Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pagarba Lietuvos karvedžiui

Kazimieras Dobkevičius

Pranešimą apie S.Raštikio gyvenimą skaitė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus mokslo darbuotoja istorikė Aušra Jurevičiūtė

Minėjime dalyvavęs vyriausias Lietuvos karininkas Kazimieras Baršauskas šalia Stasio Raštikio portreto

Šv. Mišiose už tėvą dalyvavo S.Raštikio dukros (iš dešinės) Laimutė ir Meilutė su vaikaičiais

Lietuvos nepriklausomybės kovų istorijoje ryškią vietą užima Lietuvos kariuomenės vadas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, divizijos generolas Stasys Raštikis (1896-1985).

Rugsėjo 9-ąją, šeštadienį, Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, buvo atidaryta paroda „Divizijos generolui Stasiui Raštikiui – 110”. Į parodą atvyko jo dukros Laimutė ir Meilutė, kiti artimieji, taip pat krašto apsaugos viceministras Antanas Valys, pirmasis Generolo S.Raštikio puskarininkių mokyklos viršininkas Bronislovas Vizbaras, Kauno miesto savivaldybės vicemeras Kazimieras Kuzminskas, vienas seniausių Lietuvos karininkų 98-erių Kazimieras Baršauskas, Lietuvos Seimo nariai Arimantas Dumčius, Rytas Kupčinskas ir kiti garbingi dalyviai bei svečiai.

Pranešimą apie divizijos generolo S.Raštikio gyvenimą ir įvairiapusę veiklą perskaitė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus mokslo darbuotoja istorikė Aušra Jurevičiūtė.

S.Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose, Šiaulių apskrityje. 1914 metais baigė Zarasų progimnaziją. 1915 metais savanoriu stojo į Rusijos kariuomenę, tarnavo 75-ame pėstininkų atsargos batalione. Dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje. 1917 metais baigęs Tifliso (Tbilisis) karo mokyklą Gruzijoje, praporščiko laipsniu buvo paskirtas į pėstininkų brigadą, o po kelių mėnesių – į pėstininkų atsargos pulką kaip jaunesnysis karininkas. Toliau dalyvavo kovose Rusijos – Turkijos fronte Užkaukazėje. 1918 metų birželį išsiųstas į Novo Aleksandrovsko (Zarasų) apskritį.

Grįžęs į Lietuvą įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau netrukus savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Buvo paskirtas karininku į atskirąjį Vilniaus batalioną. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais ir bolševikais ties Žiežmariais, Vieviu, Kietaviškėmis, Dusetomis, Zarasais, Daugpiliu. Sunkiai sužeistas pateko į bolševikų nelaisvę, kalintas Rusijoje. 1921 metais, pasikeitus politiniais kaliniais, grįžo į Lietuvą, paskirtas į penktą pėstininkų pulką jaunesniuoju karininku. 1922 metais pakeltas į vyr. leitenantus. 1922 metais perkeltas į Generalinio kariuomenės štabo žvalgybos skyrių. Dalyvavo rengiant Klaipėdos išvadavimą. 1927 metais paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo II (Informacijų) skyriaus viršininku, pakeltas į majorus. 1932 metais baigęs Vokietijoje Generalinio štabo karo akademiją, paskirtas 5-ojo pėstininkų pulko vado padėjėju. Dėstė Vytauto Didžiojo karininkų kursuose ir Karo mokykloje. 1932 metais suteiktos Generalinio štabo karininko teisės, netrukus pakeltas į Generalinio štabo pulkininkus leitenantus. 1933 metais paskirtas eiti 5-ojo pėstininkų pulko vado pareigas. 1934 m. gegužės 1 d. paskirtas 3-iojo pėstininkų divizijos štabo viršininku, birželio 21 d. - Vyriausiojo kariuomenės štabo valdybos viršininku, rugsėjo 21 d. – Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. 1934 m. lapkričio 23 d. pakeltas į Generalinio štabo pulkininkus.

Dirbdamas Vyriausiajame kariuomenės štabe, parengė naujo Kariuomenės vadovybės įstatymo projektą, nustatantį Prezidento (kariuomenės vyriausiojo vado), krašto apsaugos ministro, kariuomenės vado (nauja pareigybė) ir kitų aukštųjų pareigūnų santykius. Vyriausiasis kariuomenės štabas pertvarkytas į Kariuomenės štabą. 1935 m. sausio 1 d. paskirtas kariuomenės vadu. 1937 m. lapkričio 23 d. pakeltas į brigados generolus. 1938 m. kovo 26 d. – gruodžio 6 d. kartu ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Kariuomenės vado brig. gen. S.Raštikio iniciatyva ir pagal jo parengtą planą atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 3-iasis dragūnų pulkas, pakeista dalinių dislokacija, perginkluota lauko artilerija, kariuomenė įgijo sunkiųjų, priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų, minosvaidžių, karo lėktuvų, šarvuočių. Kariuomenei modernizuoti 1935-1940 metais kasmet papildomai buvo skiriama po 25 milijonus litų. S.Raštikio iniciatyva pertvarkyta Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS), 1936 metais parengtas LŠS statutas. Pradėtos rengti kariuomenės ir visuomenės suartinimo šventės.

1940 m. birželio 7 d. priimtas į tikrąją karo tarnybą, paskirtas Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos viršininku. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą, 1940 m. rugsėjo 11 d. paskirtas į Karo mokyklą. 1940 m. rugsėjo 26 d. LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotoju. Vengdamas suėmimo, 1941 metų pradžioje slapta pasitraukė į Vokietiją. Žmona 1941 metų gegužę suimta, kalinta Kaune, dukterys su seneliais Motiejumi ir Barbora Smetonomis 1941 metais ištremtos į Kamenis prie Obės, Altajaus krašte.

Kilus Vokietijos – SSRS karui, 1941 m. birželio 27 d. grįžo į Kauną, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas krašto apsaugos ministru. Sustabdžius Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą vokiečių okupacijos metais, buvo siūlomos įvairios pareigos, tačiau visų pasiūlymų atsisakė, dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, gyveno Rėgensburgo ir Šeinfeldo lietuvių pabėgėlių stovyklose. Tik 1949 metais emigravo į JAV. Buvo Amerikos lietuvių tarybos ir Bendro Amerikos lietuvių fondo Los Andželo skyrių pirmininkas. 1951-1952 m. Syrakūzų universitete (Niujorko valstija) dėstė užsienio kalbas. 1952-1953 m. kaip Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto atstovas dirbo Europoje. 1955-1968 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje užsienio kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. 1973 m. įstojo į Juozo Daumanto šaulių kuopą.

Buvo puikus publicistas. Parašė atsiminimų, apmąstymų ir polemikos knygas. Išeivijoje išleistos atsiminimų knygos „Kovose dėl Lietuvos“ (2 tomai, 1956-1957 m.), „Įvykiai ir žmonės“ (3 t., 1972 m.), „Lietuvos likimo keliais“ (4 t., 1982 m.) vėlesniais sovietinės okupacijos metais buvo platinamos tarp disidentų. Išeivijoje S.Raštikis skaitė paskaitas karo ir istorijos temomis, aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Įžymusis generolas mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele. 1993 m. lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenės vado divizijos generolo S.Raštikio, jo žmonos Elenos ir tremtyje Sibire žuvusios dukrelės Aldutės palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune.

S.Raštikio apdovanojimų kolekcijoje daugybė ordinų ir medalių – net dvidešimt trys apdovanojimai. Tarp jų: Vyčio kryžiaus ordinas, Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinas, DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas, Šaulių žvaigždės ordinas ir t.t. Tokį garbingą kelią nuo eilinio karininko iki divizijos generolo nuėjęs S.Raštikis visada stovės garbingiausių kariuomenės vadų gretose.

Apie tai, kokius darbus atliko generolai S.Raštikis ir V.Nagevičius, dirbdami Vytauto Didžiojo karo muziejuje, įdomų pranešimą padarė istorikė Audronė Veilentienė.

Krašto apsaugos ministerijos viceministras Antanas Valys pasidžiaugė, kad tarp lietuvių buvo toks įžymus kariuomenės vadas, dar prieškaryje sugebėjęs reformuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Istorijos mokytojas Voldemaras Mikalauskas, palietęs S.Raštikio biografijos tarpsnius, pastebėjo šio karvedžio žinių troškimą, nuolatinę savišvietą.

Šiltai sutikta susirinkusiųjų, apie savo vargus pokaryje papasakojo Meilutė Marija Raštikytė-Alksnienė. Karininkų ramovės salėje, papuoštas gėlių puokštėmis bei sidabriniu kardu, iš portreto žvelgė valingas divizijos generolo S.Raštikio veidas.

Kaunas

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“