|
Ne vien malda Dievą garbiname
Dalis žmonių galvoja, kad tik malda Dievas garbinamas. Jei bažnyčiose iš storiausių maldaknygių meldžiasi, rožinį kelis kartus kalba, tai namuose maldaknygė ir rožinis užmirštamas. Šitaip galvojame, kad savo pareigas visiškai atlikome. Užvertę maldaknygę, rožinį padėję, savo gyvenimą kitais keliais sukame: kiek žmonių įvairiai apkalbame, šmeižiame. Daug kas vaikus likimo valiai palieka, jiems jokio gero pavyzdžio nerodo. Užmirštame rytais, vakarais pasimelsti, gerų knygų paskaityti. Dabar labiausiai priimta: televizorius vos nubudus įjungiamas ir iki vėlyvos nakties nenutyla. Ką jame matome? Daugiausia įvairūs užsienietiški, nepadorūs filmai, serialai, kuriuose vien bučiniai, meilės scenos, glamonėjimaisi, ir daugelis išsižioję žiūri. Tas ypač kenkia vaikams, paaugliams. Dažnai šie vaizdai užgožia maldų kalbėtus žodžius.
O kiti gyvenimo įvykiai? Kaip žmonėms padeda įvairūs patarimai, praeities vaizdai, iškentėti išgyvenimai, kurie mums tik gerus prisiminimus primena. Kiek žmonėms nelaimėje padedame? Kartais ne vienas gyvenimo eigos nustumtas klajodamas paskutinės išeities ieško. Tai pastebėję, daug kam galėtume patarti, prisiminti tokius momentus, kad kitiems buvo daug sunkiau, o visgi išgyveno, atsilaikė.
Ne vieno kelias krypsta į girtuokliavimą, blogų draugų bičiulystę. Čia irgi daug kuo galima padėti. Štai prieš kelerius metus apyjaunis vyras buvo girtuoklystėje paskendęs. Kartą Užgavėnes atšventęs Pelenų dienos rytą eina į parduotuvę. Susitiko draugą, kuris priminė, kad verta į bažnyčią eiti. Varpai skamba, būreliai ir jaunesnių šventoriaus link suka. Draugo prikalbintas ir pats nuėjo. Ten garsus pamokslininkas kaip tik išsivadavimo iš girtuokliavimo kelius aiškino. Šis žmogus galvodamas peržvelgė savo gyvenimą. Šie žodžiai taip jo sąžinę paveikė, kad pasiryžo nors per Gavėnią nebegerti. Gavėniai pasibaigus, pamatė, kad ir toliau taip galima gyventi. Nuo to laiko vyras daugiau taurelės nekilnojo ir daugiau nei septynerius metus blaiviai gyvena. Ateityje ne vieną draugą pakalbino eiti blaivystės keliu. Ar tai blogas darbas?
Ne vienas vedęs vyras pradeda meilužių ieškoti, bet draugų paklausęs, įdomių knygų paskaitęs savo šeimai lieka ištikimas, žmona, vaikais rūpinasi.
Daug žmonių mėgsta kitus smerkti, juodinti. Kada pagalvoja, koks jis pats yra, kaip gyvena, savo klaidingą praeitį ištaiso. Ateityje to vengia.
Daug kas ne vieną atjaučia sunkiame gyvenime ir kiek galėdami pagalbos ranką ištiesia, nors menkai paremdami ar guodžiančiais žodžiais. Dalis žmonių sunkiai serga ir vargu ar pasveiks. Kitų geri žodžiai, nuoseklūs pavyzdžiai ne tik daug padeda, bet kartais ir grąžina sveikatą bei gyvenimo džiaugsmą. Ligoniams daug padeda jų aplankymas.
Dalis žmonių negali skaityti, nes nemato, o daug kas jiems rūpi. Ar sunku laisvalaikiu tokius žmones aplankyti ir jiems padėti Šventąjį Raštą, apie buvusių kankinių gyvenimą paskaityti. Tokios mintys ne vieną atgaivina, kartais daug padeda.
Kai Aleksandravėlės pradžios mokyklą lankiau, tikybos mokytojas kunigas Konstantinas Šimašius mums, vaikams, patardavo senų žmonių neužmiršti. Dažnai sekmadieniais laisvalaikiu ne vieną aplankydavome ir iš Evangelijos apie kankinių gyvenimą paskaitydavome. Žmonės buvo patenkinti ir mūsų laukdavo. Jiems nuolat rožinį kalbėti pabosdavo.
Obelių klebonas kun. Jonas Kuodis ir dabar, kur šventina kryžių, ten ir šv. Mišias aukoja. Senesni žmonės su pasitenkinimu lazdelėmis pasiramsčiuodami ateina. Čia pasimeldžia, išpažintį atlieka. Koks žmonių kilnumas!
Daug kur žmonės, įvairių nelaimių paliesti, ypač gaisro atveju, iš kiekvieno laukia nors menkos paramos, nes pasiturinčiam ji yra menkavertė, o nuskriaustiems labai padeda.
Senesniais laikais žaibas daug kam namus sudegindavo. Tada gaisrininkų nebuvo, o tik artimieji su vandens pilnais kibirais į pagalbą ateidavo. Ne viena šeima likdavo be drabužio, o kai kas ir duonos neturėjo. Tokie nuskriausti po kaimus važinėjo ir kiti kuo galėdavo, tuo padėdavo. Taip vėl iš naujo pradėdavo gyventi. Buvo tokių atvejų, kad mirusio neturėję kaip palaidoti. Kaimynų, artimųjų, giminių dėka karstą sukaldavo. Artimieji kas ką turėjo paskutiniams pietums atnešdavo.
Tokie įvairūs gyvenimiški pavyzdžiai daug kam padėdavo ir gal jie yra vertingesni už maldaknygės skaitymą. Daug kas netikėtai ateina, praeina, o žmogaus tyra širdis visam laikui lieka.
Be maldaknygėse skaitytų maldų, daug yra kitų gerų darbų. Tik daugelio nevertinama, užmirštama ir dažniausiai televizorių ekranuose paskęstama. Daug kam atrodo viskas laikina, ką tą valandą matome. Reikėtų tėvams, seneliams, auklėtojams kitaip pagalvoti ir daug ko neužmiršti. Gyvenimo kelias šiadiena nesibaigia.
Daug jaunimo retai į bažnyčią ateina, savo gyvenimą kitomis kryptimis suka. Tėvų, senelių, auklėtojų pareiga daug ką priminti, patarti. Kartais maža kibirkštėlė jaunose širdyse daug ką gali padaryti. Klystančiajam gyvenime daug kur galima padėti. Taurelių kilnojimas, blogi draugai nuo to galima atsiriboti ir užmiršti.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|