Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kokių teismų reikia Lietuvai?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Konstitucinis Teismas visada yra teisiausias... Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai. Sėdi (iš kairės): Kęstutis Lapinskas, Ramutė Ruškytė, Egidijus Kūris (pirmininkas), Toma Birmontienė. Stovi (iš kairės): Stasys Stačiokas, Vytautas Sinkevičius, Zenonas Namavičius, Armanas Abramavičius, Romualdas Kęstutis Urbaitis

Apklausų duomenimis, ketvirtadalis Lietuvos žmonių nepasitiki teismais, trečdalio nuomone, teismuose nuolatos pažeidinėjamos žmogaus teisės, kai kurie teismus laiko korumpuotais, net trys tūkstančiai žmonių prisipažįsta davę kyšį. Nustatyti atvejai, kai per teismo pertrauką teisiamasis bendrauja su teisėju. Nuomonę apie teismų korupciją formuoja žiniasklaida ir iš teismų grįžę gyventojai, nepatenkinti teismų sprendimais. Kaip teigia Seimo narys Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas, jie ateina į Sąjūdį ir pasakoja neįtikėtinus dalykus: „Mūsų argumentai, motyvai net nebuvo užprotokoluoti“. Nusivylusiųjų teismais vis daugėja. Neturtingi žmonės negali pasisamdyti brangiai kainuojančių advokatų paslaugų. Todėl jie negali tikėtis palankaus sprendimo. Anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus Henriko Mickevičiaus, turime uždarą, hierarchinę, nejautrią, praradusią žmonių pasitikėjimą sistemą. Teismų reforma patikėta patiems teisininkams. Nėra motyvacijos iš esmės reformuoti sistemą, šis tas padailinama tik kosmetiškai. Nusivylimas teismais – tai nusivylimas valstybe. Nusivylę savo valstybe žmonės vargu ar eis ją ginti iškilus pavojui.

Teismų reputacija susirūpino Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Prieš metus jis dekretu sudarė darbo grupę, kurios užduotis – „teikti pasiūlymus dėl teisės aktų, reglamentuojančių pretendentų į teisėjus atranką, teisėjų skyrimą ir jų karjerą bei kitų, su teismais susijusių klausimų, sprendimo“. Darbo grupė sudaryta neatsitiktinai. „Nemažėja skundų dėl visų instancijų teismų teisėjų veiklos (kas dešimtas laiškas yra prašymas ar skundas dėl teismų darbo, teismų priimtų sprendimų, antstolių, kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų). Pareiškėjai kreipiasi dėl praleistų terminų kreiptis į teismą atnaujinimo, prašo įpareigoti teismus dar kartą nagrinėti jau išnagrinėtas bylas. Kai kurie asmenys įsitikinę, kad terminai teismų priimtiems sprendimams apskųsti yra nepakankami. Daugelyje skundų prašoma įvertinti teisėjų kvalifikaciją, jų požiūrį į žmogų, skundžiamasi teisėjų neobjektyvu, šališkumu. Pareiškėjai nurodo atvejus, kai teisėjai neetiškai elgiasi teismo proceso metu, išdėsto nuomonę, kaip reikėtų pertvarkyti teismų sistemą… Kai kurie asmenys siūlo keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas ir suteikti šalies gyventojams teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą“, - rašoma Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus veiklos 2005-2006 metais ataskaitoje. Per 2005 m. liepos 12 d.-2006 m. liepos 12 d. laikotarpį Prezidentūra gavo net 1141 laišką teismų darbo, teisės ir teisėtvarkos klausimais. Palyginimui pasakysime, kad kiek daugiau laiškų gauta pilietybės ir ryšių su užsienio valstybėmis klausimais. Visais kitais klausimais – gerokai mažiau.

Prieš pradedant svarstyti, kokių teismų reikia Lietuvai, pravartu būtų prisiminti, jog turime Konstituciją, pagrindinį valstybės įstatymą, tai yra aukščiausią teisinę galią, kuri nustato šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pamatus. Dažnai pamirštame šį svarbų dokumentą, kuris buvo priimtas prieš keturiolika metų tautos referendumu. Konstitucija yra šalies stabilumo garantas, aukščiausia teisė. Niekas, nei Seimas, nei Prezidentas, neturi teisės pažeisti šio dokumento. Teisės ekspertai pripažįsta, jog Konstitucija buvo rengta skubotai, tačiau jos tekstas kokybiškas. Pasaulinė praktika rodo, jog konstitucija keičiama retai. Pavyzdžiui, JAV dėl šio dokumento diskusijos vyksta dažnokai, bet sprendimai dėl straipsnių pakeitimo priimami retai. Per 219 metų JAV konstitucija keista tik 27 kartus. Taigi ir mums nederėtų reikalauti keisti Konstituciją be būtino reikalo.

Lietuva pirmoji pasiskubino priimti Europos Sąjungos Konstituciją, kuri apėmė ne tik ekonomiką, bet ir bendrąją užsienio politiką, naujųjų šalių narių įsitraukimą į kultūros, turizmo, energetikos, švietimo, sporto šakų veiklą, taip pat jaunimo reikalus. Ši Konstitucija rodė aiškią viršenybę prieš valstybių narių teises. Senbuvės šalys pasirodė akylesnės už Lietuvos Respublikos Seimą. Jų parlamentarai šią Konstituciją atmetė, nes buvo įsitikinę, jog nacionalinių konstitucijų viršenybė yra absoliuti, apimanti visas gyvenimo sritis. Taigi ES Konstituciją ištiko nesėkmė, ji nepriimta ir negaliojanti. Tačiau galioja teisinės sutartys, kurių laikytis reikia visoms narėms. Būtina ieškoti nacionalinių konstitucijų ir šių sutarčių suderinamumo, niekada nepamirštant nacionalinių konstitucijų viršenybės; taip pat nepamirštant, jog prieštaravimų, juolab konfliktų čia neturėtų būti.

Iškyla drąsos ir atsargumo suderinimo klausimas. Anot Mykolo Romerio universiteto prof. Egidijaus Jarašiūno, reikia ir vieno, ir kito. Be to, iškyla būtinumas turėti aktyvią pilietinę visuomenę. Pilietinis aktyvumas atsiranda laisvoje, pasiturinčioje visuomenėje, tačiau ne iš karto. Pilietinį aktyvumą reikia ugdyti. Netenka stebėtis, kad šios savybės stokoja posovietinės šalys. Juk jos patyrė ilgalaikį sovietinį genocidą, priverstinę emigraciją; dabar patiria protų nutekėjimą į užsienį. „Mokykla negarantuoja tinkamo pilietinio ugdymo“, - tai Vestminsterio universiteto Teisės fakulteto vyresniojo lektoriaus iš Didžiosios Britanijos dr. Adamo Lazovskio pastebėjimas.

Didėjant visuomenės pilietiniam aktyvumui, didėja dėmesys teismams. Savaime kyla klausimai apie teisėjo kvalifikaciją ir asmenybę, apie teisėjų korpuso formavimo principus, apie teisėjų darbo kontrolę ir t.t. Norint rasti atsakymus į šiuos klausimus, reikia gerai išstudijuoti užsienio šalių, turinčių gilias demokratijos tradicijas, patirtį, išmintingai atsirinkti, kas tinka mūsų šaliai, susidaryti viziją, kokių teismų norėtume, parinkti priemones, kaip to sieksime.

Niekas neabejoja, jog teisėjas turi turėti pakankamą kvalifikaciją, kuri kasmet atnaujinama, gilinamos teisėjų ir advokatų žinios. Juk gyvename greitai besikeičiančiame pasaulyje. Anot advokatės Reginos Narušienės, JAV ir teisėjai, ir advokatai, atsakingi klientui ir teismui, turi kasmet dalyvauti kursuose. Ten sužino apie pasikeitusius įstatymus ir jų naujas interpretacijas. Neprivalomi, bet labai naudingi kursai organizuojami už Europos Sąjungos lėšas. Ten studijuojama ES teisė, žmogaus teisės. Be to, kuriamas teisėjų ir prokurorų tobulinimosi centras. Galima pasirinkti nuotolinių kursų formą, tai yra tobulinti kvalifikaciją, gilinti teisines žinias neišvykus iš gyvenamosios vietos.

Tačiau norint būti geru teisėju, vien kvalifikacijos nepakanka. Anot Vilniaus universiteto prof. Valentino Mikelėno, iki šiol nepaseno teisininko prof. Vlado Mačio (1867-1936) priesakai: nuosprendis turi skambėti iš doro, sąžiningo, išmintingo žmogaus lūpų. Teisėjas turi turėti ne tik aukštą kvalifikaciją, būti išsilavinęs. Jis teorines žinias turi mokėti derinti su praktika. Taigi svarbiausi reikalavimai teisėjui yra aukščiausia kvalifikacija ir nepriekaištinga reputacija. Teisėjo etika negali leisti jam priimti nė mažiausios dovanėlės, Tiems, kurie įkyriai ką nors siūlo, sąžiningas teisėjas atsakys: „Paaukokite labdaringai įstaigai“. Teisėjas privalo turėti ir išpažinti aukščiausių vertybių nuostatas, jomis vadovautis savo gyvenime. Tik tuomet jis teismuose galės ginti tas vertybes, kurios yra įrašytos Konstitucijoje ir Civiliniame Kodekse. Taip pat teisėjas privalo būti nepriklausomas ir objektyvus.

Gal vertėtų teisėjus rinkti, o ne skirti? – kartais girdime klausimą. „Tik skirti“, - atsako prof. V.Mikulėnas. Šį atsakymą suformavo nesena rinkimų patirtis: juodosios technologijos suklaidino, dideli pinigai nupirko dalį rinkėjų. Teisėjai nėra perkami.

Ne kiekvienas teisininkas gali dirbti teisėju. Kandidatui į teisėjus pravartu išlaikyti psichologinį testą, įvertinti savo sveikatą. Juk jis nusprendžia kitų žmonių likimus.

Į teismų darbą reikia įleisti visuomenės atstovus – tai beveik nediskutuotinas klausimas. Lietuva šiuo metu yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurios teismuose nedalyvauja visuomenės deleguoti atstovai. Vienur jie vadinami prisiekusieji, kitur – tarėjai. Dar nepamiršome sovietmečio tarėjų, kurie atlikdavo tik statistų vaidmenį. Tokių tarėjų dabartiniams teismams nereikia. Tad kokių reikia? Tokių, kurie norėtų ir sugebėtų vykdyti teisingumą. JAV į tarėjų nuomonę, nesutinkančią su teisėjo sprendimu, atsižvelgiama, jei byla patenka į aukštesnįjį teismą.

Daug Lietuvoje yra tarėjų šalininkų. Tai prof. Vladas Vilimas, Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas R.Kupčinskas ir kt. Tarėjų buvimas teismuose padėtų įveikti uždarumą. Tačiau yra ir priešininkų. Prof. V.Mikelėno nuomone, tarėjai tik apsunkintų teismų darbą, nes jie neturi teisinio išsilavinimo, reikiamos kvalifikacijos. Tačiau pasiteisintų taikos teisėjų institucija nedidelėse bendruomenėse. Taikos teisėją galima įpareigoti spręsti bylas iki 500 ar 1000 litų padarytos žalos. Taikos teisėjų tradicija buvo gyva senajame Lietuvos kaime. Vertėtų ją atgaivinti ir dabar.

Svarbiausia, Lietuvai reikia nepriklausomų, objektyvių, teisingų teismų. Tačiau pasakyti lengva, padaryti sunku. Taigi ar įmanoma pakeisti Lietuvos teisinę sistemą, kuria yra nepatenkinti visi: nuo eilinių gyventojų iki šalies vadovo. „Įmanoma“, - išgirdome atsakymą tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos teisinė sistema: raidos tendencijos ir perspektyvos“, kurią Vilniuje liepos pabaigoje surengė Lietuvos teisininkų draugija, Amerikos lietuvių advokatų asociacija, Elono universiteto Viešojo administravimo centras (JAV). Reikėtų, kad bylos teisėjams patektų atsitiktinai, tai yra, kad teisėjai negalėtų bylų pasirinkti patys, kad visi teismo kolegijos teisėjai gerai susipažintų su bylos medžiaga; viešai skelbti teismų proceso garso įrašus; aiškiai surašyti teismų sprendimus; skaidrinti teisėjų atrankos ir karjeros procesus; įpareigoti teisėjus deklaruoti savo turtą; į teisinę sistemą įtraukti visuomenės atstovus; nevilkinti bylų nagrinėjimo, nusikaltimus tirti greitai. Taip pat svarbu teisiškai šviesti visuomenę; sudaryti sąlygas skleistis gyventojų drąsai ir pilietiniam aktyvumui; išvengti konfliktų tarp Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos teisės; skatinti Lietuvos teisinės sistemos permainas ir kūrybiškumą; tobulinti bendradarbiavimą su kitomis institucijomis; organizuoti kvalifikacijos kursus teisėjams ir advokatams; atskirti tiriamąją žurnalistiką nuo sensacijų pateikimo visuomenei ir t.t. Šie ir kiti Lietuvos teisinės sistemos gerinimo elementai surašyti į rezoliuciją, kuri įteikta Teisingumo ministerijai.

Pasibaigus konferencijai, pakalbinome Seimo narį, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininką R.Kupčinską, paklausėme, kas pasikeis po konferencijos. Jis atsakė: „Sąjūdis šiuos klausimus kelia jau šeštus metus. Rengiame konferencijas, viešiname uždarą teisinę sistemą. Mūsų nuomone, Lietuvoje yra daug garbingų, išmintingų žmonių, kurie mielai sutiktų būti tarėjais. Šioje konferencijoje išsiplėtojo vertinga diskusija „Kokių teismų reikia Lietuvai?“ Kad pakeistume sistemą, reikia daug laiko. Viena aišku, jog teisininkų ir teisėjų sluoksnis ir toliau priešinsis esminei reformai. Jie tik už kosmetinį teisinės sistemos pagerinimą. Tačiau konferencijoje išsakyti pastebėjimai, priekaištai ir rekomendacijos yra dar vienas akmenėlis į teisinės sistemos aplinką“. Tikėkime liaudies išmintimi: „Ir nedidelis akmuo kartais gali apversti didelį vežimą“.

© 2006 „XXI amžius“