Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kuo galime būti patrauklūs Europai?

Vilniaus Arkikatedros vargonai: dabartinis vaizdas po perstatymo XIX a. viduryje (kairėje) ir vargonai po perstatymo XIX a. pradžioje (fotomontažas – dešinėje)

Autentiški vargonai XVIII a. pabaigoje (fotomontažas)

Brolis dvynys - Budslavo vargonai (meistras N.Janconas, 1783)

Šiandien galime sakyti, jog dėmesio sulaukė dar viena Lietuvos kultūros sritis – tai XVIII-XIX a. pirmosios pusės vargonų paveldas, kuris iki šiol buvo tarsi dar viena balta dėmė mūsų krašto istorijoje, nes, be periodinių straipsnių, pavienių instrumentų analizės ir dokumentacijos apie Lietuvos vargonus, kaip vientisą kultūros paveldą, nebuvo kalbėta (nors skaičiai rodo, kad šiandien Lietuvoje istorinių vargonų turime apie 400, o iš minėto XVIII-XIX amžiaus laikotarpio – arti 150). Gegužės 19 dieną Vilniaus dailės akademijoje apginta Girėno Povilionio menotyros mokslų daktaro disertacija „Lietuvos vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“ patvirtino, jog Lietuvos vargonų paveldas yra vertas nuodugnaus tyrinėtojų dėmesio, įrodydama dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusią nuoseklią, savarankišką ir kartu unikalią vargonų statybos mokyklą.

Prieš šešerius metus Kultūros paveldo centre muzikos instrumentų istorikas G.Povilionis pradėjo dokumentuoti bažnyčiose esančius vargonus ir fisharmonijas. Šis jo susidomėjimas peraugo į mokslinius tyrimus, kurie vis labiau atskleidė unikaliais stilistiniais ypatumais turtingą Lietuvos vargonų paveldą. Tad parengta disertacija yra aktuali ir reikšminga, nes joje ne tik apžvelgiami ir analizuojami rašytiniai bei ikonografiniai šaltiniai, suteikiantys žinių apie senuosius LDK vargonus, bet kartu ištyrinėti visi (!) žinomi išlikę XVIII a.-XIX a. vidurio vargonai ir disertacijos kataloge pirmąkart pateikiama išsami informacija apie daugiau nei 120 Lietuvos vargonų.

Bene įdomiausi G.Povilionio disertacijos aspektai yra susiję su iškraipytų istorinių faktų atitaisymais ar klaidingos muzikos instrumentų autorystės argumentuotais paneigimais. Ne paslaptis, jog daugelis Lietuvos vargonų palikimą tapatina su iškalbinga meistro pavarde – Adamu Gotliebu Kaspariniu ir jo kūriniu Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje. Galbūt siekiant kuo daugiau mūsų krašte turėti šio garsaus meistro palikimo, A.G.Kasparinio vardą buvo norima įrašytas prie dar kelių didžiųjų vargonų. Tačiau, žvelgdami į vizualius G.Povilionio įrodymus – Vilniaus Arkikatedros ar Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonų autentiško pavidalo atkūrimą fotomontažuose, turime prisiminti visai kitas, ne svetimšalių, bet mūsų krašto meistrų pavardes. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo manoma, kad Vilniaus Arkikatedros vargonus pastatė A.G.Kasparinis (tiksli Arkikatedros vargonų autorystė nežinoma). Tačiau, po truputį pašalinęs kultūrinį sluoksnį (per kelis šimtmečius atliktus vargonų perstatymus) ir atidžiai iš dabartinio instrumento apdaro „išlukštenęs“ autentišką vaizdą, G.Povilionis pateikia stulbinantį Arkikatedros vargonų fotomontažo sugretinimą su kone broliu dvyniu – kaimyninėje Baltarusijoje stovinčiais Budslavo bažnyčios vargonais, kurių meistras yra Nikolausas Janconas (Nicolaus Jantzon) – viena ryškiausių LDK vargonų statybos meno figūrų. Ir nors šiandieninei vargonų meno situacijai Lietuvoje nusakyti bene tiksliausiai tiktų vis labiau slegiantis nihilizmas – Lietuvos nacionalinė filharmonija atsisako ir paskutinių, iki šiol Nidoje vasaromis rengtų vargonų muzikos koncertų (Didžiojoje salėje stovinčius vargonus paskutinįkart girdėjome dar seniau), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedrą apėmusi savotiška apatija, muzikavimą vargonais dar retsykiais palaiko sekmadieninės muzikos koncertai sostinės Šv. Kazimiero bažnyčioje ar periferijoje (tik ne sostinėje) organizuojami renginiai, o vargonų mokslinė tyrimų bazė kartu su visu Kultūros paveldo centru naikinama (šiandien visiems Centro darbuotojams jau išdalyti atleidimo lapeliai), vis dėlto ši disertacija atkreipia dėmesį ir į šias mūsų krašto vertybes. Remdamiesi G.Povilionio argumentais, į lietuviškos kultūros istoriją galime įrašyti dar vieną formuluotę – tai „Vilniaus vėlyvojo baroko mokykla“ ir naujai sudėstyti ligi šiol klaidingai išryškintus akcentus. „Vietoje Karaliaučiaus – Vilnius, vietoje Kasparinio – Zelė ir Janconas, vietoje Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios – Tytuvėnai ir Budslavas, vietoje kokybiškos importinės prekės – kokybiška vietinė produkcija. A.G.Kasparinio vargonai, kaip importinis Europos vargondirbystės šedevras, jau sulaukė deramo dėmesio. Dabar belieka laukti dėmesio N.Jancono instrumentui Tytuvėnuose ir kitur – šedevrui, kuriuo Lietuva gali prisistatyti ir būti įdomi Europai“, – kaip teigia Liudas Jovaiša.

G.P.

© 2006 „XXI amžius“