|
Dėl Nacionalinės energetikos strategijos projekto
Lietuva yra naujų didžiulių energetinių ir energetinio saugumo iššūkių akivaizdoje: po kelerių metų numatoma uždaryti paskutinį veikiantį Ignalinos branduolinės jėgainės bloką, iki neįsivaizduojamų aukštumų pakilo pagrindinių pirminių energetikos išteklių - naftos ir dujų kainos, Rusija šalis, iš kurios Lietuva įsiveža daugiausia energetinių išteklių energetikos diplomatijoje vis atviriau naudoja bizūno ir meduolio politiką. Visa tai energetikoje reikalauja naujų ilgalaikių politinių ir strateginių, ne vien techninių sprendimų. Būtent atsakymai į šiuos iššūkius bei klausimus ir turi būti pateikti naujai kuriamoje Nacionalinės energetikos strategijoje.
Ūkio ministerijos parengtas naujas Nacionalinės energetikos strategijos projektas geriau nei šiuo metu galiojanti strategija atspindi pastaruoju metu šalies energetikos ūkyje vykstančius pokyčius bei siūlo naujus, geresnius galimus sprendimus. Strategijoje kalbama apie naujos vakarietiškos branduolinės jėgainės būtinybę, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija statybą, užsimenama apie dujų tinklų sujungimą su Lenkija, suskystintų gamtinių dujų terminalo Baltijos jūros pakrantėje galimybę.
Kita vertus, naujame strategijos projekte yra nemažai ankstesnei energetikos strategijai būdingų trūkumų ir neapibrėžtumų. Projekto Nacionalinės energetikos tikslai skyriuje strateginiai tikslai apibrėžiami išties tinkamai: 1) energetinis saugumas ir integracija į Vakarų Europos sistemas, 2) darni energetikos ūkio plėtra, 3) jo konkurencingumas. Tačiau labai rimtos bėdos prasideda, kai imami vardinti šių tikslų pasiekimą turintys užtikrinti uždaviniai (VIII skyrius). Čia akivaizdi pirmenybė teikiama II ir III tikslams, o pirmasis lieka tik skambia deklaracija, kurio įgyvendinimui strategija deramo dėmesio neskiria.
Lygiai toks pat požiūris vyrauja ir brėžiant atskirų energetikos sektorių plėtros strategijas, kurios jau ne itin skiriasi nuo nuostatų, išdėstytų šiuo metu galiojančioje Nacionalinės energetikos strategijoje, išskyrus aiškesnį pasiryžimą statyti naują branduolinį bloką Ignalinoje bei nedrąsų dujų tinklų sujungimo su Vakarų Europos tinklais galimybės paminėjimą.
Kad ši strategija, kaip ir šiuo metu galiojanti, iš esmės atitinka planinio ūkio sampratą ir poreikius, parodo tai, jog strategijoje apskritai nėra nei energetikos šaltinių kainų analizės, nei numatymo, kaip jos keisis ateityje. Be tokio numatymo ir jį atitinkančios savarankiškos energetikos politikos, energetikos strategija tampa panaši į stropų europinių direktyvų vykdymo sąvadą.
Strategija taip pat visiškai nenagrinėja galimos šiltnamio dujų išmetimo įtakos pirminių energijos šaltinių pasirinkimui bei galutinei kainai, kurią už energiją mokės vartotojai. Pavyzdžiui, yra akivaizdu, kad per artimiausius kelerius metus naftos kainai pasiekus 100 dol./bar., ir, įsigaliojus pasaulinėms kainoms už gamtines dujas, termofikacinėse elektrinėse labiau apsimokės deginti rapsų aliejų ar etanolį nei iš Rusijos importuojamas gamtines dujas. Tokio scenarijaus atmesti negalima, todėl dėmesys vietiniams pirminiams energijos šaltiniams ir šiltnamio dujų neišmetančiai branduolinei energetikai turėtų būti žymiai didesnis.
Kai nėra pirminių energijos šaltinių kainų analizės bei nuodugnaus nagrinėjimo, kodėl net skurdžiausios ES senbuvės, skaičiuojant vienam gyventojui, suvartoja žymiai daugiau elektros energijos nei Lietuva, nebeįtikina ir elektros energijos suvartojimo prognozės, kuriuose nurodoma, kad po 20 metų Lietuvoje bus suvartojama mažiau elektros energijos skaičiuojant vienam gyventojui, nei šiuo metu Portugalijoje.
Jeigu nacionalinė energetikos strategija iš tikrųjų nuosekliai keltų ilgalaikį energetinio saugumo tikslą, kaip yra deklaruojama, pirmiausia turėtų būti labai aiškiai įvardinti keli uždaviniai, kurie šį tikslą galėtų padėti pasiekti. Pirmiausia - tai šalies elektros tinklų sinchronizavimas su Vakarų Europos tinklais, prisijungiant prie Vakarų Europos UCTE sistemos, nes be šio veiksmo kalbos apie energetikos ūkio integraciją su Vakarų Europa yra skirtos tik lengvatikiams kvailinti.
Kitas labai svarbus uždavinys tai siekis užtikrinti kuo didesnę vietinių pirminių energijos šaltinių ir branduolinės energetikos dalį visame pirminės energijos balanse bei per apibrėžtą laiką užtikrinti alternatyvias gamtinių dujų tiekimo galimybes. Tokiu keliu, kurdama savo energetikos strategiją, nuėjo Švedija, panašius tikslus šiuo metu kelia ir JAV. Prie svarbiausių energetikos strategijos uždavinių turėtų būti numatytas ir energijos taupymas, kurio svarbiausia dalimi turėtų tapti gyvenamųjų namų šiltinimas.
Jei Nacionalinėje energetikos strategijoje šie uždaviniai taptų prioritetiniai, turėtų gerokai pasikeisti ir strategijos skyriai, kuriuose kalbama apie atskirų energetikos sektorių plėtrą, nes šiuo metu juose numatyti prioritetai atspindi energetikos bendrovių, o ne šalies nacionalinius interesus. Dėl šių priežasčių tokio strategijos projekto, kurį pateikė Ūkio ministerija, kol kas tvirtinti negalima. Jį būtina tobulinti. Kaip ir rengiant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, taip ir šiuo atveju turėtų dalyvauti ne vien techniniai ekspertai ir biurokratai, bet ir politikai partijų deleguoti atstovai.
Andrius KUBILIUS
Tėvynės Sąjungos Pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|