|
Kinija panoro Sibiro miškų
Nepaisant to, kad Maskva ir Pekinas lyg ir atgaivina seną draugystę bei sutaria, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje prieštaraujant sumanymams imtis sankcijų prieš Iraną, neslepiantį savo ketinimų turėti branduolinių ginklų, viskas ne taip jau paprasta. Ir Rusija, ir Kinija žvelgia viena į kitą gana įtartinai, nepaisant draugystės deklaracijų. Vadovaujamasi principu: savi marškiniai arčiau kūno. Kai kurie Rusijos politikai ir analitikai jau seniai siunčia pavojaus signalus apie vis augančią kinų ekspansiją į Rusijos Tolimuosius Rytus ir Sibirą. Šiomis dienomis Kinijos miškų ir miškų pramonės ministras Li Juinčanis, susitikęs su Rusijos Rosleschozo vadovu Borisu Bolšakovu, pasiūlė projektą apie bendrą miškų resursų panaudojimą. Kitaip tariant, Pekinas pasiūlė Maskvai išnuomoti vieną milijoną hektarų miško Rusijos taigos platybėse.
Oficialiai Kinijoje dėl spartaus ekonominio progreso miško plotų liko nedaug. Tai, kas liko, paimta griežton vyriausybės kontrolėn, nes viskas, kas įmanoma, jau iškirsta. Kinijos mokslininkų teigimu, jeigu miškai ir toliau bus kertami be atodairos, gresia neišvengiama ekologinė katastrofa. Tai supranta ne tik Kinijos mokslininkai, bet ir politikai. Tuo labiau su neslepiamu pavydu žvelgiantys, kaip čia pat, už Kinijos ir Rusijos sienos, tyvuliuoja didžiulės Rusijos taigos platybės. Žlungant Sovietų Sąjungai ir prasidėjus ekonominiam chaosui, kinai nelegaliai ar pusiau legaliai ėmė masiškai gabenti į Kiniją rusiškus rąstus. Kaip teigia ekspertai, kasdien iš Čitos, Irkutsko sričių ir Tolimųjų Rytų rajonų į Kiniją buvo išgabenama daugiau kaip 1000 vagonų rinktinio miško. Tai tęsiasi ir iki šiol, nes kinai suranda būdų, kaip papirkti perdėm korumpuotus valdininkus ir pasieniečius.
Tačiau dabar Pekinui, nepaliaujamai augant jo ekonomikai, verkiant reikia ne tik naftos, bet ir miško medžiagos. O ji čia pat ranka pasiekiama. Todėl Kinija, siūlydama nuomoti iš Rusijos milijoną hektarų miškų, siūlo už tai padėti Rusijai sutvarkyti miškų ūkį tame nuomojamame plote, organizuoti šiuolaikinį miško kirtimą, atliekų pašalinimą ir medienos perdirbimą. Jie puikiai žino, kad medienos perdirbimu Rusijoje faktiškai niekas neužsiima, kaip jau įpratę nuo seno, rusai eksportuoja į užsienį tiktai neapdirbtus rąstus, rusiškai vadinamus krugliak. Sprendžiant iš pranešimų, Rusija vos ne išskėstomis rankomis priėmė Kinijos projektą ir pritarė visiems jame pateiktiems variantams.
Komentuodamas šį sandorį Maskvos dienraščio Komsomolskaja pravda ekonomikos apžvalgininkas Dmitrijus Stešinas nuogąstauja, kad Kinija nusprendė iškirsti Sibiro miškus. Jis rašo: Nepaisant to, kad ir kokius Kinijos variantus mes priimtume, vis tiek pralošime. Mes vis dar panašūs į tuos, kurie gyvena nedirbdami, o pardavinėja savo namų turtą, paveldėtą iš protėvių. Nėra absoliučiai jokių garantijų, jog, esant dabartiniam ir nemažėjančiam korupcijos lygiui Rusijoje, kinai imsis saugoti ir racionaliai naudoti mūsų miškus. Kiekgi jie atsodino savo iškirstų miškų? Pagaliau kam reikalinga iškeisti savo reliktinę taigą ir joje augančius medžius į dolerius ar juanius?
Tačiau, kad ir kaip kalbėtume, ir sovietmečiu, o ypač prasidėjus laukinio kapitalizmo periodui, bekraščiai Sibiro miškai patyrė milžiniškų nuostolių. Jie kertami be atodairos, ir neapdirbta mediena plūste plūsta ne tik į Kiniją ar Japoniją, bet ir į Europą.
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|