|
Tarp teisybės ir neteisybės
Toli už Palangos ir net Klaipėdos žinomas profesionalus aklasis masažuotojas Pranas Napaleonas Maselskis, savo tvirtomis rankomis lygindamas mano nugarkaulį, įspūdingai papasakojo linksmą istoriją apie ligonį, kurio kūne nebuvę sveikos vietos. Kur tik duriu pirštu, daktarėli, visur skauda ir širdies plote, ir ten, kur kasa, kepenys, inkstai
Visur! Jau greit apvilks mediniu lietpalčiu, savo ligas masažuotojui pasakojo ligomis.
Apžiūrėjo daktaras vyrą ogi, nepanašus į ligonį, dar nė vienos kaimynės nenuliūdintų. Daktaras savo pirštu bakst į širdies plotą, bakst į inkstus, kepenis, kasą tikrai niekur neskauda.
Parodyk pirštą, - paprašė daktaras, ir
- Štai ką tau skauda, ir dėl ko visą skauda, - džiaugėsi daktaras, suradęs priežastį.
Mat ligonėlis, sodo obelį genėdamas, peiliu užklydo ir ant piršto.
P.N.Maselskis papasakojo apie tai, kaip prieš daugelį metų Afganistano kare prie Kabulo prarado regėjimą. Teko atsisakyti mėgstamo agronomo darbo, ne sykį apsižodžiuodavo su kitataučiais tarnybos draugais rusais, ukrainiečiais, gruzinais. Visi pykčiai greitai nuslūgdavo, o štai ilgiausiai širdį skaudėdavo, jei susikapodavo su savais, lietuviais.
Kerta skaudžiau nei gyvatės, - atvirauja masažuotojas. Lietuviai stengiasi tautietį taip sumurkdyti, kad tas nepakiltų. Dažnai prisimenu Afganistaną. Sovietinė okupacija suluošino daugelį lietuvių: teisingą, dorą, krikščionišką mąstyseną, gyvenseną, jie pamažu adaptavosi primetamuose lagerio, zonos žaidimuose vok, meluok, svetimoteriauk. Visa, kas nešventa, šėtoniška ir ciniška, kolektyvizmo sąlygomis galima. Kas tie Dešimt Dievo įsakymų? Štai Moralinis komunizmo statytojo kodeksas yra
įstatymas, yra ir apstatymas galiojo plačiai.
Savo ausimis girdėjau, kaip vienas patriotas gyrėsi: Ir aš vogiau iš mėsos kombinato, ir šitaip kenkiau sovietų valdžiai, prisiminė Klaipėdoje dažnam pavyzdžiu esantis zanavykas, Šakių rajono garbės pilietis ir pirmasis V.Kudirkos žurnalistų premijos laureatas, krašto tyrėjas Bernardas Aleknavičius.
Prisiminiau ir aš Kelmėje praleistus metus, brandųjį brežnevizmą 1971-1985 metais, kai keliaudavom į Tauragės mėsos kombinatą mėsytės nugvelbti. Jos anuomet Tauragėje pavakariukais galėjai rasti kas antrame name. Prisiminiau, kaip, dirbant korespondentu vietos laikraščio redakcijoje, dažno kolūkio pirmininkas ne tik paliedavo kibirėlį degtinėlės atvykusiems žurnalistams (nes juk kitaip neįmanomas bendravimas su liaudies masėmis), bet dar ir lauktuvių įdėdavo: antį, sūrį ar pusę paršo
Aš pats studijuoju neakivaizdžiai Žemės ūkio akademijoje, tai už kiekvieną egzaminą, net įskaitą vežu bagažinę mėsytės, kažkada gyrėsi vienas kolūkio pirmininkas. Juk ne savo ar gaila? Aš ir žmonių nematau, kai vagia, na, gal tuos, kurie per daug
Tegul statosi namus. Užteks visiems: ir Vilniui, ir Maskvai, ir aš Palangoj namą susiręsiu
Partijos komitetas patenkintas: Verskis, kaip nori, bet sąjunginio soclenktyniavimo nugalėtojų vėliava iš rajono iškeliauti negali
Sutinku Palangoje jau žilo plauko seniai sulaukusį kelmiškį. Ir šiandien taip pat porina: Nekombinuosi negyvensi, ponu nebūsi.
Iš valstybės vogti ne nuodėmė. Štai iš kur daugeliui nostalgija socializmo laikams galėjai laisvai vogti.
Štai iš kur ir dabartiniai didžturčiai arba, anot kurso draugo Nacionalinės premijos laureato Petro Dirgėlos, turto patriotai. Socializmas padovanojo Lietuvai pulkus genetinių vagių, kur labai normalu ir teisinga vadovautis tik viena taisykle: Tu man, aš tau, tik
laikyk už dantų liežuvį!
Šių laikų gyvenimas Lietuvoje yra tarp Lukiškių ir Seimo: klaida kalėjimas, sėkmės atvejis Seimo narys. Nerizikuosi šampano negersi, liksi
tarnas, vergas. Tad geriau būti bent prievaizdu. Kaip anuomet partsekretoriumi.
Prievaizdų, dažniausiai kilusių iš genetinių vagių, gausu visur, ypač gajūs tie, kurie tebesėdi kabinetuose: bičiuliški nomenklatūrininkai ar jų bendraminčiai. Be blato jau jokioje darbo biržoje negausi šiltesnės prievaizdo duonutės. Galėsi tik atsargiai stebėti smailianosius prievaizdo batelius, jo ištaigingą džipą, kurio tikrai nenupirksi dirbdamas sąžiningai. Šitaip gali tik savivaldybėje kyšiukus uoliai susirenkanti buvusio beraščio alkoholiko valdininkė žmona, kurios parašas daug ką reiškia
Jūs nieko nedirbat, tik grėblius laužot, prievaizdo burbuliavimais guodėsi viename pajūrio kolchozėlyje sunkiai dirbantis vyras, šeimos galva, išlaikantis ketvertą vaikų. Teko skaityti, jog labiausiai vergus engia buvę vergai. Jie iš raudonmečio laikų yra žiauriausi.
Palangoje, grėbdamas Botanikos parko takelius, iki pietų pasistengęs prieisi Laiminančio Kristaus statulą, o štai iki teisybės per šešiolika žurnalistinio darbo metų vis dar nepriėjau.
Melo rūmus
Iš skurdo pastatę,
Mes kapaduobes
Kasamės
patys.
Nors plepame daug apie teisę,
Esam maži ir beteisiai.
Praėjusią vasarą, dirbdamas Palangos botanikos parko rožyne, įsitikinau, jog rožės gali žydėti ne tik raudonai.
Toji spalva lietuviškame gyvenime turėtų būti persona non grata nepageidautina! Ir 2007 metų savivaldybių rinkimuose, ir apskritai ateityje. Nes tai skriaudų, kraujo, vergijos spalva, Lietuvai atnešusi daug ašarų ir dabar tebepriešinanti lietuvius.
Gaila, kad profesorius pagailėjo raudonųjų kandžių ir neuždraudė joms dirbti vadovaujantį darbą, kitų jie nemoka.
Nėra sunkių darbų. Yra tik iki raudonumo įkaitusi neteisybė. Savi, lietuviai, apvaginėja savus. Visur. Dėl to labai skaudu.
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palanga
© 2006 XXI amžius
|