|
Nudvasėjimo simptomai
Lygybės problema labai kietas riešutas, kurio dar niekas nepajėgė perkąsti. Bandė tai padaryti utopistai K.Marksas ir F.Engelsas, diegė lygybę (teisingiau tik jos sąvoką) Rusijoje V.Leninas ir kiti šios imperijos vadeivos. O kas iš to išėjo visi gerai žinome. Užuot įgyvendinus lygybę, dar labiau nuo jos atitolta: vieni pernelyg pralobo, kiti į skurdą nusirito; vieni neribotam laikui į valdžios viršūnes neteisėtai įsikorė, kiti beteisiais ir klusniais vergais tapo.
XVIII amžiuje Prancūzijoje vykusi buržuazinė revoliucija rėmėsi gana patraukliu lozungu: liberté-egalité-fraternité (laisvė, lygybė, brolybė). Deja, vienas iš šių trijų lozungo elementų, būtent lygybė, pasirodė praktiškai neįgyvendinamas. Revoliucijų ar griežtų įstatymų keliu prie lygybės galima šiek tiek priartėti, bet ir tai tik laisvės sąskaita.
Kodėl taip sunku įgyvendinti lygybę, jei ne panaikinti, tai bent šiek tiek sutrumpinti distanciją tarp milijonierių ir mažaturčių? Į tai neabejodamas pasakyčiau: atrofavosi dvasingumas, kurio pagrindas sąžinė. Prislopinus ar net visai praradus sąžinę, kartu su ja ir teisingumą, gailestingumą, atjautą, saiko suvokimą ir kt., atsirado dvasinė tuštuma, į kurią tuoj įsibrovė veržlus ir brutalus egoizmas. Nei revoliucijos, nei įstatymai ar kitos brutalios priemonės lygybės problemų neišsprendė ir neišspręs, nes remiasi ne sąžinės, o prievartos kriterijais.
Juokinga, o neretai ir pikta matant, kaip mūsų valdžios viršūnėse siautėja prisitaikėliškumas, bičiulystės su išskaičiavimais, korupcija, egoizmas, arogancija ir kitos antimoralinės negerovės. Matome, kaip išdidžiai žvelgia ir šaiposi nemaža dalis valdžios kėdėse sėdinčių suapvalėjusių tūzų su pažeista morale, atsainiai žvelgiančių į paprastus žmones.
Peržengė silpnavalis ir nesavikritiškas žmogus materialinių reikmių ribą ir jam iškyla realus pavojus nusiristi į nudvasėjimo liūną, į moralės kapines. Jame veikiai įsigali plėšraus žvėries instinktas: užpulti, atimti, užgrobti, siekiant numalšinti savo besaikį godulį. Tačiau ir šiuo atveju tarp žvėries ir žmogaus yra esminis skirtumas: žvėris, pakankamai pasisotinęs, paprastai būna ramus; žmogus, deja, atvirkščiai: kuo daugiau glemžia, tuo labiau didėja apetitas. Štai nuo čia ir prasideda žmogaus dvasinė degradacija, toli pralenkianti plėšraus žvėries instinktą.
Norint sėkmingai vadovauti tautai ir valstybei, reikia būti ypač dvasingam, pasižymėti ne tik aukštu išsimokslinimu bei sugebėjimu nurodinėti, įsakinėti. Aukštas dvasingumas, pasižymintis nepriekaištinga morale pats patikimiausias tinkamo valdymo bei vadovavimo variklis.
Ar galėjome šito tikėtis iš buvusio prezidento bei premjero A.M.Brazausko, užkietėjusio melagio, savanaudžio ir pasipūtėlio? Ar galima patikėti aukštas valstybininko pareigas kreivai mąstančiam J.Bernatoniui, nesugebančiam gėrį skirti nuo blogio, tiesą nuo melo, atvirumą nuo suktumo?! Tokių veidmainių ir apsišaukėlių yra apsčiai ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Sužalotą moralę su iškreiptu mąstymu jie išlaikė iš sovietinių laikų. Šiandien pernelyg plačiai išsikerojo šitos nomenklatūrinės meškos dėl to, kad šalies Prezidentas daug kur nuolaidžiauja ir kažko vis laukia, gal tikisi savaiminio pasikeitimo į gerąją pusę. Nereikia kumščių daužymo į stalą, bet principingas aukštų valdininkų klaidų bei nusikaltimų atskleidimas, teisingas įvertinimas ir pasmerkimas tikrai visiems būtų į naudą. Kad Prezidentui kartais pritrūksta politinės valios bei principingumo, matome jau vien iš to, jog jis lengva ranka kaip atlaidus tėvas prasikaltusiems vaikams ne tik paglosto savimeilę, bet ir prisega prie krūtinių valstybinius žymenis buvusiems KGB pareigūnams. (Prisiminkime M.Misiukonį, K.Prunskienę, A.Stepučinską.)
Pagaliau ir pati tauta, bent nemaža jos dalis, plūduriuoja nežinomybės ir laukimo aklavietėje. Nejaugi visai atbuko tautinė sąmonė? O gal grįžo baimė ir abejingumas, tamsiais debesimis tvyroję sovietinės okupacijos metais, jei leidžiame siautėti dvasiniams iškrypėliams valdžios ešelonuose?
Prisiminkime mūsų tautos praeitį. Po 1918 metų nepriklausomybės atgavimo tiesiog veržliu potvyniu išsiliejo Lietuvoje tautinis dvasingumas, patriotinės nuotaikos pasiekė ne tik tada dar negausios inteligentijos, bet ir paprastų, bemokslių ar mažamokslių kaimo žmonių sąmonę. Juk tie žmonės kentėjo svetimųjų priespaudą ne 50, o 120 metų, buvo taip pat įžūliai persekiojami, baudžiami kalėjimais, tremtimis, kartuvėmis. Bet ir pro storą priespaudos luobą prasikalė veržlios patriotinės nuotaikos, tvirta valia bei ryžtas apgynė ir išsaugojo nepriklausomybę. Tada sąlygos laisvėti buvo nė kiek ne palankesnės, kaip komunistinės diktatūros metais.
Tad kyla klausimas: kodėl šiandien išsilaisvinimo iš rutinos ir abejingumo veržlumas silpnesnis negu XIX ir XX amžiais? Manau, priežastis daugeliui turėtų būti aiški: tada lietuviai buvo dvasingesni nei šiandien, nors ir mažiau išprusę. Jie kur kas lengviau pasidavė patriotinėms nuotaikoms, skleidžiamoms per bažnyčias, ir kurias entuziastingai diegė J.Basanavičius, V.Kudirka, Maironis, M.Valančius ir kiti patriotiškai nusiteikę šviesuoliai. Grąžinkime į visuomenę dvasingumą su visomis jo apraiškomis ir padėtis kaipmat pasikeis.
Štai vienas pakankamai ryškus pavyzdys, atskleidžiantis dvasingumo deficitą. Iš Archangelsko padangės atsibastęs suktas vertelka V.Uspaskichas per trumpą laiką taip stipriai praturtėjo, kad jam ėmė linkčioti ne tik daugelis kėdainiečių, bet ir aukšti valdžios pareigūnai Vilniuje. V.Uspaskichas, turėdamas visiškai laisvas rankas ir įgijęs nepelnytą autoritetą, deja, įgytą ne kilniais darbais, o vertelgišku suktumu, sugebėjo paversti savo klusniu liokajumi tuometinį premjerą A.Brazauską. Savaime suprantama: atėję iš nevykusio socializmo, pripažinusio tik materiją, o atmetus tikrą krikščioniškąjį dvasingumą, tokie veikėjai kitaip mąstyti ir veikti nesugeba.
Kūdikis, be maisto, reikalauja ir dvasinės šilumos, glamonių, šypsenų, sūpavimų
Tuo labiau suaugusiems, šalia materialinių reikmių, turi rastis vietos ir dvasiniams dalykams: sąžiningumui, teisingumui, atjautai, meilei, gailestingumui
Ne homo homini lupus est, o atvirkščiai: žmogus privalo būti žmogui visapusiška dvasine atrama. Materija laikinas, praeinantis ir išnykstantis dalykas. Dvasingumas amžinas, nes tik jis sieja žmogų su žmogumi, išsaugo moralines vertybes, įprasmina buitį, apsaugo nuo susvetimėjimo ir sustabarėjimo.
Antanas MARČIULAITIS,
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|