| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Aknystėnų šventė
Skrendi į tolimą gimtinę. Ir keičiasi aušra, žara, Ir glūdi nerimas krūtinėj, Ar inkilas ten tebėra.
Ar tebėra dar senas sodas, Buveinė tavo ir tėvų? Kaip švelniai ten buvai augintas, Jauteisi savas tarp savų.
O ta trauka gimtosios žemės, Ji tau į sapną panaši. Kai blaivosi dangus aptemęs Ir tiek giesmių sapne neši
Šios poeto V.Rudoko eilėraščio eilutės geriausiai atskleidžia visų į Aknystėnų šventę skubėjusiųjų jausmus. Ne vienas gal pasigedo buvusios sodybos pėdsakų, šakotos obels, gal paties rankomis sodintos. Iš pat ryto skubėjo žmonės į gana nuošalų Aleknų kaimą Juodupės seniūnijoje. Rugpjūčio 5 dieną kaimo kapinėse vyko kryžiaus šventinimo šventė. Kaimo kapinės tai mažoji kaimiečių šventovė. Čia sugrįžta žmonės amžino poilsio, nuėję kiekvienas savo kelią. Čia ilsisi seneliai, tėvai, broliai ir kiti artimieji. Čia dažnai sutiksi buvusį ar esamą kaimo žmogų, kuris liūdesio ar džiaugsmo valandą skuba pas artimuosius nors nebylia kalba su jais pabendrauti. Kryžiaus šventinimo proga Juodupės bažnyčioje buvo aukojamos ir šv. Mišios už mirusiuosius. Mano vaikystės laikais (dabar baigiu 60-uosius) šie kapai buvo visiškai apleisti, čia nebelaidojo žmonių, kartais net ganydavosi gyvuliai. Mūsų tėvelis Stasys Juodelis pradėjo rūpintis, kad kapinės būtų tvarkomos. Buvęs tuo laiku kolūkis, kuriam vadovavo Jonas Grockis, pagal išgales padėjo aptverti tvorą, padaryti laiptus. Ir taip kaimo vyrai, suorganizavę talkas, sutvarkė kapus. Dabar jau dauguma jų čia ilsisi. Nuo tų gana senų laikų, maždaug prieš 50 metų, kapinių tvarkymas mūsų kaime tapo savotiška šventė. Kasmet pirmą birželio šeštadienį renkamės nušienauti ir sutvarkyti kapinių. Bet ir nors šiek tiek tvarkant, metai padarė savo paseno medžiai, užaugo menkaverčiai krūmai, išgriuvo tvora. Pernai kaimo šviesuolis Algirdas Kancevičius ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo organizuoti kapitalinį kapinių tvarkymą. Buvo kreiptasi į Juodupės seniūniją, gautas leidimas išpjauti medžius, suremontuotas kelias. Viktoras Juchno ėmėsi šio labai atsakingo darbo ir buvo nupjauti keli medžiai kapinių teritorijoje ir už tvoros. Darbą Viktoras atliko profesionaliai, nebuvo apgadinti paminklai, išskyrus vieną metalinį kryžių. A.Kancevičius viską greitai suremontavo. Savivaldybė paremti pinigais negalėjo, todėl pradėjome juos rinkti. Rinkome po 40 litų, davė tos šeimos, kurių artimieji čia ilsisi, kiti tiesiog aukojo kilniam tikslui. Ir vėl, kaip prieš daugelį metų, jau kita karta organizavo talkas, aptvėrė naują tvorą, padarė naujus vartus, šulinio dangtį. Aktyviai dalyvavo talkose ir kaimo jaunimas: broliai Milakniai, Šniokai, Aidas Kancevičius ir kiti. Šiemet A.Kancevičiaus iniciatyva kapinėse pastatytas kapų kryžius, kuris ir buvo pašventintas. Vienos talkos metu kilo idėja surengti ta proga didelę kaimo šventę. Jai rengėsi visi. Mažieji kaimo gyventojai noriai dalyvavo rengiant montažą, pinant vainiką ir puošiant kryžių. Dėl kryžiaus ir vėl rinkome aukas. Žmonės, matydami, kad jų suaukoti pinigai nenueina veltui, šiemet jau aktyviau aukojo. Surinkę po 25 litus, nupirkome metalo, nes statyti medinį kryžių mums ir per brangu, ir norėjosi, kad jis būtų ilgaamžis, nors gal ir ne toks meniškas. A.Kancevičius ir Alfonsas Vabolis, pasitelkę vaizduotę, šiek tiek priderinę prie jau pastatytų kryžių, negailėdami savo jėgų nei laiko, kurio nė vienas žemdirbys neturi per daug, sukūrė kryžių. Parimo kryžius kaimo kapinėse, Atmintis tiems, kurių nėra Ir kur išeisime visi. Sukurtas grubiom žemdirbių rankom, Sušildytas širdžių liepsna. Mes norėtume, kad kapinės būtų pagal galimybes prižiūrimos, kad būtų minimos metraščiuose, kad nebūtų taip, kaip nutiko mūsų kaimams. Knygoje apie Rokiškio rajoną nė vienu žodžiu neužsiminta apie šiuos Juodupės seniūnijos kaimus: Aleknos, Raupių, Čeičių ir kt. Ši teritorija anksčiau priklausė Aknystos valsčiui, Aknystos valsčius Lietuvai. Atkūrus Lietuvos valstybę, derinant sienas su Latvija, Aknystos valsčius atiteko Latvijai, tik buvusi Čeičių seniūnija Lietuvai. Todėl ir dabar šio krašto žmonės kartais vadinami aknystėnais. Nors neišauginome rašytojų, poetų, kurie išgarsintų šį pakraštį, prisiglaudusį prie Latvijos sienos, bet mes esame, mes dirbame, gyvename. Buvo šiuose kaimuose gabių žmonių, kurie nors baigė ir aukštuosius mokslus, tik nedaugelis jų savo žinias galėjo pritaikyti gimtinėje. Daug šeimų buvo ištremta į Sibirą. Ne visi jie grįžo, kai kurių kauleliai ilsisi amžino įšalo žemėje. Bronė Vilčinskaitė savo tėvų palaikus iš Sibiro atvežė į Lietuvą ir palaidojo Raupių kapinėse. Čeičių kaime išaugęs gydytojas Jonas Milaknis, pagal senų žmonių pasakojimus, slapta gydė miško brolius. Vėliau jis ilgus metus dirbo Šiaulių ligoninėje. Mes lenkiame galvas mūsų kaimo kapinėse palaidotiems partizanams: Juozui Vilčinskui, Jonui Čeičiui, Petrui Čeičiui, Jonui ir Liudvikui Raupiams, Jonui Matusevičiui ir kitiems. Juk jie buvo laidojami slaptai, gal kai kurių ir kapo kauburėlis buvo sulygintas. Savanoriais į Lietuvos vietinę rinktinę išėjo Antanas Alekna, Jonas Ramanauskas, Kazys Čeičys (Aleknų k.), Antanas Diržys (Raupių k.), Antanas Gasiūnas (Vištagerklio k.), Jonas ir Leonas Lukštaraupiai. Mes didžiuojamės Aleknų kaime išaugusia, išgarsėjusia scenografe tapytoja Juzefa Čeičyte. Apie jos gyvenimą plačiai rašyta Dienovidžio žurnale. Iš Aleknų kaimo kilęs J.Alekna buvo biologas profesorius. Iš Čeičių kaimo kilę kiti žymūs žmonės: J.Čeičys (buvo Hidromelioracijos instituto direktorius), Jokūbo Raugio brolis užėmė aukštas pareigas Kaune, Jonas Čeičys, Jokūbo sūnus (ilgametis Lietuvos mokslų akademijos planavimo skyriaus viršininkas), jo brolis Jokūbas Čeičys (Kauno statybos tresto vyriausiasis buhalteris). Iš Raupių kaimo Stakeliškių vienkiemio kilęs Ignas Deksnys buvo Rygos lietuvių gimnazijos direktorius, kapelionas. Vištagerklio kaimo gyventojas Petras Rudokas buvo knygnešys, jo sūnus Jonas architektas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, JAV už architektūros darbus įvertintas aukščiausia premija. Iš Mažučių kaimo kilęs Antanas Čeičys, baigęs studijas Kopenhagoje, dirbo prieškario Maisto užsienio prekybos direktoriumi. Mokėjo keletą užsienio kalbų. Jo iniciatyva sukurtas Lietuvos prekybos laivynas. Mirė Australijoje. Jo sesuo Felicija per Pirmąjį pasaulinį karą pateko į Maskvą. Ten ji dirbo buhaltere. Po Antrojo pasaulinio karo, mirus vyrui ir sūnui, atvyko į Panevėžį. Antano brolio Jono dukra Bronislava lituanistė, dar ir dabar aktyvi saviveiklos dalyvė Šiauliuose. Sumanus ir ryžtingas buvo Mažučių kaimo gyventojas Juozas Baškys. Pašauktas į caro armiją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, pateko į vokiečių nelaisvę. Pabėgo, nukeliavo besislapstydamas šimtus kilometrų ir grįžo pėsčias į tėviškę. Nepaprastų gabumų žmogus buvo Baršių kaimo gyventojas Pranas Čeičys. Mokėjo keletą kalbų, pasiekė aukštą karjerą, vėliau buvo ištremtas, mirė Kėdainiuose. Garsūs mūsų senoliai, graži mūsų šių dienų karta. Dabar laukiame, kada bus išleista Juodupės valsčiaus knyga, kad geriau pažintume savo šaknis. Buvę ir tebegyvenantys šios apylinkės kaimų žmonės labai džiaugėsi kaimo švente. Kuklūs padėkos raštai buvo priimami su džiaugsmu ir labiau branginami negu piniginės dovanos. Labai džiugu, kad mes dar mokame džiaugtis. Irena Čeičienė nė nesvarstė ir leido savo klojime paruošti susineštines vaišes. Muzika ir kalbos nenutilo iki vakaro. Zita JUODELYTĖ-PUPELIENĖ Rokiškio rajonas Editos BRUVERĖS nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |