| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kaimiečiai kantrūs... Justinas ADOMAITIS
Artėja dar vienas kaimo ir miesto žmonių supriešinimas, sako Babtų seniūnijos (Kauno r.) ūkininkė Ona Baltrušaitienė. Ir ši takoskyra, pasak pažangaus pieno ūkio savininkės, atsiras dėl žadamos išmokėti kompensacijos už šiųmetės sausros žemės ūkiui padarytus nuostolius. Tačiau visame pasaulyje ūkininkas yra valstybės remiamas, nes maisto produktų gamyba kaime yra nuostolinga. Nustačius tikras kainas, miesto vartotojas neįpirks pieno, duonos, mėsos, daržovių, kils neramumai, o jų visos valdžios bijo. Septyniolika metų O.Baltrušaitienė ūkininkauja, dalyvauja Lietuvos pieno gamintojų asociacijos veikloje. Tiek pat metų su kolegomis ūkininkais ji valdžios žmonėms įrodinėja, jog būtina atvirai kalbėti apie tikrąsias žemės ūkio produkcijos kainas ir jas viešai skelbti, pavyzdžiui, už pieno kilogramą ūkininkui mokama 20-60 centų, tačiau parduotuvėje toks pieno kiekis kainuoja beveik du litus. Žemdirbiai ne viename pasitarime su valdžios atstovais siūlė prekybos centruose skelbti duonos, pieno ar mėsos kainos išklotinę: kiek tenka ūkininkui, kiek perdirbėjui ir kiek prekybininkui. Tačiau valdininkai aiškina, esą nėra įstatymo, leidžiančio reguliuoti kainas, o produkcijos perdirbėjai ir prekybininkai motyvuoja tuo, kad tai komercijos paslaptis. Todėl geriausia visus nuostolius nurašyti į žemdirbio sąskaitą. Antai dėl sausros nukentėję pieno ūkių savininkai už liepos mėnesį perdirbėjams parduotą pieną gavo mažiau pinigų. Ir kam pasiskųsi? Ir su žeme nepasiderėsi, sako ūkininkė O.Baltrušaitienė. Nors kišenę džiovina ir sausra, ir produkcijos supirkėjai, pievas, ganyklas reikia tręšti, prižiūrėti, nes jei nebus pašaro, nebus ir pieno. Iki rugsėjo vidurio galvijai dar bus šeriami gerai išsilaikiusiu ir kokybišku pernykščiu šienainiu. Šiuo metu jos ūkyje apie 170 ha užimančių rinktinių įvairių vertingų žolių laukų, 240 galvijų (iš jų 112 melžiamų karvių). Nors daugelyje Lietuvos vietų vasaros sausra padarė daug eibių ūkininkams, O.Baltrušaitienė suspėjo į silosą suspausti ir pirmąją pievų žolę, ir du atolus. Neauginu bet ko ir bet kaip, sako pieno ūkio šeimininkė. Ji sako, jog daugelio ūkininkų nelaimė nežinoti, ko nežinai. Pavyzdžiui, įnoringose Babtų seniūnijos žemėse O.Baltrušaitienė sėja tik tokias žoles, kurias rekomenduoja Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai. Jie ištiria dirvos sudėtį, pataria ir dėl trąšų, ir dėl žemės dirbimo technologijų. Taip pat tvarko ir galvijų selekciją, karvių šėrimo racioną. Nors daugelis ūkininkų galvijus fermoje laiko palaidus, O.Baltrušaitienė įsitikinusi saitinio laikymo nauda. Jos nuomone, pririštos karvės jaučiasi saugesnės, gauna nustatytą pašarų ir mineralinių priedų kiekį. O lauke pasivaikščioti jos gali pagal nustatytą grafiką. Per karščius juodmargės į laukus šalia fermų išeidavo naktimis. Aukštuosius žemės ūkio mokslus baigusi O.Baltrušaitienė yra įsitikinusi, jog už naujausias technologijas svarbiau yra išmanyti žmonių bendravimo psichologiją. Būdama devyniolikametė, tapo vieno ūkio fermos vedėja, vadovavo 40 melžėjų, šėrikų ir darbininkų būriui. Dabar O.Baltrušaitienės ūkyje dirba 11 žmonių. Ūkininkės dešinioji ranka darbų organizatorė Angelė Martinkevičienė. Susibūrė stebėtinai puikus pareigingų ir kvalifikuotų žmonių kolektyvas, sako O.Baltrušaitienė. Jai keista girdėti, kad Lietuvos kaime ūkininkai esą neranda sąžiningų, stropių darbininkų. O.Baltrušaitienės fermos įsikūrusios netoli Babtų miestelio, šalia Žemaičių plento. Per 17 metų jos sutvarkytos, įrengtos pagal naujausius reikalavimus, neprašant valstybės paramos. Džiaugiamasi ne tik ūkio savininkės už pažangų ūkininkavimą gautais apdovanojimais, bet ir įvairiuose konkursuose melžėjų pelnytais prizais. Erdviose ir jaukiose darbuotojų buities patalpose ne tik diplomai, bet ir suvenyrinių karvučių kolekcija bei O.Baltrušaitienės vaikaitės trečiaklasės Monikos Eimutytės piešiniai. Ūkininkė puoselėja mintį, jog kada nors šalia fermos įrengs namelį, kuriame ne tik Monika, bet ir miesto vaikai, turistai galės paragauti ką tik pamelžto šilto pieno, šviežio sūrio. Atsiras vietos ir pieno ūkio muziejui, kuriame bus iš kaimiečių sodybų atkeliavusios senovinės sviestmušės, sūrių spaustuvai, kita jau užmarštin nukeliavusi pieno ūkio įranga. Tačiau dabar ne tik ūkininkei O.Baltrušaitienei, bet ir žemės ūkio savivaldos organizacijoms rūpi aiškinti visuomenei, jog, remdama pieno, duonos, mėsos gamintoją kaime, valstybė rūpinasi vartotoju. Paleistos žemės ūkio produkcijos kainos skaudžiausiai smogtų miestiečiams. Valdžios žmonėms derėtų priminti: tik kaimiečiai kantrūs... Autoriaus nuotrauka Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |