Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ateitininkai ryžtasi būti kokybiškai naujos Lietuvos architektais

Irena Petraitienė

Į kongresą atvyko apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Stefanas Zurbringenas ir Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas

Ateitininkų kongreso dalyvių eisena Panevėžyje

Jaunieji kongreso dalyviai prie Panevėžio Katedros

Delegatai atidžiai klausosi pranešimo

Vyskupas Jonas Kauneckas (dešinėje) Ateitininkų federacijos dvasios tėvo pareigas perdavė mons. Gintarui Grušui (kairėje)

Kongreso dalyviai bendravo ir per pertraukas, ir renginiui pasibaigus

Tris dienas Panevėžyje vykęs Ateitininkų federacijos XV kongresas „Kristuje gyvenkime ir kurkime“ prie savo gyvavimo šimtmečio artėjančios organizacijos istoriją praturtino dvasinės kultūros brandos pademonstravimu, įvardijo siekį tapti krikščioniškos kultūros skleidėjais Lietuvoje ir pasaulyje. „Mylėdami savo žemiškąją tėvynę, mes sieksime, kad joje klestėtų dora, pagarba tėvų kalbai ir kultūrai, branginsime tyrą jaunystę, krikščioniškos šeimos pagrindus ir uoliai dirbsime dėl gražesnės Lietuvos ateities“, – sakoma pirmą kartą ateitininkų priimtame Pasiaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai akte.

Bažnyčios įpareigojimas

Panevėžys, kur branginamas ir skleidžiamas ateitininkijos puoselėtojų vyskupo Kazimiero Paltaroko ir kunigo Alfonso Lipniūno dvasinis palikimas, šiuo metu iš kitų regionų išsiskiria ypatingu organizacijos susitelkimu ir veiklos aktyvu. Todėl, pasak kongreso organizacinio komiteto pirmininkės Irenos Bikulčienės, nenuostabu, kad Panevėžys pasirinktas naujo etapo starto aikštele. Tai, jog Ateininkų federacijos XV kongresą pagerbė šeši vyskupai, tarp jų apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Stefanas Zurbringenas, perdavęs popiežiaus Benedikto XV specialų apaštalinį palaiminimą, kad sveikinimo telegramas atsiuntė Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas vyskupas Stanislavas Rilkas, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, rodo, jog Bažnyčia tiki, kad ateitininkai gali atlikti specialų uždavinį gydant modernios, bet pasimetusios visuomenės dvasines žaizdas ir išsaugant katalikų tikėjimo autentiškumą.

Kongreso dalyvių eisena iš Panevėžio bendruomenių rūmų į Kristaus Karaliaus Katedrą buvo akivaizdus įrodymas, kad ateitininkai yra „žiupsnelis druskos“, saugantis nuo sugedimo. Kita kalba, ar visuose visuomeninio gyvenimo baruose druskos sūrymas juntamas. Pagal Evangelijos dvasią ir mintį tuo buvo susirūpinęs Ateitininkų federacijos dvasios tėvas Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, taip pat atkurtos organizacijos pirmasis dvasios tėvas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, linkėjęs drąsos ir ištikimybės idealams, atsilaikant besiveržiančiai sekuliarizacijai. Arkivyskupas pritarė prezidento V.Adamkaus linkėjimui, kuris sutampa su Bažnyčios keliamu šiai organizacijai uždaviniu. Bažnyčios hierarchai, pristatydami naują federacijos dvasios tėvą – Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių mons. Gintarą Grušą, reiškė viltį, kad bus sulaukta ir naujos veržlios organizacijos energijos.

Tarp gėrio ir blogio, tarp baimės ir drąsos

„Trečioji organizacijos brendimo stadija, kurios pradžioje nepažabota vizija yra prijaukinama ir dažnai rūmų kieme prie stulpo pririšama…“, – tokiais apmąstymais „Ateityje“ (Nr. 2) dalijasi dr. Romualdas Kriaučiūnas. Skaitydamas šį straipsnį, mintyse apžvelgi per 16 metų Lietuvos atkurtos ateitininkijos kelią. Būta didelio polėkio, aukšto skrydžio, išeivijoje išlaikytos ir subrandintos konkrečios veiklos: akademijos, konferencijos, stovyklos; būta žavėjimosi autoritetu ir nusivylimo, būta ginčų ir ieškojimų. Tačiau svarbiausia – yra ir bus organizacijos, besiremiančios jos pirmeivių prof. Prano Dovydaičio ir prof. Stasio Šalkaukio suformuotais penkiais principais, augimas ir aiškus savosios misijos suvokimas.

Šis XV kongresas iškėlė ir įvardijo ateitininkijos uždavinį – atkakliai nešti, puoselėti ir skleisti krikščioniškąją kultūrą Lietuvoje ir pasaulyje. Atrodytų, jog tai savaime suprantamas, nors ir labai platus dalykas. Tačiau, žinant dvasinių kultūrinių vertybių devalvacijos lygį, mirties kultūros (arba pseudokultūros) vyravimą visuomenėje, aptarti kriščioniškosios kultūros aktualumą ir jos įprasminimą konkrečiais pavidalais yra labai svarbu.

Kuo kriščioniškoji kultūra yra svarbi? Kodėl, jos netekus, iš jos ribų pasitraukus, žmonėms blogai? Kodėl Lietuvoje krikščioniškosios kultūros atžvilgiu vyrauja neigiama, pašaipi pozicija? Tokius klausimus kėlė dr. Paulius Subačius, pirmiausia aptaręs bendrąją kultūros, kaip santykio su gyvenimu, reikšmę. Pasak pranešėjo, pažyminys „krikščioniškoji“ kultūrą įveda į vertybių sritį. Krikščioniškoji kultūra pagal jos skleidžiamą vertybių skalę, iš jos kylantį mąstymo būdą yra veikianti, plėtojanti ir gyva, kviečianti įsipareigoti, vadinasi, priimti jos siūlomas ir diegiamas vertybes. Todėl buvimas krikščioniškojoje kultūroje įmanomas tik pripažįstant, kad Šventasis Raštas yra Dievo žodis. Aptardamas svarbiausius aktualumo aspektus, P.Subačius pažymėjo, jog krikščioniškoji kultūra leidžia suderinti dvasines ir materialines žmonių aspiracijas jų nepriešinant, o jei tai daroma, tai neretai iškreipiama šio reikalo esmė. Juk krikščionybės mokslas, materialines vertybes laikydamas priemone, bet ne tikslu, jų neneigia.

Tarp pagrindinių problemų, trukdančių krikščioniškajai kultūrai skleistis, P.Subačius paminėjo dviveidiškumą, arba, anot A.Maceinos, sąmyšį tarp gėrio ir blogio toje pačioje kultūroje. (Galimas dalykas, ateitininkai kultūros dviveidiškumo problemą aptars kurioje nors akademijoje, nes ji buvo „didelis pagalys ratuose“ ugdant žodžiais ir darbais vientisą asmenybę.) Kitas svarbus dalykas – baimės kultūra. Kas tai yra? P.Subačius pažymėjo, jog šiuolaikiniame pasaulyje baimė dažnai yra apėmusi galinčius reikalą spręsti žmones. Demokratijos akivaizdoje baimės kultūros apraiškos yra kur kas pavojingesnės nei totalitarizmo laikais, nes ji neturi ypač ryškių bruožų. Iš Vakarų ateinantis politinis „korektiškumas“ taip pat neretai slepia tikrąją poziciją ir dėl baimės sąlyginį atsitraukimą nuo krikščioniškųjų vertybių.

„Krikščioniškosios kultūros puoselėjimas turėtų prasidėti nuo krikščioniškojo įtarumo“,- teigė kitas pranešėjas filosofas Vytautas Ališauskas. Kalbėdamas apie šių dienų socialines politines realijas, jis akcentavo mintį apie vertybių (dvasių) atpažinimą, arba, liaudiškai tariant, pelų atskyrimą nuo grūdų. Anot V.Ališausko, krikščioniškoji kritinės dvasios kultūra aktuali, nes ją gožia klestintis reliatyvizmas, dėl kurio atsiranda žmonių jausmais žaidžiantys „naujieji mesijai“. O ateitininkija, apimanti moksleivius, studentus ir sendraugius, pranešėjo nuomone, ir yra ta organizacija, visuomenei galinti būti „druska“ ir galinti išugdyti autoritetų.

Pranešimą „Konfliktas tarp gyvybės bei mirties kultūrų ir ateitininkų sąjūdis“ perskaitęs kun. dr. Kęstutis Trimakas gretino ateitininkijos steigėjo prof. P.Dovydaičio ir popiežiaus Jono Pauliaus II vertintus tris aspektus. P.Dovydaitis centru laikė tris elementus: Kristus-gyvenimas-kultūra, o Jonas Paulius II – Kristus-gyvybė-kultūra. Vadinasi, šaltinis tas pats – Jėzaus Kristaus Geroji naujiena. „Tad, – sakė kun. dr. K.Trimakas,- šiuo metu mūsų, ateitininkų, veiklą verta dar labiau nukreipti į Kristų ir kurti tokią kultūrą, kurios svarbiausia vertybė būtų Jo dovanojama gyvybė“.

Tvirtinti pasaulėžiūrinį stuburą

Trečiasis kun. Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ leidimas – graži Šiaurės Amerikos ateitininkų dovana tėvynainiams. Pasak leidinio sudarytojo Algio Norvilos, net stebina tai, kaip šiuolaikiškai kun. S.Ylos aptartas vadovavimas organizacijai. Dėkodamas už šią dovaną, praėjusios kadencijos federacijos pirmininkas Liutauras Serapinas pažymėjo, jog ateitininkai visuose savo raidos etapuose laikėsi jiems iškeltų tikslų, nors, pasikeitus gyvensenos būdui, būtina atsižvelgti į esamą laiko, vietovės, išsilavinimo, kultūros ir aktyvumo lygį. Apie tai kalbėdamas, L.Serapinas priminė didelį organizacijos rūpestį – iki šiol negrąžintus ateitininkų rūmus Kaune ir Berčiūnų stovyklos žemės teisinės registracijos problemas, kurias sprendžiant, sudeginta daug vidinės energijos. Matyt, šis turtinės nuosavybės klausimas, žinant biurokratijos ir turtinių interesų turinčių grupių gudrybes, dar kurį laikas bus lyg parištas akmuo.

Tačiau guodžia dr. R.Kriaučiūno pareikšta mintis: „Dievui nesvarbu, kokia mūsų ateitininkų rūmų ir kitų naudojamų patalpų ploto kvadratūra. Jis norės žinoti, kiek benamių žmonių priglaudėme po savo organizacijos stogu“. Todėl ir kongrese pagrindinis dėmesys buvo skirtas simpoziumui „Kokius bruožus turėtų įgyti šiuolaikinis ateitininkų sąjūdis, kad taptų efektyviu krikščioniškosios kultūros skleidėju Lietuvoje ir pasaulyje“. Simpoziume dalyvaujant ateitininkijoje išaugusiems asmenims: diplomatei Emilijai Pundziūtei, socialinių mokslų daktarei s. Daivai Kuzmickaitei, Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriui kun. Gintarui Vitkui, SJ, istorikui Aurimui Šukiui, studentui Gediminui Navakui, buvo lyg mozaika dėliojamas augančio ir bręstančio lietuvio šviesuolio paveikslas. Ryškiausios jo spalvos – sugebėjimas gyventi idealais, krypties ir bičiulystės dvasios laikymasis. Įdomu tai, kad pagrindiniame simpoziume, o vėliau atskirose sąjungų darbo grupėse reiškiamos mintys rėmėsi ne tik teoriniu pagrindu, bet ir Ateitininkų federacijoje sukaupta patirtimi.

Tarybos pirmininkas Vygantas Malinauskas perskaitė pranešimą „Ateitininkų sąjūdžio veikimo kryptys, kuriant krikščioniškąją kultūrą Lietuvoje“. Po jo pranešimo kongreso nariai galėjo džiaugtis matydami ateitininkijoje išaugusį, autoritetą turintį ideologą. V.Malinauskas pažymėjo, jog atlaikyti dabarties iššūkius ir juos paveikti krikščioniška dvasia galima tik turint tvirtą pasaulėžiūrinį stuburą. Todėl išlieka svarbiausi uždaviniai – ugyti kitus, patiems ugdytis, turėti savo poziciją, mokytis savarankiško katalikiško veikimo gyvenime. Pranešėjas, remdamasis popiežiaus Benedikto XVI mintimi, jog krikščionybė yra ypatinga gyvenimo sąlyga, egzistencinis pagrindas, akcentavo, jog ateitininkijoje – kelio bendruomenėje – vienas kitam padedant, vienas kitą visais atžvilgiais pakeliant, galima ir reikia tobulėti. „Vienas dalykas yra kalbėti apie krikščionišką kultūrą, – sakė V.Malinauskas, – kitas dalykas – jos paragauti“. Tegul tai būna tik kelios stovyklos ar akademijos dienos, tačiau to užtenka, kad pajustum tikrąjį, ilgam išliekantį jos skonį.

Koreferentai Irma Kuliavienė, dr. Arimantas Raškinis, Ramūnas Aušrotas, savo įžvalgomis papildę V.Malinausko pranešimą, pritarė pareikštoms veiklos kryptims, iškeldami ir akcentuodami jo pareikštą mintį, kad ateitininkų tarnystė yra autentiškas katalikų tikėjimas ir kad ateitininkija yra ta bendruomenė, kurioje galima nebijoti būti kriščionimi.

Ateitininkų federacijos XV kongresas, be svarbiausio – dabarties veiklos krypties nustatymo, atliko ir kitus, vidiniam organizaciniam darbui plėtoti būtinus uždavinius: išrinko valdybą, tarybą, kontrolės komisiją, patvirtino atnaujintus įstatus. Šiuo atžvilgiu pats svarbiausias momentas – federacijos pirmininko rinkimai, kuriuose buvo du kandidatai: gydytoja rezidentė I.Kuliavienė ir teisininkas V.Malinaukas. Kongreso dalyviai pastebėjo, jog abu kandidatai ne tiek konkuravo, kiek papildė vienas kitą, ir tai iš dalies džiugino. Tačiau didesne balsų persvara rinkimus laimėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos juristas V.Malinauskas. Antrą kartą Ateitininkų federacijos pirmininku tapęs V.Malinauskas, pasak jo bendraminčių, yra tas žmogus, kuris gerai žino ir jaučia takoskyrą tarp humanistinės ir krikščioniškosios kultūros.

Valdo BIKULČIAUS nuotraukos

Redakcijos prierašas. Trečiadienio numeryje spausdinsime kritišką atsiliepimą apie šį kongresą, o rugsėjo 15 dienos numeryje rašysime apie išeivijos jaunuosius ateitininkus ugdžiusią „Dainavos“ stovyklą JAV.

© 2006 „XXI amžius“