|
Vadeliotojai
Petras KATINAS
Ekspremjeras Algirdas Brazauskas dar kartą atsiskleidė esantis Maskvos žmogus. Išbaręs savo įpėdinį Gediminą Kirkilą už jo draugystę su konservatoriais, čia pat paragino savo partiečius, Premjerą ir ministrus eiti nusilenkti Viktoro Uspaskicho prorusiškai Darbo partijai. Tarsi nežinotų, kad ta grupuotė ir buvo sukurta pagal Kremliuje pagamintą kurpalį ir yra Strekoza plano vienas iš variantų. Aišku, A.Brazauskui nervintis yra dėl ko. Teks kai kam pasiaiškinti, kodėl nesugebėjo atiduoti rusams Mažeikių naftos ir leido savo įpėdiniui nutrūkti nuo pavadžio ir koketuoti su liaudies priešais konservatoriais. O jie, kaip žinoma, yra tarsi rakštis ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos nomenklatūrai. Kvietimas vėl jungtis su uspaskichininkais primena seną bolševikinę taktiką bendrauti su socialiai artimais (socialno blizkimi). Nejučiomis vėl prisimeni Nobelio premijos laureato A.Solženicyno Gulago salyną, kuriame buvo aprašyta, kaip sovietinių konclagerių viršininkai visus kriminalinius nusikaltėlius, netgi žmogžudžius, vertino kaip socialiai artimus, o visus kitus, ypač nuteistuosius pagal liūdnai pagarsėjusį 58-ąjį straipsnį, kvalifikavo kaip socialiai pavojingus (socialno opasnyje). Nors, tiesą sakant, A.Brazausko partiečių ir darbiečių brovimosi valdžion tikslai absoliučiai sutampa sėdint valdžios kėdėse pasiglemžti kuo daugiau turto. Negi socialdemokratų lyderis to nematė, kai V.Uspaskichas ir jo klapčiukai A.Brazausko vadovaujamame ministrų kabinete to turto troškulio pernelyg net neslėpė? O ekspremjeras vis kažką vapėjo apie socialiai orientuotą savo Vyriausybę, kuri, akivaizdu, tokia orientacija net nekvepėjo. Kuris gi normaliai mąstantis žmogus gali patikėti darbiečių socialine orientacija?
Praėjusią savaitę Maskvoje įvyko Eberto fondo tarptautinė kon-ferencija energetikos klausimais. Joje dalyvavęs A.Brazausko partietis, o gal net būsimas jo įpėdinis partijos vadovo poste Justas Paleckis paskelbė, kad išryškėjo, jog Maskva nutraukė naftos tiekimą Mažeikių naftai ne dėl neva Družbos naftotiekyje įvykusių gedimų, o tiktai politiniais motyvais. Apie tai J.Paleckiui tiesiai šviesiai išpyškino Rusijos pramonininkų konfederacijos vicepirmininkas Igoris Jurgensas. Jo žodžiais, tas remontas tęsis iki tol, kol Lietuvos vadovai nesikreips į Kremlių prašydami atleidimo, nenusižemins, o gal ir atiduos Mažeikių naftą. Kaip teigia kai kurie Lietuvos diplomatai, politiniai naftotiekio uždarymo motyvai neabejotini. Tuo tarpu Europos Komisijoje Maskva deda visas pastangas, kad sutrukdytų lenkų kompanijai PKN Orlen įsigyti Mažeikių įmonę. O ūkio ministras Vytas Navickas, nepaisant europarlamentaro J.Paleckio pareiškimo, atkakliai tebetvirtina neįžiūrįs jokių politinių motyvų ir netgi kritikavo tuos, kurie siekia suteikti tam klausimui politinį atspalvį. Esant tokiai nuostatai, vargu ar galima tikėtis, kad spalio mėnesį įvyksiančiame Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime, kuriame bus svarstomi energetikos klausimai, mūsų vadovai išdrįs iškelti klausimą dėl Rusijos vykdomo energetinio šantažo. Tuo labiau kad A.Brazauskui ištikimas premjero G.Kirkilo patarėjas S.Spėčius jau spėjo pareikšti, kad Vyriausybė nesikiš į tuos naftotiekio remonto reikalus. Na, o V.Navicko pozicijos tai ir komentuoti neverta. Juk vargu ar K.Prunskienė būtų pasodinusi į ūkio ministro kėdę kitaip politiškai mastantį žmogų. Juk politizuotais žmonėmis bemat paskelbiami visi, kurie išdrįsta užsiminti apie Rusijos vykdomą priešišką veiklą. Nepaisant tokių žmonių pateikiamų akivaizdžių faktų, šie politikai ir žurnalistai bemat apšaukiami rusofobais. Todėl tikėtis naujosios Vyriausybės rimtų žygių ES viršūnių susitikime, principingai iškeliant klausimą dėl Rusijos vykdomo energetinio rankų laužymo, vargu ar galima. Ypač žinant buvusio ambasadoriaus Baltarusijoje, dabar irgi K.Prunskienės deleguoto užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno pirmuosius atvirai prorusiškus pareiškimus. Tą akivaizdžiai parodė televizijos reportažai, kai P.Vaitiekūnas nuolankiai, vos ne iki žemės, linkčiojo Rusijos ambasadoriui B.Cepovui. Bet A.Brazauskui, pasirodo, ir to dar maža. Todėl jis įsakmiai patarė partiečiams jokiu būdu nenuolaidžiauti konservatoriams. Bet kaipgi tada su jo raginimu vėl užmegzti bendradarbiavimą su uspaskichininkais? Tiesa, puse lūpų pripažinęs, jog dabartinėmis politinėmis sąlygomis - tai sunkiai įmanomas dalykas, nes darbiečiai nesutinka kritiškai įvertinti iki šiol padarytų klaidų. Tad kaipgi čia išeina? Ragina bendradarbiauti su abejotinais veikėjais, o kartu pripažįsta, kad jie politiniai sukčiai ir avantiūristai. Šitokioje situacijoje, matyt, pasijuto savo sekretoriaus įžeistas premjeras G.Kirkilas, priminęs A.Brazauskui, jog su Tėvynės sąjunga galima susitarti, skirtingai nei su darbiečiais. Ir priminė A.Brazauskui, kad jo vadovaujamoje koalicijoje V.Uspaskicho komanda ne kartą įrodė, jog susitarimų nesilaikoma, jie buvo blokuojami ir sužlugdomi. Tiesa, Socialdemokratų partijos prezidiumas ir frakcija neslepia vilčių, jog, ypač artėjant savivaldybių rinkimams, susilauks perbėgėlių iš darbiečių frakcijos. O bruzdėjimas šioje dirbtinai sulipdytoje grupuotėje, kurią teisingiau būtų galima pavadinti klanu, vyksta. Tiktai dar ne visiškai aišku, prie kurios frakcijos tie politiniai bastūnai prisišlies: prie brazauskininkų ar K.Prunskienės valstiečių. Niekur kitur jie nelaukiami. Nebent paksininkų. Pastarieji mielai pasirengę priglausti visus panašius į save demagogus. Tuo labiau kad tai irgi Strekoza plano vykdytojai. Kuo gi skiriasi toks paksininkas Remigijus Ačas nuo perbėgėlio į kitas partijas Henriko Žukausko, dabar jau tapusio muntianininku, bet, atrodo, ir čia ilgai neužsisėdėsiančio?
Kol kas naujuoju didvyriu daromas Šilo bitės ir Laisvo laikraščio leidėjas Aurimas Drižius. Jis ne tik rengia spaudos konferencijas ir aiškina neturintis jokių reikalų su kagėbistų valdomomis firmomis, bet ir grasina paduoti teisman VSD vadovą Arvydą Pocių. Jau daug ką pasako faktas, kad Šilo bičių netgi nemokamai ginti ėmėsi Baublio advokatų kontora. Ta pati trijulė, kuri gynė R.Paksą. Didvyrio ginti stojo ir darbietė, niekur anksčiau nepasireiškusi Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovė Zita Žvikienė. Ji susirūpino, kad VSD pareigūnai apklausė A.Drižių naktį ir net darė kratą mažų vaikų akivaizdoje. A.Drižiaus nekaltumas ir jo sąsajos su liaudies rašytoju šmeižiku Vytautu Petkevičiumi, paskutiniame apgailėtino laikraštėlio numeryje dar kartą bjauriai iškoneveikusiu prof. Vytautą Landsbergį, dar kartą įrodo šio leidinio kryptį ir tikslus. To leidinio rašeivos, ne tik V.Petkevičius, bet ir neatsižadėjęs principų A.Strakšys, negali atleisti prof. V.Landsbergiui vieno dalyko Kovo 11-osios. Tad A.Drižiui neverta dėtis padoriu žmogumi ir netgi talentingu žurnalistu, jeigu suteikia tribūną ne tik įvairių šmeižikiškų paskvilių rašeivoms, bet ir surankioja informaciją iš po durimis pakištų popierių.
Žinoma, kilus skandalui dėl VSD ir jo vadovo veiklos matyti, kad šioje svarbioje valstybės institucijoje toli gražu ne viskas tvarkoj. Kai kam atrodo, kad VSD padarė klaidą užkliudydama Laisvo laikraščio leidėją. Net ir tuo atveju, jeigu tiksliai žinojo, jog tos Šilo bitės susijusios su KGB karininkų valdomomis bendrovėmis ar panašiomis priedangos kontoromis. Juk turėjo būti pakankamai aišku, jog, užkliudžius panašius asmenis, neabejotinai kils didžiulis skandalas. Kai dėl tų KGB veikėjų valdomų bendrovių, viešbučių ir t.t., tai VSD puikiai žino, kad Lietuvoje jų yra daugybė, ir kur kas galingesnių bei įtakingesnių nei VSD vadovo paminėta Status. Daugelio jų uždavinys organizuoti ir kurstyti nestabilumą valstybėje, ką jie sėkmingai ir daro. Kitas dalykas, slaptos ar neva slaptos informacijos nutekėjimas, tiksliau sakant, nutekinimas iš VSD. Tačiau ta informacija nuteka ir iš kitų aukštų valstybės institucijų. Dar įdomiau atrodo, kai buvęs VSD Alytaus skyriaus darbuotojas, dabar Seimo Socialdemokratų frakcijos narys A.Sereika (buvęs Sereičikas) ima samprotauti, kad labai gerai žinąs, kas bloga vyksta VSD vadovybėje. Bet kas gi pirmasis pradėjo tą procesą, jeigu ne pats A.Sereika?! Juk ne kas kitas, o jis asmeniškai nunešė R.Paksui slaptus dokumentus apie skandalingą Alitos bendrovės privatizavimą. Tad kam kalbėti, o kam geriau patylėti. Galbūt buvęs saugumietis tokiu būdu stengiasi įtikti savo naujajai partijai socdemams? Šiuo atveju reikia pritarti europarlamentarui Aloyzui Sakalui, jog būtina griežtai bausti ne tik tuos specialiųjų tarnybų pareigūnus, perduodančius (parduodančius) pavogtą informaciją, bet ir jos pirkėjus. Juk abi pusės yra savotiški kurmiai.
Tačiau kad ir ką kalbėtume, tų kurmių tiktai daugės. Bent jau iki savivaldybių rinkimų. Norinčiųjų būti valdininkais ir tuo labiau už nieką neatsakyti vis daugėja. Tad pakišti kiaulę kitos partijos kandidatui, netgi savo artimui patikimiausias būdas jį nustumti į pakraštį. Dėl skandalo su VSD išryškėja vienas įdomus dalykas. Imta pulti iš visų pusių, netgi iš tų, kur buvo nelaukiama, netgi Tėvynės sąjunga. Esą tai TS nori išvaryti VSD vadovą A.Pocių ir perimti šį svarbų departamentą savo žinion. Tuo stebėtis nereikėtų. Kai kas iš labai įtakingų vidaus ir užsienio politikos vadeliotojų pastebimai išsigando vis didėjančio Tėvynės sąjungos populiarumo. O nesukurpiant jokio kito skandalo, ypač korupcinio, kurių apstu kitose partijose, imta formuoti nuomonę, jog konservatoriai griauna VSD.
Tai, kad savivaldybių rinkimų kampanija kasdien vis labiau įsibėgėja, rodo rengiami populistiniai spektakliai su komiškais atspalviais. Štai Kaune išrinkti darbiečiai, vargu ar kada nors įkėlę koją į bažnyčią, staiga susirūpino dvasingumu ir vežė moterų būrį į Šiluvos atlaidus. Nuo darbiečių neatsiliko ir šio miesto socdemas H.Labanauskas. Tas irgi pasamdė autobusą vykti Šiluvon. Gerai nors tiek, kad uspaskichininkai ir brazauskininkai į Maskvą nenuvežė pasisemti stiprybės prie komunistinio stabo mumijos.
© 2006 XXI amžius
|