Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vasaros palydos Senuosiuose Elmininkuose

Bendra renginio dalyvių nuotrauka prie klėtelės

Rugsėjis kviečia pamiršti vasaros džiaugsmus ir imtis rimtų darbų, bet miškai vis dar pilni grybų, o saulutės spinduliai gundo įšokti į vėsoką ežeriuką. Džiugu, kad rugsėjis prasidėjo savaitgaliu ir Anykščių rajono „Marčiupio“ klubo literatams nusišypsojo laimė palydėti vasarą būryje puikių žmonių svetingoje Reginos ir Vidūno Rimkų sodyboje. 1924 metais statytoje autentiškoje sodyboje dar gyva buvusių šeimininkų Jakštonių dvasia. Ir šiandien sodyba apgaubta meile ir rūpesčiu. Jau šeštus metus naujieji sodybos šeimininkai puoselėja šią vietą, stengiasi nieko neardyti ir nekeisti.

Regina ir Vidūnas suteikė galimybę susitikti savo draugams ir „Marčiupio“ literatams. Šeimininkai nuoširdžiai pasirūpino, kad visiems būtų gera kartu.

Pasibuvimas prasidėjo kūrybos skaitymais prie baravykų karoliais padabintos klėtelės. Renginio organizatorius ir vedėjas literatas Algirdas Ražinskas skaitė praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių nepripažintų ir dabar nepelnytai pamirštų poetų – Mindaugo Tomonio, Česlovo Kavaliausko, Antano Kalanavičiaus – eiles, kalbėjo apie jokių istorijos kataklizmų nepripažįstančią meilę.

Visur – Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių –

Juk rasis lentgalys, vinis, kuria

Gali sukalti stalą.

                                   … Sėdi dviese

kaip šventame paveiksle vakare.

                                                Vladas Šimkus

Vos A.Ražinskas prabilo apie lietų, sulaukėme kelių lietaus lašų. Nusišypsojo merginos, paskyrė posmelį saulei, ir debesys išsisklaidė. Žavėjo nuostabi gamtos ir žmogaus vienovė, aplinkui tvyranti ramybė. Į dangų kilo laužo dūmas. Beje, laužą kūreno ne vaidilutė, o basas Lietuvos technikos bibliotekos direktorius Kazys Mackevičius. Ilgesingai žiūrėdamas į laužą, jis grojo lūpine armonikėle. Vakarop skambėjo dainos, išbandėme senos dūminės pirtelės garą ir naujutėlio tvenkinio gaivą.

Temstant, uždegus žvakes, vėl visi susirinkome prieklėtyje, stojome ant gerokai į žemę įminto akmens ir godojome širdies godas: jausmingai, giliai. Atsivėrė skaitančiųjų sielos, susišaukė žodžiai. Su ašaromis akyse skaudžiai pokario temai skirtus eilėraščius skaitė literatė Regina Karaznevičienė, eilėmis jai atsiliepė gydytojas Pranas Dailidė iš Jonavos rajono Žeimių miestelio. Skaitantieji keitė vienas kitą, pamažu perėjo prie linksmesnių temų. Režisieriaus Algirdo Gogelio talentingai skaitomi prieškario Lietuvos ir sovietinių laikų humoristiniai vaizdeliai išspaudė juoko ašaras.

Danguje suspindo rugsėjo žvaigždės, apgaubė nakties vėsa, nutilo svirplys. Skirstėmės jausdami širdingą padėką šeimininkams Rimkams bei jų draugams: Eugenijai Liutvinskienei, Rūtai Skorupskaitei, Kaziui Mackevičiui, Romutei ir Pranui Dailidėms.

Literatės Zitos Butkutės eilėraščio strofa baigiu dėkingumo kupiną laišką:

Žvaigždynai baigia jau žibėti,

Basa širdim toliau einu ieškoti.

Kaip paprasta Tave mylėti.

Tik leisk sugrįžt ir amžinai dėkoti –

Per mano nuodėmę ir Tavo atpirką,

Praėjus laikina, sugrįžt į amžina.

Rita Tulušienė

Anykščių rajonas

© 2006 „XXI amžius“