Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Asyžiaus susitikimų 20-metis

Mindaugas BUIKA

Asyžius – šv. Pranciškaus miestas

20-ąjį Asyžiaus maldos susitikimą vedė Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas kardinolas Polis Puparas

Tarpreliginiame Maldos už taiką susitikime dalyvavo įvairių tikybų dvasiniai vadovai

Kad išvengtų sinkretizmo skirtingų religijų delegacijos meldėsi atskirose vietose

Baigiamojoje Taikos procesijoje dalyvavo visos Asyžiaus susitikimo grupės

„Pirmą kartą istorijoje mes susirinkome iš visur – krikščioniškų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių bei kitų pasaulio religijų – į šventą vietą, dedikuotą šv. Pranciškui, kiekvienas pagal savo tikėjimą liudyti pasauliui apie transcendentinę taikos kokybę“, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II 1986 m. spalio 27 d. beveik 200 įvairių religijų dvasinių vadovų, susirinkusių į Asyžiaus Šv. Pranciškaus baziliką Maldos už taiką susitikime. Tame istoriniame susitikime kiekvienas savaip meldėsi – tarp jų žydų rabinai, dėvintys jarmulkas, sikhai, užsidėję savuosius tiurbanus, ant kilimėlių suklupę musulmonai bei savo šventą ugnį kūrenantys zoroastrai – ir draugiškai bendravo.

„Mes kviečiame pasaulio lyderius pripažinti mūsų nuolankų kreipimąsi į Dievą taikos, mes taip pat kviečiame lyderius suprasti jų atsakomybę ir atnaujinti savo įsipareigojimus darbuotis taikos labui, su reikalinga drąsa ir vizija įgyvendinti atitinkamas strategijas“, – kalbėjo Šventasis Tėvas prieš dvidešimt metų į jo siūlymą rinktis kartu bendrai maldai atsiliepusiems religiniams lyderiams, tarp kurių buvo Tibeto budistų dvasinis vadovas Dalai Lama, tuometinis Anglikonų Bažnyčios lyderis Kenterberio arkivyskupas Robertas Ransis, Pasaulio Reformatų Bažnyčių Aljanso pirmininkas Alenas Buzekas ir kiti žinomi veikėjai.

Pats popiežius Jonas Paulius II į minėtą nedidelį miestą Italijos Umbrijos regione du kartus – 1993 ir 2002 metais – buvo sušaukęs panašius tarptautinius ir tarpreliginius Maldos už taiką susitikimus, kurie susilaukė plataus atgarsio pasaulyje. Perimdama šią Popiežiaus iniciatyvą savo taikdariškais ir socialiniais darbais žinoma Šv. Egidijaus bendruomenė, bendradarbiaudama su Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba, nuo 1987 metų panašius maldos susitikimus Asyžiuje ir kituose pasaulio miestuose rengia kasmet.

Šiemetiniame, jau 20-ajame, Maldos už taiką susitikime, kuris Asyžiuje vyko rugsėjo 5-6 dienomis, kartu su kitais religiniais lyderiais ir žinomais intelektualais iš viso pasaulio dalyvavo Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vyriausias patriarchas (katolikosas) Karekinas II, Pasaulio Liuteronų Federacijos generalinis sekretorius Izmailas Nokas, Izraelio aškenazių vyriausiasis rabinas Jona Mecgeris, Kairo (Egiptas) prestižinio musulmonų Al-Azaro dvasinio centro vadovas šeichas Ahmadas al Tajebas. Susitikimą vedęs Popiežiškųjų tarpreliginio dialogo ir kultūros tarybų pirmininkas prancūzas kardinolas Polis Puparas pažymėjo, kad naujuoju Asyžiaus susitikimu norėta dar kartą pademonstruoti, jog religijos, neretai kaltinamos konfliktų skatinimu, iš tikrųjų yra kelias į taiką ir susitaikinimą.

Malda yra reali supergalybė

20-ojo Asyžiaus susitikimo dalyvių paskelbtame kreipimesi taip pat pažymima, kad nors jų religinės tradicijos labai skirtingos, bet visi jie galėjo paliudyti „taikos mokymą su jo senosiomis šaknimis“. Visi susitikimo dalyviai, būdami įsitikinę, kad Dievo paramos siekimas taikai įtvirtinti turi svarbios reikšmės, šiuo vieningu susitelkimu „patvirtino, kad malda ne skaldo, bet vienija“. Jie teigė, kad yra pasirengę melstis vienas šalia kito, bet niekada nesimels vienas prieš kitą.

Tai labai svarbi nuostata, nes, kaip pažymėjo vienas iš 20-ojo Asyžiaus susitikimo dalyvių Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, būtent „malda yra reali šio pasaulio supergalybė“, nes, kaip moko Jėzus Kristus, tikėjimas gali pajudinti kalnus. Malda už taiką yra žymiai galingesnis ginklas nei raketos, bombos ir granatos, nes tik Dievas gali atgaivinti ir atnaujinti užkietėjusią žmogaus širdį ir iš „nejautrios akmeninės širdies“ padaryti jautriai „kunkuliuojančią, užjaučiančią širdį“, aiškino kardinolas V.Kasperis, su klausytojais dalijęsis jaunystės baisiais Antrojo pasaulinio karo metų prisiminimais.

Jo įsitikinimu, kalba apie širdį nėra atsitiktinė, nes už karo ar taikos sprendimus yra atsakingos ne tik šalių vyriausybės, diplomatai ar kariuomenių vadovai, bet pirmiausia žmonių jautrios širdys ir blaivios mintys. „Geros intencijos ar blogi poelgiai kyla iš individų ir tautų širdies, – pabrėžė kardinolas V.Kasperis. – Todėl nuo širdžių ir minčių turi prasidėti atsivertimas ir atsinaujinimas“. Širdis yra vieta, kurioje brandinamas susitaikinimo valingas siekis, kuris „yra įmanomas tada, kai teisingumas apims visus“.

Jis pastebėjo, jog religiniai lyderiai nėra naivūs ir supranta šiandieniniame pasaulyje egzistuojančią politinę bei ekonominę įtampą. Akivaizdžiai jaučiamas augantis nusivylimas, desperacija bei baimė ir neteisingumas, todėl „vien gražiais žodžiais problemų nebus galima išspręsti“. Tačiau taip pat nereikia būti naiviems, kad tas problemas išspręs karinės kovos, nešančios tik mirtį ir visa ko sunaikinimą. „Karas neveda į taiką, karas dažniausiai yra kitų karų motina, – sakė kardinolas V.Kasperis. – Karas visuomet yra pralaimėjimas, tai žmoniškumo pralaimėjimas, vilties ir taikos lūkesčių žlugimas“. Todėl ir kyla visas religijas išpažįstančiųjų malda Viešpačiui, kuris „visada nori taikos“.

Paviršutiniškas naivumas ir pesimizmas – nepriimtini

Dėl naivumo, ieškant prievartinių taikos sprendimų, perspėja ir praėjusio jubiliejinio Asyžiaus maldos susitikimo dalyviai. „Ką tik pasibaigęs šimtmetis parodė mums, jog pasauliniai karai, šoa, neįsivaizduojamo masto genocidai, masinė priespauda ir totalitarinės ideologijos išplėšia, sunaikina milijonų žmonių gyvenimus, tačiau nepakeičia pasaulio, kaip yra pažadėję“, – teigiama baigiamajame susitikimo pareiškime. Todėl religiniai lyderiai ir nori pabrėžti, kad konfliktai nėra neišvengiamas žmonijos likimas ir kad karas nėra žmogaus prigimtinis reikalas. Priešingai, būtent „taika yra gyvybiškai svarbi“, net jeigu jos siekimas yra sunkus ir kartais sukelia beviltiškumo pojūtį.

Dėl to į Asyžių susirinkę daugelio pasaulio tikybų dvasiniai vadovai yra pasirengę padėti kiekvienam žmogui, taip pat ir tiems, kurie užima atsakingas valstybines pareigas, išsivaduoti iš galimo pesimizmo ir iš naujo atrasti viltį, išmokus gyventi vedant dialogą. „Visoms religijoms įprasta auklėti tikinčiuosius, kad jie gyventų pagal tas aukštąsias vertybes, kurios daugeliui žmonių atrodo sunkiai pasiekiamos“, – nurodo Asyžiaus susitikimo dalyviai. Todėl jie kviečia visus nenuleisti rankų siekiant sumažinti prarają tarp turtingųjų ir vargšų, nes šis socialinis neteisingumas yra viena pagrindinių konfliktų priežasčių, ir dėti visas pastangas taikai įtvirtinti, šiam tikslui derinant konkrečius darbus su malda.

„Mes tikime kantriu, teisingu ir jautriu dialogu: dialogu, kuriuo ieškoma taikos, bet taip pat dialogu, kuriuo siekiama įveikti prarają, kuri skiria kultūras bei tautas ir veda prie sunkių konfliktų“, – tvirtinama Asyžiaus susitikimo baigiamajame dokumente. Dialogo vertybė ypač brangi, jeigu jis praktikuojamas draugiškumo dvasioje, kaip atsitiko Asyžiuje vykusiose diskusijose, religiniams lyderiams duodant pavyzdį savo tikinčiųjų bendruomenėms.

Kaip minėta, praėjęs Asyžiaus susitikimas ženklino tokio taikingo pasaulio religijų dialogo 20-metį, todėl nemažai pasisakiusiųjų pateikė jo vertinimus, ypač pripažindami popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyvos pranašišką ypatybę. „Popiežius Jonas Paulius II buvo stipriausias vilties ir teisingumo balsas, kurį mes kada nors esame girdėję, – sakė islamo dogmatikos profesorius M.Aminas Smaili iš Maroko. – Jis buvo išnaudojamųjų, vargšų, ligonių ir badaujančiųjų draugas bei kiekvieno žmogaus orumo gynėjas“. Asyžiaus paskutiniojo susitikimo dalyviai savo kreipimesi taip pat nurodė, kad Jono Pauliaus II taikdariška veikla, įskaitant tarpreliginės maldos susitikimų iniciatyvą, „išlaisvino taikos energiją ir daugybei žmonių suteikė viltį dėl ateities“.

Iškeliamas dialogo ugdomasis pavyzdys

Kaip tik nuo tokio aukšto savo pirmtako įžvalgos įvertinimo savo laišką 20-ojo Asyžiaus maldos susitikimo dalyviams pradeda ir popiežius Benediktas XVI. „Jo kvietimas pasaulio religiniam lyderiams nešti vieningą taikos liudijimą yra toks aiškus, kad negali būti jokių dvejojimų: religija turi būti taikos skelbėja“, – pažymi Šventasis Tėvas laiške, adresuotame Asyžiaus vyskupui Domenikui Sorentinui.

Skirtingų religijų atstovų draugiškumas ir brolybė kuriant visiems rūpimą taiką atitinka II Vatikano Susirinkimo deklaracijos dėl Katalikų Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis „Nostra Aetate“ mokymą, kad „negalime Dievo vadinti visų Tėvu, jei atsisakome broliškai elgtis su kitais žmonėmis, su visais, sukurtais pagal Dievo paveikslą“. Todėl jokiu būdu nepateisinama, jeigu žmonių skirtingas tikėjimas taptų pretekstu agresyviam nusistatymui Jo atžvilgiu, pabrėžė Benediktas XVI, kartu apgailestaudamas, kad praeityje patirtas toks skaudus reiškinys, kaip religijų karai. „Tačiau mes žinome, kad už tokias prievartos apraiškas nėra atsakinga religija, bet siaura ir ribota kultūra, kuri buvo būdinga tam laikotarpiui“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Šis supratimas yra svarbus ir šiandien, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, kai dėl vadinamosios kultūrų sandūros vėl susidaro įspūdis, kad „ne vien tik kultūrinė įvairovė, bet ir religiniai skirtumai yra naujojo nestabilumo priežastys ir kelia grėsmę taikos perspektyvoms“, pastebi Benediktas XVI. Būtent dėl to yra reikšmingi Asyžiaus tarpreliginiai taikos susitikimai, nes maldos už taiką svarbą paliudijo skirtingų tikybų atstovai ne būdami toli vienas nuo kito, bet „bendrai susibūrę“. Taip yra paliudijamas reikšmingas egzistencijos elementas, kad „malda ne skaldo, bet vienija“ ir kad ji yra reikšminga efektyviai taikos pedagogikai, grindžiamai draugyste, abipusiu priimtinumu ir dialogu tarp skirtingų kultūrų ir religijų.

Tai ypač svarbu tos realybės akivaizdoje, kada komunistinių režimų žlugimas Rytų Europoje bei šaltojo karo pabaiga nepateisino vilties dėl globalizuoto taikaus pasaulio santvarkos sukūrimo, kuriame būtų gerbiami tiesos, teisingumo ir solidarumo poreikiai. Dialogo tarp religijų ir maldos už taiką pavyzdys taip pat reikalingas naujosioms kartoms, nes „neapykantos ir keršto sentimentai subrandinti daugybėje jaunų žmonių konfliktų paženklintose pasaulio dalyse bei naujuose ideologiniuose kontekstuose, kur yra kultivuojami praeities skaudulių daigai tas sielas ruošiant būsimajam smurtui“, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Vengti sinkretizmo pavojaus

Jis taip pat atkreipė dėmesį į vėliau katalikų žiniasklaidos apžvalgininkų plačiai komentuotą savo pirmtako Jono Pauliaus II nuorodą, kad tarpreliginis maldos susitikimas tėra diskusijos ar derybos dėl religijų mokymo konsensuso pagrindinių tikėjimo principų klausimais. Toks neteisingas „Asyžiaus dvasios“ interpretavimas iš esmės vestų į nepriimtiną sinkretizmą, kuris būtų grindžiamas reliatyvizmo koncepcija. Taip pat ir skirtingų religijų maldų forma bei turinys yra labai įvairūs, todėl „negali būti klausimo apie jų redukavimą iki visiško tapatumo“, prieš 20 metų pabrėžė Jonas Paulius II ir šią nuostatą dabar patvirtino jo įpėdinis. „Skirtumų konvergencija neturi vesti prie pasidavimo reliatyvizmui įspūdžio, kuris atmeta pačios tiesos prasmę ir galimybę ją pasiekti“, – nurodė jis Asyžiaus 20-ojo susitikimo dalyviams.

Baigdamas savo laišką Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad Asyžiuje vykęs tarpreliginių maldos susitikimų 20-mečio minėjimas beveik sutampa su paties šventojo atsivertimo 800-osiomis metinėmis. Popiežius pabrėžė, kad garsusis pranciškonų vienuolijos įkūrėjas tobulai įkūnijo Jėzaus skelbtą Evangelijos palaiminimą taikdariams. Asyžiaus varguolio („poverello“), kaip buvo vadinamas šv. Pranciškus, liudijimas ir šiandien yra atskaitos taškas visiems, kuriems svarbūs taikos, pagarbos gamtai, dialogo tarp asmenų, kultūrų ir religijų idealai. Šiam liudijimui jį subrandino radikali ištikimybė Kristaus mokymui bei gebėjimas pastebėti ir mylėti Kristų savo kenčiančiuose broliuose.

Nuotraukos iš santegidio.org

© 2006 „XXI amžius“