Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Gydo darbas ir malda

Prie kuriamo herbulariumo (dešinėje – projekto vadovai Rūta ir Laimonas)

Bendruomenės svetainėje su kun. Valerijumi Rudzinsku

Liepos 27-osios rytą iš Marijampolės pakeliauti po Dzūkiją išvyko gydytojos E.Montvilienės suburta „Caritas“ priklausomybių prevencijos ir pagalbos centro „Rūpintojėlis“ savanorių grupė: psichologė N.Kryžanauskienė, „Vaiko orumo išsaugojimo“ programos koordinatorė A.Parulienė, budinti ir informuojanti medikė E.Žintikienė, pedagogė, programos „Linas“ koordinatorė D.Kriščiūnienė ir šeimų konsultantė L.Braukylienė.

Linksmas vairuotojas Jonas puikiai žinojo Dzūkijos kelius ir daug įdomių vietų, tačiau pirmiausia norėjome aplankyti „Pilnų namų“ bendruomenę, įsikūrusią Panaros kaime netoli Merkinės (Varėnos r.). Kun. Valerijaus Rudzinsko įkurta ir vadovaujama bendruomenė, kurioje žmonės gauna dvasinę pagalbą ir gydosi nuo priklausomybių, anksčiau glaudėsi Nemunaityje. Tačiau kai kurie parapijos žmonės žvelgė į sveikstančiuosius su nepasitikėjimu ar net priešiškumu. Be to, tai mažas miestelis ir parapijos patalpos tam nebuvo pati tinkamiausia vieta. Todėl pastaruosius dvejus metus buvo intensyviai ieškoma ramesnėje vietoje esančios ir erdvesnės sodybos. Pagaliau praeitais metais bendruomenė įsikūrė nuošaliame, miškų apsuptame vienkiemyje Panaros kaime.

Prie kelio stovintis kryžius atvykstantiems žmonėms byloja, kad tikėjimas yra labai svarbus šios bendruomenės gyvenime. Seni pastatai pritaikyti dabartinių gyventojų reikmėms: klėtyje įkurta koplyčia, dideliame ūkiniame pastate – virtuvė, sandėlis ir valgomasis, kurio sienos papuoštos čia gyvenančiųjų ir svečių tapytais paveikslais. Gyvenamojo namo dalį užima didelis bendras miegamasis, kuriame telpa devynios lovos – tiek žmonių pasiryžę maždaug metus čia gyventi ir sveikti. Kitoje namo pusėje užrašas „Klauzūra“ liudija, kad čia gyvena žmonės, pasirinkę vienuolišką gyvenimo būdą. Šiuo metu tokių yra du – Laimonas ir Denas. Šalia įsikūrę dar du labai svarbūs bendruomenėje žmonės: kun. V.Rudzinskas ir projekto koordinatorė Rūta – vienintelė moteris, nuolat būnanti šiuose namuose. Atvykstančių žmonių – psichologų, socialinio darbo ir augalininkystės specialistų – čia taip pat galima dažnai sutikti. Dailininkai, daržininkystę išmanančios moterys ir šiaip svečiai bei savanoriai pagalbininkai bendruomenėje irgi labai laukiami.

Prie išgenėto seno sodo kuriamas herbulariumas – abipus tako išsidėstęs knygos formos vaistingųjų ir maistinių augalų daržas pagal senovės vienuolynų pavyzdį. Jame nuolat reikalingos darbo rankos – purenti, sodinti, ravėti, laistyti (ypač šią vasarą), rinkti vertingas augalų dalis, juos prižiūrėti pagal specialistų patarimus. Ne visų rankos tam įgudusios, ne visada lengva įsitraukti į tokį begalinės kantrybės reikalaujantį darbą, tačiau ramybė ir darbas gamtoje gydo.

Toliau plyti žydinčių grikių laukas (jų žiedai taip pat renkami kaip vaistinė žaliava), ploteliai kitų vaistingųjų augalų – šlamučių, pipirmėčių, medetkų, čiobrelių, katažolių... Surinkti vaistingieji augalai džiovinami, rūšiuojami. Kai pavyks gauti ekologinio ūkio sertifikatą, jų bus galima oficialiai įsigyti. Tačiau ir dabar svečiai mielai vaišinami įvairių žolelių arbata. Kun. V.Rudzinskas pakvietė aplankyti šią sodybą per Žolinę, kurią švęsti čia iš tikrųjų bene tinkamiausia vieta: ramybė, kvepiantys žolynai ir kukli koplyčia, kur šventės popietę visi susirinks į šv. Mišias.

„Ora et labora“ – melstis ir dirbti kviečiantis pirmųjų vienuolynų šūkis labai tinka šiems namams, nes šie du dalykai ne tik gelbsti vaduojantis iš priklausomybių, bet ir prevencijai labai tinka (verta pritaikyti savo augantiems vaikams). Čia nevargina televizoriaus, radijo garsai, mobiliųjų telefonų signalai. Kai kuriems besigydantiems jaunuoliams čia paskutinė galimybė išsaugoti žmogiškąjį orumą, nes dažniausiai jiems belieka psichiatrijos ligoninė, kalėjimas ar mirtis. Kai kuriems neištvėrusiems taip ir atsitinka... Bet šie namai atviri visiems – ir tiems, kurie neturi pinigų susimokėti už brangias gydymo, reabilitacijos paslaugas, ir idealistams, norintiems padėti kitiems, atrasti savo pašaukimą, gal net pasekti bendruomenės įkūrėjo pėdomis.

Norėdami išgyti nuo įvairių ligų, rasti dvasios ramybę, žmonės važiuoja ir į kitą miškuose prie Merkinės esantį vienkiemį – prie Povilo piramidės, kurią ir mes iš smalsumo aplankėme. Patraukia ramybė, graži medinė troba, rūpestingai prižiūrimi medeliai ir gėlės. Užrašas kviečia apeiti piramidę mąstant, medituojant. Nors kiekviena piramidės siena reiškianti po vieną Švč. Trejybės asmenį, tačiau siūlomas maldos būdas dvelkia sinkretizmu, o ne gyva krikščionybe. Gal netikintį žmogų tai ir privers susimąstyti, tačiau tikrą tikėjimo jėgą pajusime suklupę prieš „Pilnų namų“ koplytėlės tabernakulyje esantį gyvą Jėzų – geriausią Gydytoją ir Mokytoją.

Pilni įspūdžių džiaugiamės nuostabia Dzūkijos gamta: dairomės nuo aukšto Merkinės piliakalnio, grožimės Nemuno ir Merkio santaka, atsigaiviname srauniu Merkio vandeniu ramioje poilsiavietėje ir dar užsukame į Subartonių kaimą, seną valstietišką trobą, menančią garsaus rašytojo Vinco Krėvės vaikystės ir jaunystės metus. Šioje sodyboje, gausioje šeimoje, augo „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“, „Skerdžiaus“, „Šarūno“ autorius, vienas iš penkių užaugusių (o gimė vienuolika) vaikų. Stebimės, kad vienoje patalpoje – gyvenamajame trobos gale galėjo tilpti ir vykti visas valstiečių šeimos gyvenimas: čia jie gamino maistą, valgė, miegojo (vaikai – užkrosnyje), dirbo įvairius buities darbus ir meldėsi prie trobos kampe papuoštų šventų paveikslų. Į šį kaimą po daugelio metų norėjo būti parvežtas palaidoti iš tolimos šalies (JAV) šis mūsų garsus rašytojas. Jo noras įvykdytas tik 1993 metais, kai jo ir žmonos palaikai atvežti į kaimo kapinaites. O prieš mėnesį čia užkasti ir prieš metus mirusios vienturtės dukters Marijos Aldonos pelenai.

Verta pamąstyti, ko iš tikrųjų žmogui labiausiai reikia – šiandien ar prieš šimtą metų: darbo, gamtos, dvasios ramybės, kurią teikia tikėjimas... Tikriausiai šiandien tai galėtume pavadinti visų blogybių prevencija.

Lina BRAUKYLIENĖ

Marijampolė

© 2006 „XXI amžius“