Pirmasis puslapis
Atmintis
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kai kaltinamas kanonų besilaikantis kunigas

Pastaruoju metu sustiprėjo žiniasklaidos puolimas prieš Romos Katalikų Bažnyčią. Jis pasireiškia apdrabstant purvais įvairius kunigus. Įsivaizduokime, kad Lietuvos spauda aprašo nepatenkintos moters skundą dėl kokio nors vyro. Skundo autorė kaltina jį tuo, kad jis liko ištikimas savo žmonai ir nepasidavė jos vilionėms. O žurnalistai dar prideda nuo savęs, apdergdami tokį vyrą už santuokinės priesaikos laikymąsi. Vyras apkaltinamas dėl to, kad nepaleistuvavo, nesvetimavo, liko ištikimas žmonai ir vaikams.

Laikraštis tapo doros griovėju

„Lietuvos aido“ vyr. redaktoriui Algirdui Pilveliui

Skaitau dienraštį „Lietuvos aidas“ nuo pat jo atkūrimo metų. Ir komplektuoju. Keitėsi redaktoriai, jų pasikeitimas atsiliepdavo ir laikraščio turiniui. Bet buvo galima suprasti pirmuosius laisvo gyvenimo žingsnius: ir stoka praktikos, ir priešų įžūlumas.

Iš tamsos su Kristaus šviesa

Pasidabinęs gražiausiomis rudenėlio spalvomis, skelbdamas mokslo metų pradžią, rugsėjis sukvietė moksleivius ir mokytojus į klases. Kokia buvo mokslo metų pradžia?

Rugsėjo pirmąją, mokslo metų atidarymo dieną, teko lankytis vienoje iš Panevėžio vidurinių mokyklų. Deja, nei mokyklos vadovo, nei kitų pasisakiusiųjų kalbose (taip pat ir transliuotoje laidoje per Lietuvos radiją prezidento V.Adamkaus ir švietimo ministrės R.Žakaitienės kalbose) neišgirdau raginimo, jog šią reikšmingą dieną reikėtų nueiti į bažnyčią švęsti Eucharistiją, kad Kristus, Aukščiausiasis žmonijos Mokytojas, palaimintų mokytojus ir moksleivius, jų pastangas ir darbą.

Keiksmažodžiai – juk tai bjauru!

Perskaičius „XXI amžiuje“ (Nr. 59, rugpjūčio 8 d.) R.Žiliuko samprotavimus apie keikimąsi, man kilo kai kurių minčių.

Jei kas mano, kad keiksmažodžiai turtina kalbą, tai tikrai tokio žmogaus reikia gailėtis. Juk jei tuos vartojamus keiksmažodžius išverstume į savo gimtąją kalbą, kaip apgailėtinai atrodytų ta kalba, koks skurdas dvelktų iš jos! Tiems, kurie „linkę“ prie jų priprasti ar kitus pripratinti, mano patarimas būtų toks: prieš vartodami keiksmažodį pagalvokite apie tikrąją – tiesioginę jo prasmę. Juk tai šlykštu, kaip suvulgarinama pasakyta mintis! Su nešvankia savo kalba mes kaip purvinu skuduru „užtvojame“ – kad tik „mandriau“. Belieka prisiminti senelių ir močiučių pamokymus, kad keiktis labai nepadoru. O jau rusiškai...

Esame dėkingi!

Daugelis jaunų žmonių būna gerokai nustebinti, kai sužino, jog, norint priimti Santuokos sakramentą, teks išklausyti kursus sužadėtiniams. Atrodo, tai bus dar vienas barjeras, juk ką galima nauja išgirsti, nejaugi pamokys, kaip reikia gyventi. Taip manėme ir mes. Abu turime aukštąjį universitetinį išsilavinimą, vadinasi, esame apsišvietęs, žinome, kas mūsų laukia. Svarbiausia, kad vienas kitą mylime, tad, atrodo, viskas puiku.

Klebonui darbų nestinga

Kvėdarnos parapijos klebonas kun. Julius Meškauskas su senelių globos namų darbininku Stanislovu Kuizinu prie pertvarkomų parapijos namų

Šilalės dekanato, Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Julius Meškauskas, jau trečius metus čia dirbantis, turi pakankamai darbo. Be pamaldų Kvėdarnos bažnyčioje, Žadeikių ir Visdžiaugų koplyčiose (Pajūralio parapiją aptarnauja vikaras kun. Kęstutis Motiejaitis), jis labai rūpinasi ir Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo senelių globos namais.

Pavydas ir jo simptomai

Jei jūsų pašnekovas su sarkazmu ir neapykanta pasakoja apie žmogų, pamąstykite, ar jis tam žmogui kažko nepavydi. O jei jis nenori su jumis nuoširdžiai kalbėti arba apšaudo jus replikomis, tada, matyt, ir jums kažko pavydi. Pavyduoliui sunku užslėpti savo neigiamų emocijų proveržius, nes ir jo akių žvilgsnis, ir kalbos tonas, ir laikysena jį išduoda. Jis nepajėgia džiaugtis kito sėkme ir užjausti nelaimėje. Jei ištiko ką nors neganda, prispaudė vargas, liga, pavyduolis netveria pasitenkinimu.

Rožinio mylėtojai Dzūkijoje

Tą ankstų rugpjūčio 19 dienos rytą iš Subačiaus penkiese, vadovaujami Eugenijos Šateikienės, vykome į Panevėžį susitikti su kitais piligriminės kelionės dalyviais. Prie Švč. Trejybės bažnyčios jau lūkuriavo būrelis „Gyvojo rožinio“ organizacijos narių, pasiruošusių keliauti į Dzūkiją. Čia atvyko ir kupiškietės; prisirinko 120 piligrimų, o jų tikslas – aplankyti benykstančio Zervynų kaimo gyventojus ir nuvežti jiems tikėjimo šviesos.

Ar ne per daug sau leidžiame?

Paėmiau naujai išleistą Vytauto V.Landsbergio knygą „Obuolių pasakos“. Knyga spalvinga, gražiai išleista, bet pats turinys mane nuliūdino ir suneramino. Knyga skirta jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, leidžiama jau trečią kartą, vadinasi, turi paklausą. Įvade autorius rašo: „Juk visa žmonijos istorija prasidėjo nuo tada, kai Adomas, Ievos paragintas, atsikando uždrausto obuolio ir užspringo… Kadangi obuolys nuo obels rieda netoli, tai ir mes nuo Adomo netoli tenuriedėjome – mėgstame obuolius ir šiandien… Linkiu gero apetito“.

Pamatykime ir šalia esantį

Visi norime dėmesio, supratimo, bet labiausiai jo tikimės iš dvasininkų. Kiekvienoje parapijoje yra nelaimingų vaikų, nelaimingų tėvų. Kokia nelaimė matyti kasdien girtus tėvus, kai namuose stinga duonutės, šilumos, kai aplink tik girtų šūkaliojimai ir nešvankybės. Vaikai tai matydami kenčia. Bet paklauskime, ar myli mamą, tėtį. Atsako taip, bet labai norėtų, kad jie negertų. Pažvelkime, kiek tokių nelaimėlių! Valdžia jais nesirūpina, mokykla – taip pat. Man atrodo, kad viską galima įveikti. Reikia gelbėti vaikų tėvus, kad jie išbristų iš to nelemto liūno.

Palanga be svečių: lietuvių apkalbinėjimai ne tik grybaujant

...O gal ir mirsiu, nuodugniai, giliai nepažinęs ir savęs, ir tikro lietuvio, o ypač – lietuvio Palangoje. Nes tikro lietuvio dar vis žvalgausi. Nes dar nesuprantu, kuris bruožas galėtų charakterizuoti t i k r ą lietuvį naujausių laikų vitraže – kentėjimas ar stenėjimas?