|
Šakių dekanate
Mažą parapiją aplankė vyskupas
NEMIRAI. Rugpjūčio 26 dieną, šeštadienį, šią nedidelę
parapiją vizitavo vyskupas Rimantas Norvila ir jo generalvikaras
mons. dr. Arūnas Poniškaitis. Nors į kas antrą sekmadienį iš Višakio
Rūdos atvykstančio klebono kun. Vidmanto Strioko aukojamas šv. Mišias
susirenka tik keletas, geriausiu atveju keliolika parapijiečių,
šįkart Šventosios Dvasios bažnyčia buvo pilnutėlė. Vyskupas pasidžiaugė,
kad bent šią dieną parapijiečiai nepamiršo savo maldos namų ir atėjo
dalyvauti jo aukojamose šv. Mišiose. Po jų vyskupas buvo pagerbtas
Būdos kaime esančiame kultūros centre. Ten vyko susitikimas su aktyviausiais
bendruomenės atstovais, meninę programą svečiams parodė jaunieji
parapijiečiai.
Nemirų parapijos istorija prasidėjo 1942 metais, kuomet Vilkaviškio vyskupas leido ją steigti, nors šiuo klausimu Jankų valsčiaus žmonės, priklausę Višakio Rūdos ir Paluobių parapijoms, į jį kreipėsi beveik visą nepriklausomybės laikotarpį. Nors Jankai yra daug didesni, bet Nemirų kaime, esančiame už kokių penkių kilometrų, ūkininkas Tilmonas skyrė žemės sklypą bažnyčiai statyti, tad būtent čia, vakarinėje valsčiaus dalyje, nors ir buvo Antrojo pasaulinio karo metai, 1943-iųjų pavasarį maldos namai ir iškilo. Šv. Dvasios bažnyčia buvo pašventinta drauge su kapinėmis. Parapijos steigimo ir bažnyčios statybos reikalais rūpinosi klebonas kun. Labanauskas. Žmonės daug dirbo, aukojo, o rudenį buvo pastatyti ir parapijos ūkio pastatai. Tarp parapijos steigėjų svarbiausias buvo Sasnavos kaimo lentpjūvės ir malūno savininkas Juozas Urbonas. Jis daug padėjo miško medžiagomis, nupirko bažnyčios varpą ir įvairių reikmenų. Tačiau raudonieji partizanai po metų sudegino šio žmogaus ūkio trobesius, o vėliau žuvo ir pats J.Urbonas.
Parapijos apylinkės žema lyguma, čia nėra didesnių gyvenviečių, daug miškų, o dirbamoji žemė bloga, dažni smėlynai. Pamiškių ir tarpumiškių gyventojai nuo seno tebuvo smulkūs ir neturtingi ūkininkai, kadangi žemė jų neišmaitindavo, jie uždarbiaudavo miškuose. Kaip rodo istorija, gal dėl neturto valsčiuje buvo daugiau komunistų bei jiems prijaučiančių, tad šiuo aktyvu jankiškiai aprūpino ir kaimynines vietoves.
Nemiruose gyvena tik kelios šeimos, o didžiausias parapijos kaimas yra Būda. Ilgą laiką gyventojai, priklausę Šakių rajonui, įkūrus Kazlų Rūdos savivaldybę, buvo jai atiduoti, nors dar nemažai valdiškų reikalų jie tebetvarko Šakiuose. Maršrutiniai autobusai parapijos keliais retai tevažiuoja, o ir tie tik iš Šakių. Gal todėl žmonėms nepatogu sekmadieniais dažniau atvykti į bažnyčią, ypač vyresniems? Kiti, turintieji savo automobilius, o ypač tie, kurie kilę iš kitų vietų ir neturi čia šaknų, sekmadieniais mieliau vyksta į Griškabūdį, Pilviškius ar Šakius, kur kartu aplanko ir parduotuves. Nemirai jau pokaryje buvo specialiai daromi nuošaliu kaimu, čia neplėsta gyvenvietė likę tik prieškario gyventojai. Kolūkio laikais namai statyti Būdos kaime, už maždaug penkių kilometrų, o jame dažniau apsigyvendavo atvykusieji iš kitur.
Romas BACEVIČIUS
© 2006 XXI amžius
|