Keiksmažodžiai juk tai bjauru!
Perskaičius XXI amžiuje (Nr. 59, rugpjūčio 8 d.) R.Žiliuko samprotavimus apie keikimąsi, man kilo kai kurių minčių.
Jei kas mano, kad keiksmažodžiai turtina kalbą, tai tikrai tokio žmogaus reikia gailėtis. Juk jei tuos vartojamus keiksmažodžius išverstume į savo gimtąją kalbą, kaip apgailėtinai atrodytų ta kalba, koks skurdas dvelktų iš jos! Tiems, kurie linkę prie jų priprasti ar kitus pripratinti, mano patarimas būtų toks: prieš vartodami keiksmažodį pagalvokite apie tikrąją tiesioginę jo prasmę. Juk tai šlykštu, kaip suvulgarinama pasakyta mintis! Su nešvankia savo kalba mes kaip purvinu skuduru užtvojame kad tik mandriau. Belieka prisiminti senelių ir močiučių pamokymus, kad keiktis labai nepadoru. O jau rusiškai...
Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad mūsų gimtoji lietuvių kalba dabar tiesiog mindžiojama, privisę visokių naujadarų: tipo, prikolas, pjankė, tūsas... O kiek šiukšlių skleidžiama per televiziją! Atrodo, kad mūsų gimtosios kalbos reikalai niekam neberūpi, kas ką nori tą ir šneka. Todėl prasti dalykai ir braunasi į mūsų laisvos tėviškės kalbą, dar ne visai sąmoningą, ne visai tvirtą. Lietuva juk tai mes visi. Prisiminkime, ko mus mokė tėvai: jei su blogiu kovosime tvirtai, perduosime savo vaikams, vaikaičiams gražią, švarią lietuvių kalbą, tai ateities kartoms išsaugosime vieną seniausią indoeuropiečių kalbų. Tada ir rusiškiems keiksmažodžiams mūsų kalboje vietos nebus. Geriausiu atveju teliks tik tokie lietuviški paburnojimai: žalia rūta , rupūs miltai ir pan.
Aldona JONUTIENĖ
Klaipėda
© 2006 XXI amžius
|