Pirmasis puslapis
Atmintis
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Palanga be svečių: lietuvių apkalbinėjimai ne tik grybaujant

...O gal ir mirsiu, nuodugniai, giliai nepažinęs ir savęs, ir tikro lietuvio, o ypač – lietuvio Palangoje. Nes tikro lietuvio dar vis žvalgausi. Nes dar nesuprantu, kuris bruožas galėtų charakterizuoti t i k r ą lietuvį naujausių laikų vitraže – kentėjimas ar stenėjimas?

– Sovietinis lietuvis yra kaukėtas „fliugeris“, – dažnai kartodavo 1991 metais į Kanadą emigravusi vieno iš uostamiesčio „plaukiojančių į jūrą vyrų“ laikraščio redaktorė, pasak jos, „siaubingai atsidavusi Lietuvai patriotė“, betgi dėl savanaudiškų paskatų pirmai progai pasitaikius smukusi į laivą Halifakso link, sotaus kapitalizmo kranto link, nors čia, Lietuvoje, už kurią ji žadėjo susideginti kaip Pilėnuose, dar ir šiandien yra ką veikti net pusmilijoniui valstybiškai pasiaukojusių pasiryžėlių.

Visi nori „gatavo“ pyrago.

Visi žvalgosi tarnų.

Betgi... „ūmėde gimus, nesistebėk, jei visi pirmučiausiai lenkiasi prie Pono Baravyko“!

Sovietinis lietuvis yra, žinau, tikras Dantės „Pragaro“ herojus, bet savo jausmų neviešina taip pat gudriai, kaip žydas, ir gyvena taip pat taupiai, kaip gabrovietis. Ypač angliškose ūkanose „skendi“ kiekvieno lietuvio pinigų kilmė. Nesuvoksi nei gudrumu, nei piktumu. Arčiausiai „veido“ lietuviui yra niekada (!) pinigų neturinčio skurdžiaus, beveik ubago „vaidmuo“. Rugsėjo 10-ąją su savo visad ištikimiausia, už baleriną Pliseckają grakštesne keturkoje simpatija Lita priegaražių beržynėlyje susitikome labai išvaizdų, „superinį“, madingai apsirengusį draugponį, įdėmiai stebintį didžiulės mūro pilies statybą ir... aimanuojantį:

– Neturėjome vaikystės, neturime ir senatvės, – puolė guostis. – Vaikystėje laiku duonos į krautuvę neatveždavo, reikėdavo šeštą ryto eilėje vietą užsiimti, o dabar... Ar gyvenimas dabar? Ką išlošim, va, namą pasistatę? Nuo mūsų buto iki „Maximos“ dabar – 400 metrų, nuo šito namelio iki „IKI“ bus 200 metrų.

Amo netekau:

– Namelio?! Juk jūs gerai žinote, kiek kainuoja namas Palangoje... Su kyšiais ir statyba – pusmilijonis, o parduodant – jau du...

– Tik ne čia, „Lokatoryne“, – vos nepradėjo verkti. Susipažinome: ponas dzūkas Juozaponis. – Taip, šalia – plentas Klaipėda–Liepoja, miškelis, grybai, bet... Bet „pati – pati – pati“ pelningiausia vieta Palangoje – Sermiestyje, anapus Vytauto gatvės: ten vasarą žiemą pinigais lyja... „Neįkandom“ tų vietų... Žmona nervinasi.... Todėl ir sakau, neturėjom poniškos vaikystės, neturime ir amerikoniškos senatvės...

– Bet užtat jūs labai sveiki, kad namą dar statotės, aš nekalbu, jog turtingi...

– Ką čia turtingi, – pyktelėjo Juozaponis nuo Alytaus. – Palangoje pilna bagotų „parėjūnų“, – buvusių kolchozų pirmininkų, „zavodų“ direktorių, bankininkų, mafijozų, kuriuos vienija viena mintis – kaip pelningiau į statybas pajūryje investuoti „pragaro prichvatizacijos“ metu prisigrobtą kapitalą (jeigu visi būtų kultūringi, Lietuvos turtas iki šiol nebūtų išdalytas). Kiti tai turi, o mus prakeiks vaikaičiai, – numojo ranka Juozaponis, kuriam, kaip daugeliui dabar, – „maža – maža – maža“...

– Nenorėkite užimti Tiškevičių rūmų, Gintaro muziejaus, – leptelėjau. – Grafas buvo kitoks: visai Lietuvai, net buto iš vietos valdžios negavęs, dovanojo ir parką, ir rūmus, o jį, miesto Garbės pilietį, po teismus tampo... Grafas buvo kitoks. Dalijosi su visais. Komunistai su visais nesidalija. O nori būti tarp palaimintųjų...

Čia Juozaponiui apsakiau, kaip Ieva ir Adomas po figmedžiu suslapstė savo palikuonių „perteklių“, nes iš didžiulės aistros „pažiro“ per daug, teko slėpti nuo palaiminti atėjusio pono Dievo. Tuos vaikus, kuriuos Jis matė, ir palaimino, o kiti.... Palaimintieji ir yra ponai, o kiti – ubagai...

– Tai aš – tarp nepalaimintųjų, – pradėjo verkšlenti draugponis Juozaponis. – Kiti prie jūros tilto dangoraižius ruošiasi statyti, o aš – užkaboryje, pagaražių beržyne... Ot, tau laisva Lietuva, Landsbergis, ot, tau Europos Sąjunga – namo, kur nori, nepasistatysi. Neturėjom vaikystės, nėra ir senatvės, ką norėt – ubagų šalelėj gyvenam...

– Eik, skrebena, – knietėjo mestelėti, bet susilaikiau – noriu būti k i t o k s lietuvis. Atlaidus. Nekeiksnus. Lietuvis, kuris Lietuvos valstybei dar auga.

Dabar L i e t u v i o dar nėra. Tik slavamylys – maskvageidys – rusavedys ir iš to pinigus „darantis“ „fliugeris“. Vėjarodis. Kaip anuomet Liudas Gira – geras visoms valdžioms „turto patriotas“.

Ogi ir aš pats... tikriausiai esu „fliugeris“. Vėjarodis. Vėtrungis. Pataikūnas. Viena galvoju, kita sakau, trečia darau. Smerkiu turtą kaupiančius, jo geidžiančius pragmatikus, o pats – kiek daug akmenų į namus nuo priejūrių, parko tvenkinių pritempiau, abu balkonai lūžta, žmona... Ji kantri man jau 35 metus... Smerkiu goduolius, o mano pasąmonė... Kaip visų lietuvių! Mano pasąmonė, o teisingiausiai – Dievulis vasarą štai ką padiktavo:

Jei turėčiau galvą žydo,

Tauta sprogtų iš pavydo,

Greit kai kas netektų amo,

Kai statyčiaus brangų namą –

Palangėlėj žavią pilį,

O prie jos – automobilį, –

O sūnelį į Čikagą

Leisčiau mokslų gilint vagą.

* * *

Kai vasara nuleidžia sparnus, kai, smagiai užsmardinęs ankštos autobusų stoties erdves, euroautobusas iš Palangos į Kauną išsiveža paskutinį svečią, tokia „morgo nykuma“ užgula sielą, toks graudulys aplink, jog palangiškis linkęs išbučiuoti pirmą sutiktąjį (tik kažin ar palangiškį!). Ir jeigu ne rugsėjo grybai – depresija ar dipsomanijos „cunamis“ smuklėje garantuotas ir be būrėjos spėjimų.

Bet po kurortinio vasaros sezono pajūryje yra žavi „Grybų šalis“, kur galioja savas – „Grybų teisynas“: savi takai, miškakeliai, tarp Būtingės – Šventosios – oro uosto, Darbėnų link, grybai suvienija katalikus ir liuteronus, latrus ir abstinentus, žemaičius ir kuršininkus, komunistus ir radikaliausius landsbergininkus, grybai suvienija LR piliečius taip pat, kaip „turto patriotus“ – Seimas.

Tad gal kam ir vaidenasi talibai, rugsėjyje ne tik palangiškiai ir sapnuose gyvi grybais.

Lietuvio charakteris ir čia savanaudiškumu, egoizmu karūnuotas.

– Kur tiek daug radot? – grįžtant iš miško girdi klausiant sėdūnų, kuriems iki miškų – per brangu ar vaikaičius reikia prižiūrėti.

– Miške, – atsako choru.

Kur kas kiek grybavęs – neišduos, kaip kaimynę bučiavęs, nes savos grybavietės atskleidimas – tarsi valstybės paslapties išdavimas.

Nėra mažai grybų – tik kantrybės mažai.

Kam vaidenasi talibai,

Kam – valdžia tarybų,

Man smagiausia karaliaut

Tarp Šventosios grybų.

Arba:

Negrybausiu – sveikas dingęs,

Kam iš viso aš naudingas?

Ar ne tas pats,

Kas, kur, kaip jaučias?

Juk prieš grybus

Aš – pats didžiausias!

Grybaujant lengva, lygu mąstyti, miške daug šviesos, o Dievo minčių prišaukia medžiai – intelektualai... Todėl nors krepšys sunkyn einu, nors, pasak palangiškio Viktoro Mikučio, „po 10 kilometrų ir gaidys virsta avinu“, – einu, einam...

Einu, kol grybai mane mato

Patikimiau nei giminės,

– Einu, baravykėli retas,

Tai „ačiū“, kad prisimeni...

...Poezija nūnai baigiasi, kai Šventosios – Darbėnų sankryžoje įklimpsti į vasarotojų paliktus šiukšlynus – vaikiška, krištolinė lyrika savaime virsta druskinga satyra: šiukšlių iš vasaros likę tiek, jog jei vieną ant kito užkeltum du briedžius, tai vos kyšotų ir viršutiniojo ragai. Nesyk mačiau nuliūdusį Šventosios girininką, kiekvieną lietuvišką skruzdėliuką gerbiantį Rimantą Kviklį.

Nesyk ir pats sielvartauju, kad aplinkui Meilės alėją, tuoj pat už Birutės kalno, tiek daug nemeilės: svečių paliktos krūvutės, nors tualetukas, net du – vos už 30-50 metrų, bet ten reikia... lito. Todėl tupia nesižvalgydami aplinkui.

Kur lietuvis kelia koją –

Ką netingi – apteplioja:

Kopas, priekopių gubojas,

Į kitus visai nežiūri,

Va, poniutė „šildo“ jūrą...

Ponai alų gėrė, valgė,

Šiukšlėmis smėlynus dengė,

„Ką, burnoji, nu – nu – nu,

Jeigu moku – bus tarnų!“

Graudu net grybaujant Lietuvos pajūrio miškuose aptikti čia buvusių svečių paliktus šiukšlynus. Nelinksma. Pasiūlytume ir šiukšles išsivežti namo, bet ką žinai, kaip į pastabą sureaguos lietuvis?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

© 2006 „XXI amžius“