|
Rožinio mylėtojai Dzūkijoje
Tą ankstų rugpjūčio 19 dienos rytą iš Subačiaus penkiese, vadovaujami Eugenijos Šateikienės, vykome į Panevėžį susitikti su kitais piligriminės kelionės dalyviais. Prie Švč. Trejybės bažnyčios jau lūkuriavo būrelis Gyvojo rožinio organizacijos narių, pasiruošusių keliauti į Dzūkiją. Čia atvyko ir kupiškietės; prisirinko 120 piligrimų, o jų tikslas aplankyti benykstančio Zervynų kaimo gyventojus ir nuvežti jiems tikėjimo šviesos.
Ekskursijai vadovavo Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio būrelių vadovė Nijolė Gilienė. Su mumis keliavo ir Švč. Trejybės bažnyčios diakonas Justas Jasėnas. Jis labai įdomiai pasakojo apie piligrimystę, kokiu tikslu vykstame, kokia numatoma programa.
Prasidėjo kelionė, pradėjo ir lyti, tačiau visų nuotaika buvo pakili: giedojom giesmes, skirtas Dievo Motinai Marijai, kalbėjom poterius įvairia intencija.
Atvykus į Kauną Justą pakeitė kapucinas kun. Juozas Šumskas, taip pat maloniai bendraujantis. Jis papasakojo apie kelius ir vietą, į kurią vykome.
Keliaudami gėrėjomės miškais, jų švarumu. Pakelės pasipuošusios sidabro spalvos samanomis. Jau ir grybautojai su grybais rikiavosi šalikelėse. Nebetoli Merkinės lietus lyg po truputį pradėjo liautis ir leido mums nueiti į bažnyčią joje vyko pamaldos. Po jų trumpai pagiedojom, pasimeldėm, o čia dirbantis patarnautojas supažindino su Merkinės bažnyčios istorija. Nusipirkę žvakių ėjom į gamtą pasižvalgyti. Kas galėjo, lipo į kalną, kaip pasakojo vietiniai, supiltą žmonių rankomis. Vaizdai pasakiški: koks didingas, gražus su keletu salelių Nemunas. Čia sugiedojome Lietuva brangi ir, kunigui Justui pakvietus, pasimeldėme už šiame krašte mirusius ir už savo tėvynę kovojusius didvyrius.
Vėl pradėjo lynoti: turbūt Dievo taip buvo duota, kad, kai sėdim autobuse, tai ir lyja, kad net valytuvai vos spėja valyti, o kai vaikštom šviečia saulė.
Stabtelėjome ir Liškiavoje. Be abejo, apsilankėme bažnyčioje, kurioje pasirodė lyg su dangumi susilietėm juk 40 metrų aukštis! Grožis svaiginantis, kokios freskos! (1998 metais restauruota.) Netrukus turėjo prasidėti pamaldos. Pasirodė šios bažnyčios prelatas, besišypsantis, sodrų balsą beturįs. Jis papasakojo šio grožio istoriją. Anuomet čia lankėsi vysk. A.Baranauskas, ne per seniausiai prezidentas V.Adamkus. Prie istorinio Dievo Motinos Marijos paveikslo sugiedojom Marija, Marija. Šeimininkas padėkojo už apsilankymą, palinkėjo sėkmės, palaimino, o mes, pasikrovę tikėjimo stiprybės, leidomės į belaukiantį Zervynų kaimą.
Kelias vingiuotas, su pakratymais. Pušų ošimo lydimi, paprastu keliuku pasiekėme tikslą pasimatė keli apgriuvę nameliai, kairėje didelės kapinės, aikštelėje didelis senas kryžius. Dvi moterys, pasipuošusios tautiniais drabužiais, lyg sargybiniai ėjo šalia Panevėžio Gyvojo rožinio organizacijos vėliavos. Visi kiti, užsidegę žvakes, ėjome giedodami prie belaukiančių zervyniečių. Vadovė buvo perspėjusi, kad nebus bažnyčios, vargonų, choristų turėsime apsieiti be jų. Radome tris kryžius, prie jų stalas, apdengtas balta staltiese, dvi žvakės, gėlės ir kilimėlis. Mūsų kunigai aukojo šv. Mišias, dalijo Komuniją, tuo metu visi giedojome iš širdies, o vietinės senolės šluostėsi ašaras iš džiaugsmo, nes pats Dievas atkeliavo į mirštantį kaimą, apšviestą skaisčios saulės spindulių. Šis paprastumas dar labiau kėlė aukštyn, nors jauti kažkokį graudumą, kai matai žmones, beveik atskirtus nuo pasaulio, tik tikėjimo tvirtumu besigaivinančius. Po šv. Mišių giedojome Švč. Mergelės Marijos litaniją, bendrai valgėme pietus, o po jų ėjome Kryžiaus kelią giedodami Visų šventųjų litaniją, aplankėme Zervynų kaimo kryžių. Dar vėliau kalbėjome rožinį. Buvo padainuota dzūkiškų dainų. Pabaigoje loterija. Ant jos bilietukų buvo užrašyta kalbėti visą savaitę Sveika, Marija, pavyzdžiui, už nutolusiuosius nuo Bažnyčios, už narkomanus ir pan.
Šeimininkai buvo labai vaišingi, malonūs, jiems palinkėjom Ilgiausių metų. Nebuvęs nesuprasi to džiaugsmo, tos meilės, to gamtos grožio ir dvasingumo. Atsisveikinę, ir vėl lietui lyjant, patraukėme į namus.
Emilija Grybauskienė
Subačius
© 2006 XXI amžius
|