Imitacijos
Petras KATINAS
Galėtume tiktai džiaugtis, kad Prezidentas ir nusilpusi jo komanda ėmė lyg ir daugiau domėtis valstybės vidaus reikalais. Na, kad ir visiškai susipainiojusioje švietimo reformoje ar baigiančiuose nykti nacionaliniuose parkuose bei draustiniuose. Bet juk visiems aišku, jog šaukštai jau seniai popiet. Kaip ir valstybės vadovo pokalbis su aplinkos apsaugos ministru dėl nelegalių statybų bumo Kuršių nerijoje. Kam tas pokalbis, jeigu vis dar nacionalinio draustinio statusą turinčioje Kuršių nerijoje statiniai dygsta kaip grybai po lietaus. O neva iškeltos bylos dėl nelegalių statybų ar jau pastatytų namų nugriovimo sukelia tiktai juoką. Ir Prezidentas, ir jo patarėjai (kurie dar liko) tą puikiausiai žino. Tad kam vaizduoti susirūpinimą ar net gąsdinti buldozeriais, jeigu žinai, kad nieko nepakeisi? Kaip ir jau antras pokalbis su G.Kirkilu vos prasidėjusią naujojo Premjero kadenciją. Neva kalbėtasi apie susidariusias vidaus politikos problemas bei aktualijas ir įstatymus, kuriuos Vyriausybė ketina pateikti artimiausiu metu. Tačiau tas svarbiausių problemų aptarimas truko vos... 15 minučių! Tokių stachanovietiškų tempų neregėjo net sovietinių laikų komunistinio darbo spartuoliai. Tad kam gi tie vaidinimai demonstruojant rūpinimąsi valstybės reikalais? O jeigu koks nors Prezidento pageidavimas ar pasiūlymas akivaizdžiai ignoruojamas, jo spaudos atstovei belieka pareikšti, kad Prezidentas apgailestauja. Taigi į politinių komedijų ir painiavos bumą, gal to ir nenorėdamas, įtrauktas ir S.Daukanto aikštės rūmų šeimininkas. Aiškiai matyti, kad jo rankos supančiotos, ir jokio poveikio valstybės gyvenimui jis nedaro. Tai geriausiai pastebėjo dienraščio Lietuvos žinios politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas: Prezidentas išreiškė apgailestavimą ir skėstelėjo rankomis. Pastaruoju metu jis taip elgiasi pernelyg dažnai. Žurnalistų akivaizdoje ar per savo atstovę spaudai jis apgailestauja, padaro kokį nors efektingą pareiškimą, po kurio seka bet, arba paslaptingai pasako į mikrofonus ar diktofonus: Jūs žinote, ką aš galvoju. O sprendimai būna priešingi tam, ką tuo metu galime numanyti apie Prezidento mintis. Visi tai mato, o reitingai kažkodėl aukščiausi už visų. Tai sunkiai suvokiama. Galima tiktai nevisiškai sutikti su T.Vilucko pastebėjimu, jog Prezidentas taip elgiasi tiktai pastaruoju metu. Anaiptol. Lygiai taip pat jis elgėsi ir pirmosios, ir dabartinės kadencijos metais, tik anksčiau mes dar su viltimi klausėmės Prezidento. Todėl nereikėtų pūsti muilo burbulų per visas žiniasklaidas reklamuojant susitikimą su Premjeru svarbiausiems valstybės reikalams aptarti, jeigu tas aptarimas užtrunka tik keliolika minučių. Arba kai po susitikimo su švietimo ir mokslo ministre R.Žakaitiene Prezidentas pasiūlė valstybinių egzaminų užduotis paskelbti tarnybine paslaptimi. Kaip ir valstybės vadovo susirūpinimas dėl vadovėlių leidybos. Kas gi nesutinka su tuo, nebent užkietėję nomenklatūrininkai ir Maskvos draugeliai, kad vadovėliai privalo atitikti valstybės, valstybingumo idėjas bei kitus vertybinius prioritetus. Tačiau jie ir toliau leidžiami akivaizdžiai pažeidžiant tuos prioritetus ir net nekvepia, kad kas nors pasikeistų šioje srityje. Kaip ir ant kilimo iššauktas aplinkos apsaugos ministras vykdo ne Prezidento nurodymus ar patarimus bei paverkšlenimus, o savo partijos liniją ar vadinamąją programą, kurioje nieko nėra parašyta nei apie patriotizmo ar tėvynės meilės ugdymą. Todėl gal reikia užbaigti tokius savęs parodymus visuomenei, puikiai žinant, kad nuo tokių apsireiškimų niekas nepasikeis? Ir nebevaidinti didelio gamtosaugininko, nes kaskart vis daugiau prie vaizdingiausių Lietuvos ežerų kabinami grėsmingi užrašai: Stop! Visa pakrantė privati. Važiuoti ar būti šioje teritorijoje draudžiama. Savininkas leidimo poilsiauti neduoda. O jeigu tokio užrašo nėra, tai bemat atsiranda valstybiniai reketuotojai, gamtos inspektoriai, kurie pagal kabinetuose surašytus įstatymus nubaudžia poilsiautoją prie ežero.
Aišku, mūsų Prezidentas, apraizgytas nomenklatūros ir klanų sugalvotų daugybės įstatymų raizgalyne, beveik neturi jokių galių. Kitas dalykas, tokie ministrai kaip R.Žakaitienė ar A.Kundrotas ne tokie žmonės, kuriems išties rūpėtų jiems patikėtos veiklos sritys. Ir ne tik jiems. Žymūs mūsų politologai ir filosofai, priminę apklausų duomenis, jog tik pusei Lietuvos gyventojų rūpi valstybė, jos ateitis, komentuoja, kad valdžioje tokių, kuriems tokie dalykai yra absoliučiai svetimi, yra per 70 proc., o gal ir daugiau.
Ryškiausias to pavyzdys, kas labiausiai rūpi atsidūrusiems prie lovio, buvusio Seimo Pirmininko, byrančių socialliberalų vado A.Paulausko kūlverstukai. Štai dar visai neseniai, visai Lietuvai girdint ir matant, skelbė, kad Darbo partija ir paksininkai yra svetimos valstybės įrankiai, todėl niekad neisiąs su jais obuoliauti, praėjusį savaitgalį staiga pakeitė savo nuomonę. A.Paulauskas pareiškė, jog darbiečiai, kaip ir jis pats, dirba Lietuvos žmonėms, netgi valstybė jiems rūpi (argi kas nors yra girdėjęs nors vieną žodį iš V.Uspaskicho gvardijos apie tėvynės meilę ar panašius dalykus), todėl pasiprašė jų globos. Tų pačių, kuriuos paskelbė antivalstybininkais! Pasirodo, šitaip jis skatina atsinaujinimo, pasikeitimo, apsišvarinimo procesą. Todėl Darbo partija turi vadovauti tam A.Paulausko sugalvotam kažkokio centro blokui. Žinoma, tikintis, kad tame bloke ir jam bus skirta ne paskutinė vieta. Dar keisčiau nuskambėjo A.Paulausko siūlymas, kad tame centro bloke galėtų būti ne tik darbiečiai su dar neišsibarsčiusiais socialliberalais, bet ir V.Muntiano pilietininkai bei P.Auštrevičiaus Liberalų sąjūdis, taip pat kai kurios neparlamentinės partijos. Čia kūlverstukų didmeistris, matyt, turėjo galvoje šustauskininkų likučius, buvusio premjero G.Vagnoriaus nuosaikiuosius konservatorius ir panašius. Daugelį politologų tiesiog pribloškė toks A.Paulausko pareiškimas. Nežinia, kuo pribloškė. Prisiminkime, kaip atsitiko su naująja politika ir kas pirmas sugriovė tą politiką. Ogi tas pats A.Paulauskas, skubiai perbėgęs pas amžinuosius brazauskininkus. Tik nežinia, kuo čia dėta Lietuva ir jos reikalai. Normalus žmogus juk net įsivaizduoti negali, kad tokiems žmonėms nors per nago juodymą rūpėtų valstybė. Pakanka pažvelgti į tų veikėjų veidus, kurie praėjusį savaitgalį darbiečių suvažiavime rinko V.Uspaskicho įpėdinį. Tiksliau, ne Uspaskicho, o tų, kurie jį pastatė ir tebetampo už virvučių. Jau vien iš tų veidų matyti, kad svarbiausias jų tikslas valdžios lovys, pinigų kapšas, bet tik ne valstybė. Kokia gi valstybe gali rūpintis tokie kaip naujasis darbiečių seniūnas J.Pinskus, A.Bosas, L.Graužinienė ir kompanija. Na, o A.Paulausko išmąstymas, kad tas jo sugalvotas centro blokas būtų trečioji politinė jėga Lietuvoje, skirtas nežinia kokio laipsnio orientaciją pasiekusiems žmonėms. Nebent amžiniesiems liumpenams. Dar labiau įvardijant tą trečiąją politinę jėgą kaip nuosaikių pažiūrų ir tolerantiškus... Didesnį absurdą sunku ir sugalvoti. Užtat socialliberalų vado iniciatyva buvo iškart darbiečių įvertinta. Jis bemat buvo pakviestas į darbiečių suvažiavimą ir pūpsojo pirmoje eilėje kartu su socdemų vyriausiuoju demagogu po sovmetitelstvu tampančiu, Krašto apsaugos ministerijai vadovaujančiu chirurgu Juozu Oleku.
Ir čia dar stebimasi, kad didžioji dauguma Lietuvos žmonių nepasitiki partijomis. Juk koks gi normalus ar bent sveiko proto likučių dar nepraradęs žmogus gali tokiais pasitikėti? O jeigu tai paraiška į naujus gelbėtojus, tai ji aiškiai pavėluota. Gelbėtojų gretos jau seniai užpildytos ir perpildytos. Be abejo, rudeniop, prasidėjus savivaldybių rinkimų kampanijai, jų dar daugiau atsiras. Kitas dalykas, gal ir gerai, kad A.Paulauskas dar kartą apsivertė kūlversčia. Juk jau buvo atsiradę tokių, kurie pradėjo jame regėti valstybininką. Bet juk šešiolika nepriklausomybės metų įrodė, kad tokie keistis negali. Ypač buvę LKP CK instruktoriai bei panašūs.
© 2006 XXI amžius
|