|
Garbinga mokyklos sukaktis
Algirdas VAITKŪNAS
Birželio 10 dieną Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje (tuo metu vadintoje berniukų ir mergaičių gimnazijomis) 1946 metų laidos abiturientai šventė 60-mečio jubiliejų. Kaip įprasta, jis prasidėjo šv. Mišiomis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, aukotomis už mirusius ir dar gyvus abiturientus. Po jų visi kartu nusifotografavo bažnyčioje, vėliau prie savo gimnazijos.
Sugrįžus į gimnaziją dar kartą buvo gražiai pagerbti palikę mus klasės draugai ir draugės: degant žvakei buvo perskaityti jų vardai ir pavardės, primenant vieną kitą jų gyvenimo ar veiklos momentą, nurodant palaidojimo vietą, jei ji yra žinoma. Žuvusiesiems už Tėvynės laisvę buvo padėtos gėlės prie partizanų paminklo, taip pat ir ant berniukų gimnazijos klasės auklėtojo Stasio Baltrušio ir kitų mokytojų kapų.
Likę gyvi 1946 metų laidos abiturientai susirinko klasėje. Peržvelgus prie stalo sėdinčiuosius, teko konstatuoti, kad iš buvusių trijų klasių liko ne visa viena klasė. Susirinkusius bendraklasius sveikino buvusios abiturientės Regina Varnaitė, Onutė Žukauskaitė-Kavaliauskienė, dabartinės A.Smetonos gimnazijos direktorės pavaduotoja popamokiniam ugdymui Vilma Leigienė, pasidžiaugusi mūsų noru susitikti, ir kiti. Buvusi abiturientė Lidija Larijonovaitė sukūrė poemą jubiliejaus garbei. Ukmergiškiai parengė didelį stendą, kuriame nuotraukomis buvo parodytas abiturientų gyvenimas nuo gimnazijos baigimo iki šių dienų. Tai mūsų gyvenimų istorija nuotraukose. Be to, buvo galima įsigyti leidinėlį, skirtą jubiliejui Mes išdraskyto lizdo paukščiai, kuriame trumpai pristatyta A.Smetonos gimnazija, gimnazistų dalyvavimas Lietuvos vietinėje rinktinėje, kovose už Lietuvos laisvę, partizanų nuotraukos, žiupsnelis O.Žukauskaitės-Kavaliauskienės prisiminimų apie A.Smetonos gimnaziją, pagal abėcėlę sudėti pačių autorių parašyti straipsneliai apie savo studijas, gyvenimą, darbą ir t.t.
60-mečio jubiliejus buvo vienas iš daugelio mūsų susitikimų, kurie iš pradžių vyko rečiau, o vėliau pradėjome rinktis kasmet. Didžioji mūsų susitikimų dalis vyko A.Smetonos gimnazijoje. Tik vieną kitą kartą buvome susitikę Vilniuje, Kaune, Semeliškėse. Susitikimai suartino mus.
Atvykti į susitikimus A.Smetonos gimnazijoje mus skatino čia jaunystėje praleisti metai, mokyklos padarytas įspūdis, kuris išliko iki šių dienų.
Feliksas Bielinskis parengė labai gražų gimnazijos projektą. Tai to laiko puikių formų rūmas, baigtas statyti 1938 metais. Stogas buvo dengtas raudonomis čerpėmis, koridoriai iškloti metlacho plytelėmis, bet ypač gražiai buvo išpuošti pirmojo ir antrojo aukštų vestibiuliukai. Antrojo aukšto vestibiulyje kabėjo A.Smetonos bareljefas. Klasės ir iškilmių salės buvo išklotos ąžuolo parketu. Klasių priekyje kabojo bareljefinis kryžius, o priešingoje pusėje A.Smetonos bareljefinis portretas. Iki šių dienų išliko labai gražūs laiptai iš pirmojo į antrąjį aukštą. Jie atrodo taip, tarsi neseniai būtų baigti tvarkyti.
Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, ypač sovietų, daug ką sunaikino. Labiausiai jiems kliuvo A.Smetonos bareljefai, kryžiai. Tokia padėtis mokykloje tęsėsi daug metų. 1945 metų laidos gimnazijos abiturientai, susirinkę paminėti savo 55-ųjų baigimo metinių ir radę nepasikeitusią padėtį, mokykloje nutarė atkurti tai, kas sunaikinta. Iniciatyvos ėmėsi buvę klasių seniūnai Sofija Jelionienė ir 1946 metų berniukų gimnazijos klasės auklėtojo sūnus Romualdas Baltrušis. Pirmiausia S.Jelionienė padovanojo A.Smetonos portretą, nutapytą buvusio gimnazijos mokinio prof. V.Karatajaus. Vėliau buvo atkurtas triptikas su A.Smetonos bareljefu antrojo aukšto vestibiulyje. Po kurio laiko buvusių mokinių ir gimnazijos vadovybės pastangomis iškilmių salė buvo išklota gražiu parketu. Bet dar liko daug darbų, kuriuos reikėtų atlikti, norint atkurti tai, kas buvo anksčiau. Labai nemalonų įspūdį palieka išklibę tašyto akmens laiptai prie įėjimo į gimnaziją iš gatvės pusės. Neskoningas A.Smetonos gimnazijos užrašas tarsi kirviu iškapotos raidės lentoje. Be to, jis užima didelę mokyklos fasado dalį.
A.Smetonos gimnazija gražiai atstovauja miestui, todėl Ukmergės savivaldybė turėtų jausti pareigą padėti atkurti ją. Tai džiugintų buvusius ir dabartinius jos mokinius bei mokytojus. O lėšų savivaldybė turi. Tą aiškiai rodo nuotrauka rajono laikraštyje Gimtoji žemė (birželio 23 d.), kurioje puikuojasi penki nauji automobiliai. Suprantama, jie reikalingi rajono savivaldybei ir seniūnijoms, bet mus žeidžia tai, kad tiek daug metų tvarkomi gimnazijos laiptai ir užrašas (jau nekalbant apie kitus dalykus), kuriems reikia daug mažiau lėšų. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad gimnazijos rūmas reprezentuoja Ukmergę ir reikalaute reikalauja sutvarkyti bent tai, kas bado akis ir niekaip nesiderina su moderniu rūmu.
Kitas A.Smetonos gimnazijos bruožas gerai pasiruošę ir darbui atsidavę mokytojai. Dabar tik galima pasidžiaugti tuo, kad mes turėjome tokius puikius mokytojus. Neatsitiktinai ne vienas iš mūsų pasirinko tokią pačią ar artimą specialybę. Mūsų mokytojai ne tik konkrečių disciplinų dėstymu, bet ir savo inteligencija, taktiškumu, optimistišku požiūriu į gyvenimą, meile, šiluma ir atsidavimu žmogui mokė mus doros, saugojo nuo okupantų pastangų pavergti mūsų dvasią, atimti tikėjimą Dievu ir laisvos, nepriklausomos Tėvynės ateitimi. Šiuo požiūriu ypač pasižymėjo mūsų kapelionas, dabar monsinjoras Eduardas Semaška.
Mokytojai Jonas Motiekaitis ir Pranas Sližys mokė suprasti klasikinės ir liaudies muzikos grožį: stengėsi įkvėpti meilę dainai, tėvynei, ugdė meninį skonį ir estetinius jausmus. Panašiai dailininkas ir mokytojas Ignas Piščikas mokė mus suprasti dailės kūrinių spalvų ir atspalvių grožį. Šie mokytojai norėjo suteikti mums įvairiapusiškesnį išsilavinimą, išmokyti mus muzikos ir spalvų grožį.
Tenka pripažinti, kad ne iš vieno mokytojo mes galėjome gauti daug daugiau, bet neįvertinome pastangų ir gerų norų. Tik praėjus kuriam laikui tai supratome.
Baigę gimnaziją daugelis iš mūsų tęsė studijas Vilniaus ar Kauno aukštosiose mokyklose, bet ryšiai su gimnazija nenutrūko. Mus traukė puiki, modernių konstrukcijų gimnazija, noras pavaikščioti jos koridoriais, į ją vedančiomis gatvėmis, susitikti su mokytojais. Visa tai ir buvo priežastis, kad buvo pradėti organizuoti mūsų susitikimai kartu su baigusiomis Ukmergės mergaičių gimnaziją abiturientėmis. Organizuojant mūsų susitikimus svarbiausia vaidmenį vaidino po kurio laiko į Ukmergę grįžę mūsų laidos abiturientai O.Žukauskaitė-Kavaliauskienė, L.Larijonovaitė, Nelė Stanionytė-Marazienė, Ona Vėbraitė-Pulkauninkienė ir Vytautas Silevičius. Tai mūsų susitikimų iniciatoriai. Be jų iniciatyvos vargu ar būtų organizuota tiek susitikimų.
Per susitikimus mes taip suartėjome, kad nekreipėme dėmesio, kurią gimnaziją buvome baigę. Ir nors laikui bėgant mūsų jėgos mažėja, gretos retėja, tačiau noras susitikti, pabūti gimnazijoje, pabendrauti lieka, nes tai primena čia praleistus metus jaunystėje. Artėjant prie A.Smetonos gimnazijos apima malonus jausmas. Juolab apsilankymas joje prabėgus 60-iai metų nuo jos baigimo žadina jaunystės prisiminimus, praskaidrina mūsų senatvę. Tai išties jaudinantis jubiliejus.
Ukmergė
© 2006 XXI amžius
|