Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vatikano observatorija tikėjimo ir mokslo tarnyboje

Mindaugas BUIKA

Buvęs ir naujasis Vatikano observatorijos direktoriai kunigai jėzuitai Džordžas Kojnas ir Chozė Gabrielius Funezas

Vatikano observatorija Kastelgandolfe

Popiežių iniciatyvos astronomijai vystyti

Kaip buvo pranešta, popiežius Benediktas XVI paskyrė naują Vatikano observatorijos direktorių jėzuitą kunigą Chozė Gabrielių Funezą. Tai paskatino pasidomėti tiek Šventojo Sosto astronomų darbais, tiek ir vienos seniausių bei didžiausią prestižą turinčios šio pobūdžio mokslinės institucijos, kokia yra Vatikano observatorija, įspūdinga savo praeitimi. Kai kam gali kelti nuostabą, jog Vatikanas remia, taip pat ir finansiškai, plataus masto astronominius tyrimus, nes iki šiol plačiai žinoma jau mitu tapusi istorija, kaip Katalikų Bažnyčia XVII a. pirmojoje pusėje pasmerkė teleskopo išradėją, žymų mokslininką Galileo Galilėjų už mokymą, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. (Šis pasmerkimas vėliau buvo atšauktas.)

„Galilėjaus byla“ šiek tiek užtemdo daugiau kaip keturis šimtmečius trunkantį tiesioginį ir sėkmingą Šventojo Sosto dalyvavimą astronomijos mokslo plėtotėje. Vatikano observatorijos, arba „Specola Astronomica Vaticana“, kaip ji oficialiai įvardijama pasitelkiant bažnytinę lotynų kalbą, ištakomis laikomas 1575 metais tuometinio popiežiaus Grigaliaus XIII duotas nurodymas statyti aukštą bokštą Saulės ir kitų dangaus kūnų judėjimui stebėti. Šis sumanymas buvo skirtas pasirengti Šventojo Tėvo numatytai kalendoriaus reformai, kuri buvo įvykdyta 1582 metais. Šiam tikslui buvo sudaryta mokslininkų grupė, kuriai vadovavo žinomas matematikas kunigas Kristofas Klavijus, SJ, ir nuo to karto iki šiol Vatikane astronominiais tyrimais didžiąja dalimi užsiima būtent tėvai jėzuitai prisidedant ir kai kurių kitų vienuolijų atstovams (barnabitams, augustiniečiams).

Vėlesniais trimis šimtmečiais popiežių iniciatyva Romoje buvo įkurtos ir aktyviai veikė net trys observatorijos: Romos Kolegijos (1774-1878), Kapitolijaus (1827-1870) ir Specola Vaticana (1789-1821), veikusi minėtame Grigaliaus XIII nurodymu pastatytame bokšte, kuris tradiciškai vadinamas „Vėjų bokštu“. Ši ankstyvoji pirmųjų observatorijų tradicija savo mokslinę viršūnę XIX amžiaus viduryje pasiekė Romos Kolegijoje dirbusio jėzuito kunigo Andželo Sekio tyrimais, kuris pirmasis buvo pradėjęs klasifikuoti žvaigždes pagal jų spektrus ir todėl laikomas astrofizikos mokslo pradininku.

Išaugusio miesto atšvaitų trikdžiai

Po Italijos suvienijimo 1870 metais Bažnyčiai praradus Romos Kolegiją su jos observatorija, popiežius Leonas XIII, rūpindamasis senųjų astronominių tyrimų tradicijų išlaikymu, 1891-aisiais atkūrė Specola Vaticana likusioje Šventojo Sosto teritorijoje įsteigdamas ją kalvotoje vietoje, netoli Šv. Petro bazilikos. Per vėlesnius keturis dešimtmečius, pagal tarptautinę programą panaudojant turimus teleskopus, buvo sudarinėjami dangaus žemėlapiai, kol augančio Romos miesto atšvaitai nebeleido toliau vystyti šių tyrimų.

Popiežius Pijus XI, atsižvelgdamas į mokslininkų rekomendacijas, 1935 metais išskyrė naują vietą Vatikano observatorijai prie savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe, kur Albano kalvose, už 35 kilometrų nuo Romos, buvo pastatytas modernus mokslinių tyrimų centras. Įrengus du naujus teleskopus su šiuolaikine astrofizikos laboratorija, skirta švytinčių dangaus kūnų spektrų cheminei analizei, buvo vykdomos reikšmingos įvairių žvaigždžių bei ištisų galaktikų tyrimo programos. 1957 metais sumontavus plačiajuostį Šmito teleskopą, vystyta nauja žvaigždžių spektrų klasifikavimo programa pagal tėvo A.Sekio sukurtuosius astrofizikos metodus, juos toliau tobulinant. Vis dėlto augančio milijoninio Amžinojo miesto atšvaitai vis labiau kliudė visaverčiams tyrimams, ir Kastelgandolfe esantys teleskopai tik retai galėjo būti naudojami dėl atmosferos skaidrumo stygiaus.

Tamsaus skliauto paieška Arizonos valstijoje

Ieškodami tamsesnio ir skaidresnio dangaus Popiežiaus astronomai nukreipė žvilgsnį į kalnuotąją Arizonos valstiją Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jau nuo seno vietos universitetas buvo sukūręs atitinkamas struktūras šio pobūdžio tyrimams. Jau popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu, 1981 metais, minėtos valstijos Taksono mieste buvo įkurtas Vatikano observatorijos tyrimo centras (Vatican Observatory Research Group, VORG), kuris dabar laikomas vienu didžiausių ir moderniškiausių astronomijos centrų pasaulyje. Čia, bendradarbiaujant su Arizonos universitetu, turinčiu garsiąją Stiuardo observatoriją su Rodžerio Andželo sukurtąja Veidrodinio atspindžio laboratorija, 1989 metais ant Greimo kalno pradėta statyti nauja tarptautinė observatorija, kurioje 1993-iaisiais įrengtas naujas Vatikano pažangios technologijos teleskopas (Vatican Advanced Technology Telescope, VATT), tapęs pagrindiniu Popiežiaus astronominių tyrimų įrankiu.

Su šio teleskopo pagalba, panaudojant kitas Arizonoje įkurtas laboratorines struktūras, daugiau kaip dešimt Vatikano observatorijoje dirbančių jėzuitų mokslininkų tiria žvaigždžių evoliuciją, galaktikų struktūras, kosmine erdve skriejančias kometas ir asteroidus. Pagal Greimo kalno tarptautinės laboratorijos projektą 75 proc. nuosavybės ir atsakomybės jame tenka Vatikanui ir 25 proc. – Arizonos universitetui – per ateinančius metus čia turi būti pastatyti dar keli pasauliniu mastu didžiausi ir sudėtingiausios technologijos teleskopai.

Debatai dėl evoliucijos teorijos patikimumo

Šalia konkrečių mokslinių uždavinių, Vatikano observatorijos misijos tikslas – tarnauti tiltu tarp mokslo ir religijos. „Daugelis mokslo ir teologijos disciplinas mato kaip viena kitą atmetančias, – pastebėjo vienas iš Vatikano astronomų jėzuitas kunigas Bilas Stedžeris žurnalistui iš JAV dienraščio „Chicago Tribune“, neseniai apsilankiusiam ant Greimo kalno įsikūrusioje observatorijoje. – Tačiau mūsų pažinimas didina ir Dievo pažinimą“. Žinoma, dauguma katalikų astronomų mano, jog Dievas nesukūrė Visatos tik per šešias dienas prieš 10 tūkstančių metų, kaip tvirtina kai kurie pažodiniai Senojo Testamento interpretuotojai. Kunigas B.Stedžeris „Chicago Tribune“ sakė, jog taip pat ir daugelis katalikų teologų yra linkę Pradžios knygoje pateiktą pasakojimą apie pasaulio sukūrimą priimti ne kaip pažodinį istorinį faktą, bet kaip apreikštą esminę tiesą, jog Dievas sukūrė viską, įskaitant visus mechanizmus ir procesus, kurie užtikrino tam tikrą natūralų vystymąsi.

Tačiau čia kartais neapsieinama ir be prieštaravimų, ypač ir dėl bažnytiniuose sluoksniuose atsinaujinusių debatų apie vadinamąją evoliuciją bei Darvino atsitiktinumo bei atrankos teoriją, savaip aiškinančią gyvybės atsiradimą. Štai dabar jau buvęs Vatikano observatorijos direktorius jėzuitas kunigas Džordžas Kojnas praėjusių metų vasarą Didžiosios Britanijos katalikų žurnale „The Tablet“, garsėjančiame savo liberalumu, publikuotame straipsnyje netikėtai pareiškė, jog neva „klasikinis klausimas, ar žmogus atsirado atsitiktinai, be Dievo poreikio, ar neišvengiamai, tai yra per suplanuotą Dievo veikimą, daugiau nebeturi prasmės“. Anot kunigo Dž.Kojno, popiežiaus Jono Pauliaus II išsakyta mintis, kad „evoliucija daugiau nėra vien tik hipotezė“, užbaigė Bažnyčios argumentuotą ateistinės ir sekuliaristinės mokslo filosofijos kritiką.

Būti geru mokslininku ir geru kataliku

Minėtas kunigo Dž.Kojno pastebėjimas susilaukė plataus atgarsio didžiojoje tarptautinėje žiniasklaidoje, nes pasirodė netrukus po to, kai vienas pagrindinių „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ redaktorių Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas Christofas Šionbornas amerikiečių dienraštyje „The New York Times“ publikuotame analitiniame straipsnyje perspėjo, kad „neodarvinistinės dogmos gynėjai dažnai aiškina, kad tariamai Katalikų Bažnyčia jiems pritaria ar bent nesipriešina, kai jie gina savo teorijas, kaip neva suderinamas su krikščionių tikėjimu“. Kardinolas Ch.Šionbornas tvirtai atmetė tą nuomonę, paaiškindamas, jog visi svarstymai apie atsitiktinius procesus bei natūralią atranką yra nesuderinami su katalikų tikėjimu, aiškiai pripažįstančiu Dievo vadovavimą kūrinijos tapsmui. Tad Vatikano observatorijos direktoriaus pavaduotojo kunigo Kriso Korbalio, SJ, pastebėjimas laikraščiui „Chicago Tribune“, jog katalikai astronomai „stengiasi būti geri mokslininkai ir kartu geri katalikai“, išsaugo savo aktualumą.

Beveik tris dešimtmečius Vatikano observatorijai vadovavusį 73 metų amerikietį kunigą Dž.Kojną šiame poste pakeitęs kunigas Ch.Funezas yra gimęs 1963 m. sausio 31 d. Kordobos mieste, Argentinoje. Kordobos nacionaliniame universitete 1985 metais baigęs astronomijos studijas, įstojo į Jėzaus Draugiją. Tęsė filosofijos ir teologijos mokslus San Migelio universitete Argentinoje ir Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, kur 1995 metais gavo kunigystės šventimus.

2000 metais Paduvos universitete, Italijoje, apgynęs astronomijos daktaro disertaciją apie jonizuotų dujų kinematiką tarpgalaktinėje erdvėje, įsitraukė į Vatikano observatorijos kolektyvą. Naujasis pasaulinio garso mokslo institucijos vadovas, kurio tyrimų specializacija yra galaktikų judėjimas gravitacinės sąveikos įtakoje, tikisi toliau sieti mokslo pasiekimus su teologijos pažinimu. Kadangi observatorija yra „tiltas tarp Bažnyčios ir mokslo, reikia toliau skatinti tarpdisciplininį dialogą“, sakė kunigas Ch.Funezas duotame trumpame interviu netrukus po paskyrimo Vatikano observatorijos direktoriumi.

Kartu negalima nepripažinti kunigo prof. Dž.Kojno nuopelnų stiprinant Vatikano observatoriją ir vystant astronomijos mokslą. Pagerbiant šį žymų mokslininką jo vardu netgi buvo pavadinta viena kometa. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jis buvo priimtas į NASA programą rengtis skrydžiui į kosminę erdvę, tačiau negalėjo tapti pirmuoju kunigu astronautu dėl silpnoko regėjimo. Gimęs Baltimorėje (Merilendo valstija, JAV), Dž.Kojnas, aštuoniolikmetis jaunuolis, įstojo į Jėzaus Draugiją. Studijavo matematiką, astrofiziką ir filosofiją Fordamo universitete, Niujorke. 1962 metais apgynė astronomijos daktaro disertaciją Džordžtauno jėzuitų universitete, Vašingtone. Vėliau, jau dirbdamas mokslinį darbą Arizonos universitete, tęsė teologijos studijas ir 1965 metais gavo kunigystės šventimus.

Rugpjūčio 24 dieną, klausiamas JAV katalikų žinių agentūros CNS, kunigas Ch.Funezas paneigė gandus, jog tėvas Dž.Kojnas buvo priverstas atsistatydinti dėl paramos evoliucijos teorijai. Naujasis observatorijos direktorius pažymėjo, kad jo paskyrimas yra visiškai suprantamas po to, kai kunigas Dž.Kojnas taip ilgai vadovavo minėtai institucijai, ir tai yra tik vienas iš Šventojo Sosto darbuotojų pakeitimų, kurių natūraliai imasi pontifikatą pradėjęs Benediktas XVI. Kun. Ch.Funezas pabrėžė, kad jis esąs astronomas, besispecializuojantis tiriant galaktikas, o ne biologas, todėl nežada kištis į diskusijas apie darvinizmą.

Pranešama, kad kun. Dž.Kojnas toliau lieka vadovauti Vatikano observatorijos fondui, kuris rūpinasi lėšų rinkimu beveik milijoną dolerių kasmet kainuojančiai ant Greimo kalno įsikūrusiai tarptautinei observatorijai.

© 2006 „XXI amžius“