Ar teismams reikia visuomenės atstovų?
|
Dr. Tadas Klimas
|
|
Prof. Vladas Vilimas
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos
|
Nuo 1995 metų Lietuva liko vienintele Europoje valstybe,
kurioje visuomenės atstovai nedalyvauja vykdant teisingumą. Kuo
toliau, tuo labiau mūsų teismai atsiribojo nuo visuomenės, tapo
uždara žinyba. Todėl ir visuomenė neliko abejinga šiam nepageidaujamam
vyksmui žmonės nepasitiki teismais. Tai apima ir platesnį šios
institucijos veiklos spektrą, atsiremia ir į kitas žinybas.
Plačiau pakalbėti apie galimybes įtraukti visuomenės
atstovus į teisingumo vykdymą, apie teismų autoritetą mūsų visuomenėje
ir kai kuriose užsienio šalyse į XXI amžiaus laikraščio redakciją
atvyko buvęs Lietuvos Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys,
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos tarybos narys profesorius
Vladas VILIMAS ir buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto
direktorius, buvęs Lietuvos Seimo pirmininko V.Landsbergio patarėjas
teisės klausimais teisininkas iš JAV dr. Tadas KLIMAS.
XXI amžius. Koks visuomenės nepasitikėjimo
teismais lygis mūsų šalyje ir kaip tai galima palyginti su kuria
nors kaimynine valstybe?
V.Vilimas. Paskutiniai visuomenės apklausos
tyrimai, atlikti šių metų balandį Delfi agentūros užsakymu, aiškiai
nusako visuomenės požiūrį į šią sistemą. Teismais pasitiki tik 15
proc. šalies gyventojų, nepasitiki 49 proc. Teismą draugiška institucija
šiandien ryžtųsi pavadinti 12 proc. šalies gyventojų, 81 proc. apklaustųjų
laikosi priešingos nuomonės. Pagal viešosios nuomonės instituto
Eurobarometras užsakymu pernai atliktus tyrimus, Lietuva yra 29-oje
pozicijoje iš 32-ejų Europos valstybių pagal visuomenės pasitikėjimą
teismais, taigi kone paskutinėje vietoje. Pavyzdžiui, Estija yra
15 pozicijoje, ten geresni ir kiti rodikliai.
Manau, kad viena iš priežasčių, dėl kurių toks žemas mūsų visuomenės pasitikėjimo teismais lygis, yra tai, kad teismų procesuose, tai yra vykdant teisingumą, nedalyvauja visuomenės atstovai.
Įdomu, kaip yra Amerikoje, gerbiamas kolega Tadai?
T.Klimas. Toje šalyje aš gimiau, įgijau aukštąjį teisės
išsilavinimą, dirbau advokatu, tad su teismų sistema nemažai bendravau
ir manau, kad įgijau patirties. Galiu pasakyti, kad Amerikoje teismų
sistema šiek tiek skiriasi nuo Lietuvos. Ten teisėjai ne skiriami,
o renkami. Be to, teismų procesuose dalyvauja visuomenės atstovai.
Žmonės, kurie įgyja Amerikos pilietybę, įsipareigoja, kad jei jie
bus pasiūlyti ir išrinkti dirbti teisme prisiekusiaisiais, privalės
šias pareigas eiti. Tai ne tik nemaža garbė, bet ir didelė atsakomybė.
Be to, gali iškilti ir kai kurių asmeninių nepatogumų, tenka tam
tikram laikui palikti ligšiolinį darbą, atidėti kitus asmeninius
reikalus ir daugiausia dėmesio skirti prisiekusiojo veiklai. Tad
manau, kad ir Lietuvoje reikėtų visuomenę labiau priartinti prie
teismų.
V.V. Pas mus gyvuoja kitokia tvarka teisėjų kandidatūras
šalies Prezidentui siūlo Teisėjų taryba, taigi kandidatai savi
žmonės. Tai parodo ir paskutinis Teisėjų tarybos posėdis. Teisėjų
taryba pateikė Respublikos Prezidentui skirti tuos pačius teisėjus
užimti teismų vadovų vietas, nors į tai, kad kai kurie siūlomi kandidatai
vadovauja teismams jau daugiau nei 20 metų... Teisėjus skiria Prezidentas,
jam dar pataria Prezidentūros patarėjai, taip pat teisininkai. Tad
galima manyti, kad šalies vadovo parašas yra vien formalumas. Ir
teismuose jau kuris laikas gyvuoja uždaras savų žmonių klanas,
kuriam, ne paslaptis, būdingi korupcijos bruožai. Ar ne čia iš dalies
taip pat slypi didelis visuomenės nepasitikėjimas teismais, ar žmonės
nemato, nežino, nekalba apie tai, patys nepatiria tos korupcijos?
Be to, daugiau nei trečdalis apklaustų didmiesčių gyventojų įsitikinę,
kad teisininkai dar vykdo politikų užsakymus. Tikriausiai ne už
gražias akis... Tai vėl akmuo į mūsų teisėsaugos daržą.
Pamąstykime, kodėl taip atsitiko ir toliau taip tebevyksta. Svarbiausia, kad po nepriklausomybės atstatymo Lietuvos teismuose liko teisėjauti dauguma sovietinio auklėjimo teisėjų, dirbusių teisėjais sovietiniais laikais. Dauguma jų įsitvirtinę įvairiuose aukščiausiuose teismų sluoksniuose. Netenka abejoti, kad kaip tik jie pirmiausia stengėsi atsikratyti, o vėliau nė iš tolo neprisileisti visuomenės atstovų teismuose. O juk net sovietinė valdžia, nors dėl akių ir tariamos demokratijos, nedrįso atsisakyti tarėjų institucijos. Dabartiniai sovietinio auklėjimo Temidės tarnai tvirtina, esą visuomenės atstovai pakenktų teismų nepriklausomumui sprendžiant tos pačios visuomenės problemas.
Ir taip nuo 1995 m. sausio 1-osios pagal 1994 m. birželio 15 d. įstatymą buvo panaikinta tarėjų institucija. Juk tie tarėjai galėjo sukelti nemažai problemų sprendžiant bylas dėl žemės, kito nekilnojamojo turto grąžinimo, kur labiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir kt. Tad bandymas įrodinėti, kad visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose esąs sovietinis reliktas, iš tikrųjų yra vien žmonių apgaudinėjimas.
Šia proga vėl paminėsiu Estijos pavyzdį. Ten atkūrus nepriklausomybę sovietiniai teisėjai vienas po kito buvo išleisti į pensiją arba kitokiu juridiniu pagrindu atleisti iš pareigų. Tuo iš dalies galima paaiškinti žymiai didesnį tos valstybės visuomenės pasitikėjimą teismais negu mūsų šalyje. Pas mus teismų reitingas ėmė smukti kaip tik po to, kai buvo panaikinta tarėjų institucija.
Į nepatenkinamą situaciją teisėsaugoje yra atkreipęs dėmesį šalies prezidentas Valdas Adamkus. Jo iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė paruošti naują Teismų įstatymo projektą. Darbo grupėje vien teisininkai. Visuomenės atstovų ten nėra. Tenka sutikti su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus nuomone, kad paruoštas įstatymo projektas vargu ar išspręs iškilusias problemas, nes, pasak jo, šioje darbo grupėje yra tų pačių teisės specialistų, kurie kūrė 1994 metais priimtą teismų įstatymą. Konstitucinis Teismas 1999-aisiais pripažino net 19 šio įstatymo straipsnių, prieštaraujančių Konstitucijai. O juk įstatymą rengė ne kokios kitos šalies specialistai, o Lietuvos profesionalūs teisininkai.
Beje, dar 2002 metų lapkritį Seimo nutarimu buvo priimtas Nacionalinis žmogaus rėmimo ir apsaugos veiksmų planas. Į jį įtrauktas klausimas Dėl visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą. Plane buvo numatyti terminai, vykdytojai ir lėšų šaltiniai. Planas derintas su Jungtinių Tautų Vystymo programos atsakingu pareigūnu. Vykdant šį planą, numatyti du etapai. Pirmame sudaryti Lietuvos Seimo laikinąją komisiją, kuri parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti išvadas dėl tarėjų institucijos įvedimo. Taip pat kokios galėtų būti jos formos, įvedimo laikas, finansavimo apimtys ir kt. Terminas iki 2003 m. birželio 1-osios. Antrame etape, atsižvelgiant į pirmos dalies rezultatus, pateikti teisės aktų papildymus ir pataisas, o prireikus ir naujų teisės aktų projektus.
Užuot vykdę nutarimą Seimo Žmogaus teisų komitetas užsakė studiją dėl tarėjų institucijos Lietuvoje tikslingumo, įsteigimo ir galimybių. Studiją parengė Lietuvos teisės universiteto, Teisės instituto bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos specialistai. Studijos rengėjų užsakymu atlikus gyventojų apklausą, paaiškėjo, kad 52,2 proc. apklaustų gyventojų norėtų tarėjų institucijos. Studijos autoriai taip pat apklausė 300 teisėjų, advokatų ir prokurorų. Ir ką gi, 85,2 proc. apklaustų teisininkų pasisakė prieš visuomenės atstovų dalyvavimą vykdant teisingumą. Studijos autoriai kažkodėl 300 teisininkų nuomonę laiko kompetentinga, o visuomenės požiūrį siūlo vertinti atsargiai.
Reikia pakalbėti apie išvadas, kurias įvertinęs studiją prie apskrito stalo Seime 2004 m. rugsėjo 30 d. priėmė Seimo Žmogaus teisių komitetas. Čia teigiama, kad Lietuvos visuomenė nesubrendusi tokiam žingsniui, nes neturi dvasinės kultūros, kad Lietuvoje dar nėra demokratijos ir to daryti negalima. Dabartinės kadencijos Seimas dar atviresnis. Jo nuomonė pateikta Seimo leidinyje Žmogaus teisės Lietuvoje. Čia teigiama, kad visuomenėje nuolat kylančios iniciatyvos sukurti prisiekusiųjų kolegijas, arba prisiekusiųjų tarėjų institucijas, iki šiol nesulaukė nė vienos valdžios institucijos pritarimo. Tai ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių mūsų teismų sistema prarado visuomenės pasitikėjimą. Kaip rodo paskutiniai įvykiai, naujai pateikto įstatymo projektas atsidūrė aklavietėje.
Norint išeiti iš šios aklavietės, pirmiausia reikėtų iš teikiamo įstatymo projekto pašalinti visas antikonstitucines nuostatas. Taip pat numatyti piliečių dalyvavimą vykdant teisingumą, tai yra laikytis nuostatos, kuri numatyta Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų plane. Į įstatymą reikėtų įtraukti ne vien tas konstitucines nuostatas, kurios teikia teisėjams teises bei privilegijas, bet ir tas, kurios gina visų piliečių teises. Įstatyme turi būti numatyta viešai skelbti dabar dirbančių teisėjų ir naujai siekiančių tokias pareigas užimti biografijos anketinius duomenis, pajamų ir išlaidų deklaracijas. Pavyzdžiui, tokius duomenis pateikia kandidatai į Seimo narius, į ministrus, kitas atsakingas pareigas ketiną užimti piliečiai. O štai teisėjai nuo tokios viešos informacijos iki šiol atleidžiami.
XXI amžius. Kaip turėtų būti renkami ar skiriami tarėjai?
V.V. Atrankos sistemos gali būti įvairios. Pavyzdžiui,
Prancūzijoje tarėjus skiria Teisingumo ministerija, Skandinavijos
šalyse juos skiria arba renka vietinių savivaldybių tarybos. Vokietijoje
kandidatus į tarėjus atrenka specialūs komitetai. Žemesniųjų institucijų
teisėjai burtais išrenka teismuose dirbsiančius piliečius. Mes galime
pasirinkti savo variantą, svarbu, kad tai būtų demokratiška ir teisiškai
pagrįsta.
T.K. Kaip minėjau, Lietuvoje reikėtų visuomenę labiau
priartinti prie teismų. Tam pasitarnautų prisiekusieji, taikos teisėjai,
tarėjai. Čia apsisprendimo reikalas, svarbu, kad tai išeitų į naudą.
Dėl klaidų dabartiniame Teismų įstatyme galėčiau pasakyti, kad,
labai norint, mažesnių ar didesnių nukrypimų galima aptikti ir kituose
įstatymuose. Žinoma, teisėsaugoje turi būti ypač žiūrima žmogaus
teisių ir pažeidimų neturėtų būti. Minėtieji pažeidimai Teismų įstatyme
tai ir Konstitucinio Teismo šiokia tokia bėda.
V.V. Jei prie teismų būtų įstatymu įteisintos ekspertų
komisijos, kurios peržiūrėtų priimtus įstatymus ir stabdytų antikonstitucinių
įstatymų galiojimą tuoj po jų priėmimo, šiandien nebūtų blogų įstatymų
ir jų spragų. Tokie įstatymai būtų grąžinami jų leidėjams pataisyti
arba perduodami Konstituciniam Teismui dar nepradėjus jų taikyti
praktikoje. Kitaip tariant, teismai kontroliuotų įstatymų leidėjus.
Dabar to nėra.
Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. Tai gyvavęs dirbančių pensininkų veiklos apribojimo įstatymas. Taigi nukentėjo pažeidžiamiausias visuomenės sluoksnis pensininkai. Įrodžius, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jis panaikintas, tačiau nusavintos žmonių lėšos negrąžinamos. O to nebūtų įvykę, jei netinkamas įstatymas būtų laiku sustabdytas. Tiesa, dabar jau kalbama, kad nusavintas lėšas reikia grąžinti. Bet, manau, tai labiau priešrinkimų reveransas tautai.
XXI amžius. Gerbiamas Klimai, Jūs aštuonerius metus buvote
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto direktorius. Kokį
įspūdį jums paliko universitetas, jo dėstytojai, studentai, bendra
tvarka šioje aukštojoje mokykloje? Kiek žinoma, į ją atėjote ne
pats siūlydamas savo paslaugas, o buvote pakviestas vadovauti institutui.
T.K. Ne vien vadovauti, bet pirmiausia jį įkurti,
suburti į jį studentus, sudominti juos teisės mokslais. Sakyti,
kad tai buvo lengva, vadinasi, sakyti netiesą. Bet, dirbdamas advokatu,
įpratau bendrauti su įvairaus amžiaus ir įvairių pažiūrų žmonėmis,
be to, man patinka būti su jaunimu. Ir Teisės institutas buvo
įkurtas, jis sėkmingai veikia iki šių dienų. Universiteto vadovybė
man jokių priekaištų neturėjo. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad
ir su studentais sutariau gerai.
Bet kai rektorių prof. Vytautą Kaminską, pasibaigus vadovavimo kadencijai, pakeitė naujas vadovas prof. Zigmas Lydeka, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Rugpjūčio pabaigoje man buvo pranešta, kad mano paslaugų jau nebereikia, kad į instituto direktoriaus vietą jau parinktas naujas kandidatas. Tai buvęs Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismų teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, advokatas dr. Stasys Šedbaras.
V.V. Beje, ir buvęs sovietinių laikų teisėjas...
T.K. Man tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tiesa,
girdėjau priekaištų, kad teisės studijos institute kuriamos pagal
sovietinį pavyzdį. Bet tai skamba neįtikinamai. Juk visas universiteto
modelis nuo pat pradžių buvo formuojamas kaip tik pagal amerikietišką
sistemą. Ją palankiai vertina Europos universitetų asociacija.
Aš turėjau kai kurių tikslų inicijavau įregistruoti vientisąsias studijas, siekiau, kad visos studijų programos kuo tiksliau atitiktų Lietuvos įstatymus, turėjau kitų sumanymų. Bet tam buvo užkirstas kelias. Tiesa, man buvo pasiūlytas kitas darbas, bet jis manęs netenkina. Vyksiu į JAV, kur turiu savo teisės biurą, be to, ten spausdinama mano 700 puslapių knyga, yra kitų reikalų.
XXI amžius. Dėkoju pašnekovams už pokalbį. Linkime sėkmės.
Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS
© 2006 XXI amžius
|