|
Prelatas Mykolas Krupavičius sugrįžo į Lietuvą
Lietuvos krikščionių demokratų vadovas, įžymus politikas, valstybininkas, Lietuvos Seimų (1920-1927) narys, žemės reformos Lietuvoje įkvėpėjas ir vykdytojas, iškilus dvasininkas, kalinys ir tremtinys, Pasaulio lietuvių bendruomenės organizatorius, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto užsienyje vadovas, 1970 metais mirė Čikagoje.
Testamente Mykolas Krupavičius prašė jo akis ir krūtinę ,,užpilti Lietuvos žemele, o ant pastatyto prie kapo kryžiaus įrašyti: ,,Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau tavo Tėvynė Lietuva.
Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus iniciatyva 2005 metais sudaryta prel. M.Krupavičiaus įamžinimo visuomeninė grupė Lietuvoje. Buvo patvirtintas veiklos planas, kuriame vienas iš numatytų darbų prel. M.Krupavičiaus palaikų parvežimas iš JAV į Lietuvą ir palaidojimas. Tam pritarė ir Marijampolėje gyvenanti prelato dukterėčia G.Jarumbavičiūtė bei Amerikos lietuvių visuomeninės organizacijos.
Perkelti prelato palaikai bus palaidoti Kaune, prie Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, kuri išreiškia lietuvių tautos padėką Aukščiausiajam už 1918 ir 1990 metais atgautą laisvę ir nepriklausomybę.
M.Krupavičius gimė 1885 m. spalio 10 d. Balbieriškyje, darbininko mechaniko Pranciškaus ir Rozalijos Malinauskaitės Krupavičių šeimoje. Tėvas išvyko į Ameriką tikėdamasis užsidirbti pinigų naujam namui, bet ten žuvo automobilio avarijoje. Motina liko su keturiais vaikais. Ji mirė 1920 metais.
Mykolas mokėsi Kriaunių kaime, Igliškėlių pradžios mokykloje. Paskui įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Sunkios gyvenimo sąlygos pakirto jo sveikatą. Pabuvęs namuose M.Krupavičius sustiprėjo ir išvažiavo mokytojauti į Penchratkos (Lenkija) mokyklėlę netoli Lomžos.
1907 metais grįžo į Lietuvą ir iki 1908-ųjų mokytojavo Papilėje. Čia įsitraukė į visuomeninę veiklą, skaitė paskaitas, žadino tautinę savimonę, organizavo lietuvių susibūrimus. Po vieno vaidinimo kilus skandalui, kai caro žandaras nenusiėmė kepurės giedant Tautišką giesmę, M.Krupavičius neteko darbo. Tada išvažiavo studijuoti į Seinų kunigų seminariją. Ją baigęs įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją. 1914 m. birželio 13 d. vysk. Ciepliakas Petrapilyje jį įšventino į kunigus. 1916 metais baigė dvasinę akademiją. Rusijos švietimo viceministru dirbęs Martynas Yčas jam pasiūlė važiuoti į Voronežą dirbti kapelionu. Ten už savo veiklą ,,revoliucinio tribunolo už akių buvo nuteistas mirti. Jam pavyko išsigelbėti ir grįžti į Lietuvą.
Čia įsitraukė į krikščionių demokratų gretas, buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku, o 1918 m. gruodžio 1 d. tapo Žemės reformos komisijos pirmininku. Reformą reikėjo įtvirtinti įstatymu, todėl pradėta rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams. Krikščionių demokratų partija turėjo puikių oratorių, kurie važinėjo po Lietuvą ir kalbėjosi su žmonėmis. Ypač aktyvus buvo kun. M.Krupavičius.
Po rinkimų į Steigiamąjį Seimą iš 112 atstovų krikščionys demokratai gavo 59 vietas. Kun. M.Krupavičius 1920-1926 metais Seime buvo krikščionių demokratų bloko lyderis ir partijos pirmininkas. 1923 metais buvo paskirtas žemės ūkio ministru. Dvarų šeimininkai kėlė triukšmą, skundėsi Bažnyčios vadovybei. Kun. M.Krupavičius nebijojo tarti aštresnį žodį ir Bažnyčios vadovybei. Kun. M.Krupavičiui pavyko atsispirti spaudimui. Visa Europa, net ir Popiežius pripažino, kad Lietuvos žemės reforma yra pavyzdinė.
1940 metais rusams okupavus Lietuvą, M.Krupavičius vienas pirmųjų prabilo apie okupantų vykdomas skriaudas. Jis parengė Memorandumą, kuriame išdėstė, kaip tikintieji galėtų įnešti savo įnašą.
Prasidėjus nacių okupacijai, jis vėl metėsi į kovą. Kartu su K.Griniumi ir J.Aleksa parašė ir pasirašė Memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai, kuriame piktinosi, kad Lietuvos ūkininkai iškeliami iš savo ūkių, o į juos atkeliami vokiečiai. Jie reikalavo grąžinti pagrobtus ūkius jų šeimininkams. 1942 m. gruodžio 5 d. visi jie buvo gestapo suimti. Kun. M.Krupavičius įkalintas Eitkūnų kalėjime, vėliau perkeltas į Tilžės kalėjimą. Čia nuteistas sušaudyti. Bet išliko gyvas, buvo išvežtas ir nuo 1943 metų įkalintas Rėgensburgo karmelitų vienuolyne.
Karo pabaigoje Rėgensburgas buvo amerikiečių užimtas ir prel. M.Krupavičius atgavo laisvę. Iki 1957 metų gyveno Vokietijoje, Šveicarijoje, vėliau persikėlė į JAV, gyveno netoli Čikagos.
VLIKas 1949 m. birželio 14 d., netrukus po masinio lietuvių trėmimo į Sibirą, paskelbė Lietuvių chartą. Tai buvo realus susitelkimas, išlikimo programa ir protestas prieš lietuvių tautos genocidą, kurį Lietuvoje vykdė okupacinis komunistinis režimas. Chartą rengė nepriklausomybės metais Lietuvoje subrendę ir Vakaruose išsigelbėję lietuvių inteligentai, tarp jų ir prel. M.Krupavičius.
Chartoje išdėstytos pagrindinės išlikimo vertybės. Joje skelbiama:
Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė.
Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro Pasaulio
lietuvių bendruomenę.
Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.
Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę
lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės
ryšys.
Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.
Šeima yra tautos gyvybė.
Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą
ir bendravimą.
Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės
organizacija.
Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros
ugdymo ir išlikimo sąlyga.
Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis
kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Mokykla yra tautinės dvasios židinys.
Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja.
Tautinis solidarumas yra aukščiausioji tautinė
dorybė.
Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo
meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei.
Neseniai paminėtas Chartos paskelbimo 50-metis rodo, kad ji nepaseno ir dabar padeda užsienio lietuviams save atpažinti. 1941 metų trėmimo palikuonis Altajaus krašte, kuriame priskaičiuojama 740 lietuvių, to krašto Lietuvių kultūros draugijos pirmininkas Boneventūras Virbickas išdalijo tautiečiams Chartą lietuvių ir rusų kalbomis. Galbūt ateityje įsilies į Lietuvos gyvenimą grįžę tos Chartos prikelti tautiečiai. Kai kurie jos teiginiai galėtų būti ir Lietuvos Respublikos piliečių, aukštų pareigūnų nuostatomis, derinant jas su savo asmeniniu gyvenimu ir laiko keliamais uždaviniais. Deja, Lietuvoje beveik nėra nė vienos partijos, kuri savo siekiuose traktuotų čia išdėstytas vertybes, bent dalį jų.
Prel. M.Krupavičius ypač domėjosi lietuvių išeivijos gyvenimu. Būdamas JAV, išleido knygą Lietuviškoji išeivija. Aktyviai dirbo visuomeninį politinį darbą iki pat mirties, t.y. 1970 m. gruodžio 4 d.
Užvakar, rugsėjo 20 dieną, Vilniaus oro uoste buvo pasitikti prel. M.Krupavičiaus palaikai, kurie buvo pašarvoti Kaune, Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.
Vakar, rugsėjo 21 dieną, įvyko LR Seimo posėdis, skirtas prel. M.Krupavičiui atminti. Pranešimus skaitė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, LKD pirmininkas Valentinas Stundys.
Laidotuvės įvyks rugsėjo 23 dieną 11 val. Šv. Mišios Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje
Po kalbų bus atliekamos laidojimo apeigos, nuo karsto nuimama Lietuvos Respublikos vėliava, kuri 36 metus JAV Lietuvių krikščionių demokratų buvo perduodama naujai išrinktam pirmininkui ar CK atstovui. Vėliava įteikiama LKD pirmininkui V.Stundžiui. Karstas įleidžiamas į duobę ir uždengiamas dangčiu.
Tegul Didžiojo lietuvio krikščionio demokrato siela džiaugiasi amžina laime Dangaus karalystėje, o jo kūnas pagaliau ramiai ilsisi gimtojoje Lietuvos žemelėje.
Parengė Julius BEINORTAS,
Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras
© 2006 XXI amžius
|