Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prisimintas prieš 55-erius metus žuvęs rezistencijos kovų didvyris

Kazimieras Dobkevičius

Už Juozą Lukšą šv. Mišias aukojo (iš kairės): karo kapelionas kapitonas bažnyčios rektorius kun. Tomas Karklys ir karo kapelionas majoras kun. Petras Kavaliauskas

Partizano J. Lukšos žmona Nijolė Bražėnaitė jaudinosi pasakodama apie prieš pusę amžiaus buvusius įvykius

Švedas Jonas Ohmanas gražia lietuviška tartimi sužavėjo minėjimo dalyvius Autoriaus nuotraukos

Rugsėjo 7-ąją Kauno įgulos karininkų ramovėje iškilmingai buvo paminėtos legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto (1921-1951) 85-osios gimimo ir 55-osios tragiškos žūties metinės.

Po iškilmių Pabartupio kaime, Kauno rajone, partizano J.Lukšos žūties vietoje, kur buvo nusilenkta didžiajam Lietuvos patriotui, nes iki šiol niekas nežino, kur paslėpti žuvusiojo palaikai, minėjimo dalyviai vyko į Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią. Čia karo kapelionai kunigai rektorius Tomas Karklys ir majoras Petras Kavaliauskas aukojo šv.Mišias už J.Lukšos vėlę. Šv. Mišių aukoje dalyvavo partizano žmona Nijolė Bražėnaitė, vienintelis likęs gyvas brolis Antanas Lukša, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio nariai, vadovaujami dim. plk. Jono Čeponio, J.Lukšą į paskutinį susitikimą lydėjęs, dabar dim. plk. ltn. Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, dim. gen. mjr. Jonas Kronkaitis su žmona, Lietuvos Prezidento patarėjas Edmundas Simanaitis, Lietuvos Seimo nariai Povilas Jakučionis, Rytas Kupčinskas, Kauno vicemeras Antanas Adolfas Balutis, Kauno apskrities administracijos viršininko pavaduotojas Zigmas Kazakevičius, KAM viceministras Antanas Valys, Lietuvos vietinės rinktinės sąjungos nariai, ryšininkai, partizanų giminaičiai, gausus Garliavos J. Lukšos gimnazijos moksleivių būrys su direktoriumi Vidmantu Vitkausku ir dar būrys garbių žilagalvių, kurie atėjo nusilenkti įžymiam rezistencijos kovų didvyriui.

Seimo narys P.Jakučionis kalbėjo apie partizano J.Lukšos išskirtinę drąsą, ryžtą, žaibišką orientaciją, o tokių savybių ypač reikėjo dukart kertant geležinę uždangą. Jo visas prasmingas gyvenimas ir paaukota gyvybė liudija, kaip dera ginti laisvę ir nepriklausomybę.

E.Simanaitis susirinkusiems sakė, kad turime didžiuotis legendiniu partizanu kaip pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Mūsų visų kartų kovotojai siekė ne asmeninės gerovės – savąją laimę matė kartu su tauta, su valstybe. „Tęskite tai, ką garbingai kūrė jūsų tėvai ir seneliai, savanoriai, partizanai, visų laikų Lietuvos kariai ir karininkai“, – Prezidento žodžius priminė E.Simanaitis.

J.Kronkaitis pažymėjo, kad taip prisiliečiame prie J.Lukšos atminimo, jo meilės savo tėvynei, už kurios laisvę kovojo ir nelygioj kovoj žuvo. (Kaip Pabartupio kaime, prie paminklo J.Lukšai, pasakojo partizaninės kovo dalyvis P.Pečiulaitis, tai buvo išdavystės aktas, įvykdytas Jono Kukausko-Dziko.) Mūsų tauta ne visuomet tinkamai pagerbia partizanus. Pavyzdžiui, Vilniuje nėra Nežinomo kario kapo, o jo būtinai reikia. Daugelio pasaulio valstybių sostinėse panašūs kapai įrengti garbingiausioje vietoje, sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

V.Vitkauskas priminė, kad J.Lukša buvo daugiabriaunė asmenybė: puikus organizatorius, draugiškas, įžvalgus, Dievą mylintis žmogus. Šaltas protas ir atkaklumas kartu su humoru buvo reikalingas gerai kovotojų nuotaikai palaikyti. Poetinį ir muzikinį talentą (rašė eiles, turėjo puikų balsą) panaudojo įgyvendinant kovos už laisvę tikslus. Anot V.Vitkausko, atsidūręs Vakaruose, savo bendraminčiams pasirodė santūrus, apgalvojantis kiekvieną žodį ir veiksmą žmogus.

„Kai Juozas iš Vakarų sugrįžo į gimtinę, – sakė iš Amerikos į minėjimą atvykusi žuvusio J.Lukšos žmona N. Bražėnaitė, – mes, išeiviai, nors ir nežinodami jo likimo, jautėmės esą skolingi Lietuvai. Svarstėme, kuo galėtume prisidėti prie kovos už Lietuvos laisvę, kuri vis labiau būtų žinoma Vakaruose. Tuo metu kaip tik išėjo J.Lukšos knyga „Partizanai už geležinės uždangos“. Vakarams ši knyga padarė didelį įspūdį. Ne viena išeivijos organizacija ėmėsi dainuoti Juozo atvežtas partizanų dainas, tuo išreikšdami dar didesnę meilę Lietuvai“.

Audringais plojimais sutikta, tramdydama ašaras, N.Bražėnaitė nuoširdžiai dėkojo gausiai susirinkusiems žmonėms prisimenant jos ištikimą gyvenimo draugą. Skaudančia širdimi N.Bražėnaitė kreipėsi pagalbos ieškant nežinia kur užkastų Lietuvos partizanų vadų Adolfo Ramanausko, J.Lukšos ir kitų palaikų. Ji mintinai citavo laišką, kurį Juozas jai parašė 1949 m. vasario 16 d.: „Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoje kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyvent norėdamas, o trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių“. Prieš šešetą metų pradėjusi dirbti Tautos fonde, N.Bražėnaitė ir kiti fondo nariai ėmėsi iniciatyvos sudaryti Tautos fondo programą, pavadintą Lietuvos mokyklų įdukrinimo programa. Jos tikslas – prisidėti prie Lietuvos jaunimo švietimo, iškeliant Lietuvos pokario pasipriešinimo istoriją, kraštotyrą, tautiškumą, patriotizmą. Per šešerius metus pagal šią programą buvo „įdukrinta“ 250 mokyklų, žinomiausia – Garliavos (Kauno r.) J.Lukšos gimnazija. „Priėjome prie išvados, kad geriausias būdas skleisti žinias apie partizaninę kovą – tai leisti literatūrą partizaninėmis temomis. Išpirkome Lietuvoje išleistas knygas tomis temomis. Apie keturis tūkstančius egzempliorių buvo išplatinta akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygų „Istorijos iškraipymai“. Viskas pateko į Lietuvos mokyklas, bibliotekas, – sakė N.Bražėnaitė. – Jau išleista J.Lukšos „Partizanai“ penktoji laida – su paaiškinimais ir nuotraukomis, moksline analize. Po minėtos knygos sekė partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Šios knygos vertė – neįkainojama. Greitai pasirodys „Tuskulėnų paslaptis“, „Budeliai ir žudikai“. Dienos šviesą išvys Gurevičiaus knyga, kurioje surinktos tūkstančio žmonių, gelbėjusių žydus nuo nacistų, pavardės. Išeis ir žuvusio kun. J.Lelešiaus atsiminimai apie partizanų kovą“.

Daugelis susirinkusiųjų pirmą kartą išgirdo švedų publicistą, rašytoją Joną Ohmaną gražia ir taisyklinga lietuvių kalba apibūdinusį Lietuvos pasipriešinimo kovą kaip unikalų atvejį. J.Lukšos-Daumanto knyga „Partizanai“ švedų publicistą sujaudino, sudomino, todėl jis nutarė ją išversti į švedų kalbą. J.Ohmanas sakė, kad yra keliavęs nuo Kaukazo iki Estijos, kur tame ruože gyvenančios tautos taip pat kovojo prieš Sovietų Sąjungą už savo laisvę įvairiais būdais, tačiau lietuvių tautos kova, rašytojo nuomone, – vienas ryžtingiausių bei ryškiausių pavyzdžių istorijoje. Pasak J.Ohmano, pasakojimas knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“ yra unikalus: autorius sugebėjo perteikti tą laikotarpį tikroviškai, su skausmu, o kai kur ir su džiaugsmu ar net humoru, sugebėjimu įsidėmėti, pamatyti, atsiminti aplink esančius žmones. J.Lukša savo knygoje išryškino moterų svarbą toje nuožmioje kovoje su priešu, kaip jos rizikuoja savo gyvybe vykdydamos užduotis. Knygos pasirodymas Švedijoje pakeistu pavadinimu „Miško broliai“ turėjo labai didelį pasisekimą. Sėkmė paskatino rašytoją imtis naujo darbo: jis jau parengęs spaudai lietuvių partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį švedų kalba. Taigi tas iškentėtas skausmas, sako J.Ochmanas, pamažu virsta į galimybę plačiajam pasauliui papasakoti apie lietuvių dešimtmečio skausmingiausią kovą prieš sovietinę okupaciją.

Svečias iš Švedijos, sutikus N.Bražėnaitei, nutarė išberti saujelę švediškos žemės prie paminklo J.Lukšos žūties vietoje Pabartupyje. Ačiū J.Ohmanui už kilnią misiją – talkinti, skleisti tiesą pasauliui apie lietuvių rezistenciją.

Turiningą koncertinę programą vedė aktorius Petras Venslovas. Įspūdingai dainavo Kauno vyrų choras „Perkūnas“, Garliavos J.Lukšos gimnazijos moksleivių ansamblis, rašytojas Antanas Paulavičius paskaitė savo poemos „Daumantas“ ištrauką apie tragišką partizano žūtį, lietuviškų dainų padainavo solistas Vytautas Liaugminas.

A.Lukša nuoširdžiai dėkojo žmonėms, kurie ženkliai prisidėjo prie brolio žūties sukakties paminėjimo.

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“