Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Įamžinti Didžiosios Kovos apygardos partizanai

Kazys BLAŽEVIČIUS

Apie žuvusius kovos draugus pasakoja LLKS DKA vadas Augustinas Švenčionis

Prie paminklo žuvusiems didvyriams kalba Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis

Nuo pat antrosios bolševikinės okupacijos pradžios, 1944 metų vasarą, prasidėjo Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas okupantams, netrukus peraugęs į tautos ir valstybės istorijoje patį kruviniausią partizaninį karą. Ginkluotą pasipriešinimą skatino siaubingi bolševizmo nusikaltimai pirmosios okupacijos metais – prievartinis Lietuvos inkorporavimas į SSRS sudėtį, valstybinis teroras, masinės tremtys, Rainių, Pravieniškių, Panevėžio ir kitos tragedijos – ir okupantų pastangos mobilizuoti mūsų jaunimą į okupacinę raudonąją armiją. Be to, ginkluotą pasipriešinimą skatino ir tikėjimas Atlanto chartos pažadais. 1941 m. rugpjūčio 12 d. JAV prezidentas F.D.Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V.Čerčilis pasirašė Atlanto chartos deklaraciją, kurioje buvo teigiama, kad po karo bus atkurtas valstybingumas tų tautų, kurios jį prarado Antrojo pasaulinio karo metais. 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone pasirašytoji Jungtinių Tautų deklaracija pakartojo Atlanto chartos principus.

Atlanto chartos pažadai pasipriešinimo dalyviams sudarė iliuziją, kad karui pasibaigus reikės kelis mėnesius kaip nors išsilaikyti, ir istorinis teisingumas bus atstatytas. Todėl partizaninio karo pradžioje tiek daug jaunimo stojo į laisvės kovotojų gretas.

Ilgą laiką partizanų vadai, o juo labiau eiliniai kovotojai nežinojo, kad Vakarų valstybės Teherano (1943 m.), Jaltos (1945 m. pavasarį) ir Potsdamo (1945 m. vasarą) konferencijose Baltijos valstybių valstybingumo atkūrimo klausimo net nekėlė. Dar daugiau – jos leido suprasti Stalinui, kad Baltijos valstybėse jis gali tvarkytis savo nuožiūra.

Tikėjimas Atlanto chartos pažadais mūsų laisvės kovotojams nepaprastai brangiai kainavo – Vakarų išduoti jie liko vienui vieni kovoti su galinga sovietų represine mašina, pasirengusia sunaikinti tautą. Stalinas atleido NKVD kariuomenės vadus ir geležinio Felikso galvažudžius nuo bet kokios atsakomybės už smurtą ir savivalę. Buvo leista „banditus“ šaudyti, kankinti, deginti gyvus, tremti partizanų ir jų rėmėjų šeimas, deginti sodybas, grobti žmonių turtą ir t.t. Partizanų lemtis buvo nepaprastai sunki. Juozas Starkauskas knygoje „Stribai“ (Vilnius, LGGRTC, 2001) rašo: „Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių ir nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) įpratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi, tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. (…) Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų“. Todėl kiekvienas mūsų laisvės gynėjas, laisva valia pasirinkęs partizano dalią, nusipelnė būti vadinamas didvyriu. Partizaninis karas parengė tautą neginkluotai rezistencijai, per pusę amžiaus vergijos padėjusiai išsaugoti tautos dvasioje laisvės siekį.

Ant Tėvynės laisvės aukuro sudėtos aukos nenuėjo veltui. Iš tūkstančių kankintų, gyvų degintų, pelkynuose, žvyrduobėse ir pakelės grioviuose pakastų Tėvynės motinos vaikų palaikų išaugo galinga Atgimimo dvasia, atvedusi tautą į išsvajotą laisvę – 1990 m. kovo 11-ąją, – kovose už kurią krito per 20 tūkst. didvyrių.

Didžiosios Kovos partizanų apygarda (DKA) susiorganizavo viena pirmųjų Lietuvoje. 1944 metų liepą Musninkų valsčiuje buvęs Kaišiadorių policijos vachmistras viršila Jonas Misiūnas, pasirinkęs Žaliojo Velnio slapyvardį, suorganizavo apie 200 vyrų būrį, kuris buvo pavadintas Lietuvos Laisvės armijos Didžiosios Kovos būriu. Didėjant kovotojų skaičiui būrys buvo perorganizuotas į rinktinę, o netrukus – į apygardą su dviem rinktinėmis – „A“ ir „B“.

DKA partizanai kovojo teritorijoje tarp Kauno ir Vilniaus, abipus Neries: kairiajame Neries krante veikė „A“ rinktinė, dešiniajame – „B“. Pirmuoju DKA vadu tapo J.Misiūnas, „A“ rinktinės vadu – Petras Klimavičius-Uosis, „B“ rinktinės – Aloyzas Morkūnas-Plienas.

Šiemet liepos 6 dieną Elektrėnuose, Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios šventoriuje, iškilmingai buvo atidengtas paminklas DKA partizanams, žuvusiems šiose apylinkėse. Paminkle įrašytos 79 žuvusiųjų didvyrių pavardės.

Šv. Mišias žuvusiems Tėvynės gynėjams atminti aukojo parapijos klebonas kun. J.Sabaliauskas, vikaras kun. K.Dvareckas, šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras dr. kun. A.Jurevičius. Paminklą pašventino generalvikaras dr. kun. A.Jurevičius, žuvusieji už laisvę pagerbti šautuvų salvėmis.

Apie DKA žūtbūtines partizanų kovas su šimteriopai gausesniu ir nepaprastai klastingu priešu, žuvusiuosius ir erškėčiuotus Golgotos kelius Sibiro gulaguose praėjusius kovų draugus susirinkusiems papasakojo buvęs DKA partizanas, einantis 1992 metais atsikūrusio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio DKA vado pareigas Augustinas Švenčionis. Jis priminė, kad Elektrėnų apylinkėse veikė DKA „A“ rinktinės ketvirtasis batalionas, kuriam vadovavo Antanas Galinis-Juodoji Kaukė. Batalionui priklausė partizanų būrys, kurio vadu buvo Albinas Bliujus-Donkichotas. Netoliese kovojo Motiejaus Česonio būrio partizanai, tarp kurių buvo trys broliai Česoniai.

Elektrėnų apylinkėse kovojo apie 300 partizanų. Didžioji jų dalis žuvo. Rašytojas S.Abromavičius knygoje „Didžioji kova“ pateikė ilgą „A“ rinktinės žuvusiųjų partizanų, ryšininkų ir rėmėjų sąrašą, kuriame yra ir atidengtame paminkle išvardytų didvyrių pavardės.

Tautos nelaimei ir gėdai, kai kurie mūsų tautiečiai, laisva valia nuėję tarnauti okupantams, tapo išdavikais. Į laisvės kovotojų gretas prasiskverbė išdavikas Juozas Markulis-Erelis, KGB statytinis Viktoras Pečiūra–kpt. Griežtas, mjr. A.Sokolovo smogikai ir kt. Tėvynės išdavikai paspartino partizaninio didvyrių pasipriešinimo nuslopinimą.

Lietuvių iškilusis poetas Jonas Aistis rašė: „Gintis reikia ir tada, kai žinai, kad pralaimėsi“. Kai Juozas Lukša-Daumantas antrą kartą grįžo iš Vakarų, tapo aišku, jog laisvės kovai pagalbos nesulauksime. Vakarų suvedžioti ir išduoti mūsų laisvės gynėjai tęsė žūtbūtinę kovą, nors vilties laimėti jau nebuvo.

Laisvės kovose kritusių bendražygių vardu A.Švenčionis paminklo atidengimo iškilmėse išreiškė užuojautą žuvusiųjų šeimoms, giminėms, artimiesiems ir padėkojo visiems organizavusiems ir parėmusiems paminklo statybą: Elektrėnų savivaldybės merui Kęstučiui Vaitukaičiui, savivaldybės nariui Šaulių kuopos vadui Kęstučiui Rekliui, Elektrėnų seniūnui Antanui Šalkauskui, projekto autoriui ir paminklo statytojams.

Elektrėnai

© 2006 „XXI amžius“