo kapo, kuris žuvo 1944 m. gruodžio 14 d. Nuvyko į Militarizmo muziejų, esantį Platelių miškuose, netoli buvusios vanagų mokymo stovyklos. Susirinkimo metu aptarti organizaciniai klausimai. Svarstyta rengiamos knygos leidyba, organizacijos finansinė padėtis ir kiti svarbūs klausimai. Svarstant 65 jubiliejaus minėjimo vietą ir scenarijų, vienbalsiai buvo nutarta, jog tam tinkamiausia vieta Plateliuose, prie LLA paminklo. Ten visi ir buvo susirinkę rugpjūčio 19 dieną. Irena GIEDRAITIENĖ, Jurbarkas
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |