Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Magdalena Galdikienė: pedagogė, visuomenės veikėja, tauri asmenybė

Dr.Aldona KAČERAUSKIENĖ

Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979)

Rugsėjo 26-ąją sukako 115 metų nuo ilgametės pedagogės, visuomenės veikėjos, taurios asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką XX amžiaus mūsų tėvynės istorijoje, Magdalenos Galdikienės gimimo. Yra ko iš jos pasimokyti mums, sulaukusiems XXI a. pradžios. Tad trumpai apžvelkime jos gyvenimą, stabtelėdami ties svarbiausiais momentais. Didelį pluoštą prisiminimų paliko jos bendradarbė Ona Beleckienė (1906-1989), daug apie ją rašė JAV ir Kanados lietuvių spauda.

Magdalena gimė 1891 m. rugsėjo 26 d. Bardauskų kaime (Gižų vls., Vilkaviškio apsk.) mokytojo Petro Draugelio (1849-1914) gausioje šeimoje. Joje augo septyni vaikai (gimė dvylika). Tėvas buvo susipratęs lietuvis, platino caro uždraustą lietuvišką spaudą, slapta vaikus mokė gimtosios kalbos, suprato mokslo reikšmę. Į mokslus jis leido ne tik sūnus, bet ir dukteris, kas anais laikais buvo reta. Bronius – matininkas ir aukštas pareigas užėmęs Lietuvos valdininkas; Vladislovas – kunigas, MIC, Simonas – kunigas ir rašytojas, Eliziejus – gydytojas, Apolonija – mokytoja, Ona – tapytoja. Magdutė – ketvirtas užaugęs Draugelių šeimos vaikas. Jos asmenybės brendimui turėjo įtakos ne tik tėvas, mokęs ištesėti duotą žodį, pasikliauti savo jėgomis, gerbti kiekvieną žmogų, bet ir vyresnieji broliai, ypač Eliziejus, būsimasis gydytojas, medicinos daktaras. Jis sakė, kad nėra reikalo vaikytis madų, pradurti ausis, kad galėtų įsiverti auskarus. Juk auskarai – tai laukinių Afrikos gyventojų paprotys. Svarbiausia – vidinis mergaitės grožis. Šitie pamokymai ir visa namų aplinka skatino ugdyti tvirtą asmenybę, visur išlikti savimi.

1910 metais Magdutė baigė Marijampolės mergaičių gimnaziją, porą metų mokytojavo Liepojoje ir Obeliuose. 1912 metais įstojo į Aukštuosius pedagoginius kursus Petrograde. Studijuodama dėstė lietuvių kalbą Šv. Kotrynos gimnazijoje. 1915 metais baigus šią mokslo įstaigą, teko atlikti praktiką. Jai buvo pasiūlytas Sibiras. Metus mokytojavo valstybinėje mergaičių gimnazijoje Kainske. Paskui mokytojavo „Žiburio“ gimnazijoje Tambove (gimnazija buvo įkurta lietuvių kolonijoje).

Besimokydama Petrograde, Magdalena susipažino su dailininku tapytoju, grafiku, scenografu Adomu Galdiku (1893-1969) pas jo dėdę, Petrogrado kunigų seminarijos profesorių kun. (vėliau vyskupas) Pranciškų Karevičių (1861-1945), kilusį iš to paties Giršinų kaimo (Skuodo r.). Pažintis peraugo į meilę. 1917 metais Magdalenos brolis kun. Vladislovas Draugelis juodu sutuokė. 1918 metais Galdikai sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Adomas pasinėrė į žaismingą spalvų ir meno pasaulį, Magdalena atsidavė pamėgtam pedagogės pašaukimui ir visuomeniniam darbui. Jų namai Kaune priminė meno šventovę. „Įžengus į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai arkangelai“, – rašė Ona Gaigalaitė-Beleckienė.

M.Galdikienė pedagoginį talentą paveldėjo iš tėvo Petro Draugelio. „Kai mokyklos klasėje į mane žiūri keliasdešimt jaunų smalsių akių, užmirštu visą pasaulį“, – tai jos žodžiai. Į ją, „Saulės“ draugijos gimnazijos mokytoją, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos dėstytoją, nuo 1936 metų iki bolševikų okupacijos tos pačios kongregacijos gimnazijos direktorę, mokiniai žiūrėjo daugelį metų. Jos pedagoginio darbo stažas – 27 metai. „Pamokos neprailgdavo, nelaukdavom skambučio, tarp mokytojos ir mokinių nebuvo atsidalinimo barjero, jai nebuvo išrinktųjų ir nepastebimų, visas traktavo lygiai; jei turėjai kokį reikalą, bėdą ar rūpestį, galėjai eiti į kabinetą ar sutikusi koridoriuje kreiptis kaip į paprastą žmogų... Mokinės be galo mylėjo ją už jos gerumą bei nuoširdumą. Iš daugelio pokalbių aš pati perpratau – Galdikienė mergaitėje labiau vertino sielos grožį: darbštumą, teisingumą, gerumą ir išmintį; taip asmenybės nebanalino vien gražiomis kojytėmis, lieknomis figūromis ar elegantišku drabužiu. Skatino nebūti tik puošniomis lėlėmis, kad lengvabūdiškai atkreiptų kitų dėmesį, o būti nuoširdžiu žmogumi ir save gerbiančia mergina, tuo parodyti savo visavertiškumą ir lygiateisiškumą“, – taip apie M.Galdikienę atsiliepė buvusi jos auklėtinė Liuda Vilėniškaitė-Glemžienė, taip pat mokytoja, baigusi Mergaičių mokytojų seminariją.

Pažinoję M.Galdikienę žmonės tvirtina, kad visuomeninis darbas buvo antrasis jos pašaukimas. „Nuo 15 metų ji jau dalyvavo slaptuose lietuvių susirinkimuose, dainavo choruose, vaidino dramos būreliuose. Studijų metu Petrapilyje galutinai susiformavo jos katalikiškoji pasaulėžiūra. 1912 metais ji suorganizavo ateitininkų būrelį ir sėkmingai vienerius metus jam vadovavo. 1918 metais, kai sugrįžo į Lietuvą, ji jau buvo išaugusi į sąmoningą ir brandžią asmenybę su dideliu mokslo žinių turtu. Jai rūpėjo lietuvės moters, ypač katalikės, padėtis, keliai ir susiorganizavimas. 1919 metais, susidarius aktyvių katalikių moterų būreliui, buvo atgaivinta Lietuvių katalikių moterų sąjunga; jos skyriai plačiu tinklu aprėpė visą Lietuvą. M.Galdikienė vadovavo tai sąjungai 20 metų. Čia ji parodė nepaprastai daug kantrybės, ištvermės, sugebėjimo, iniciatyvos ir idealaus moteriško pasiaukojimo“, – rašė Marija Lušienė.

Kasmet pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną, meldžiamės už gyvas ir mirusias motinas, prisimename jas, žodžiais ar bent mintimis padėkojame už suteiktą teisę gyventi, už didelius ir mažus rūpesčius, kol mus užaugino. Vargu ar šią šventę turėtume, jeigu ne M.Galdikienė. 1927 metais jai kilo mintis pradėti švęsti Motinos dieną Lietuvoje. „Sušaukė įvairių pakraipų studenčių susirinkimą Teologijos-filosofijos fakulteto auditorijoje. M.Galdikienė, atėjusi pas studentes, papasakojo apie motinos vaidmens reikšmingumą gyvenime, ypač šeimoje, jaunosios kartos auklėjime. Sudarėme studenčių komitetą tai šventei rengti, kurios pirmininke išrinkome M.Galdikienę, šventės datą pasirinkome kiekvienų metų gegužės pirmąjį sekmadienį. Prasidėjo akcija už šio gražaus sumanymo įgyvendinimą. Daug rašėme spaudoje, redagavome įvairius aplinkraščius studenčių korporacijoms, Švietimo ministerijai, redakcijoms, parapijų kunigams, vyskupams. 1928 metais net studentų atstovybė suorganizavo Motinos dienos minėjimą Universiteto didžiuosiuose rūmuose, Mickevičiaus gatvėje. Nuo tų metų pradėta visu platumu Lietuvoje švęsti Motinos dienos šventė: visi – bažnyčioje, moksleiviai – mokyklose, įvairios organizacijos – salėse, namuose“, – tai O. Beleckienės prisiminimas.

1919 metais M.Galdikienė buvo išrinkta į Kauno miesto tarybą, 1920 metais – į Steigiamąjį Seimą, vėliau ir į kitus Seimus. Ji atstovavo krikščionims demokratams. Seimuose dirbo švietimo darbo ir socialinės apsaugos bei knygyno komisijose, vadovavo Moterų frakcijai. 1925 metais ji buvo Seimo sekretorė, 1926 metais – vicepirmininkė. Ji daug prisidėjo steigiant Meno mokyklą Kaune.

Bolševikų okupacija nutraukė kūrybingą veiklą, uždraudė katalikiškas organizacijas, prie kurių klestėjimo savo išmintimi, darbu, didžiuliu autoritetu buvo prisidėjusi M.Galdikienė. „Nebuvo moterų organizacijų, kuriose M.Galdikienė nebūtų ėjusi vienokių ar kitokių pareigų ir neįnešusi savo darbo indėlio. Visa Lietuva jos buvo išvažinėta skersai ir išilgai, vienur steigė moterų skyrių, kitur važiavo su paskaita, dar kitur – į kursus, šventes, minėjimus, sukaktuves, ir taip be galo. Raštinėje ant stalo gulėjo šūsnis kvietimų... Ji neturėjo laisvų sekmadienių ir šventadienių. Kvietė – nemokėjo atsisakyti“, – tai O.Beleckienės liudijimas 1940 metais. Visa tai ne tik priverstinai sustojo, bet su neapykanta buvo naikinama.

1944 metais, artėjant sovietinei priespaudai, Galdikai pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Berlyne, vėliau – Stade (netoli Hamburgo), Bukstehudėje, Freiburge. Magdalena dirbo pabėgėlių globos įstaigoje, mokytojavo. 1947 metais Galdikai persikėlė į Paryžių; čia vėl plėtojosi jos, visuomenininkės, talentas. Magdalena buvo Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje ir Pasaulio moterų sąjūdžio lietuvių komiteto narė. „Gerai mokant svetimas kalbas, M.Galdikienei buvo ne taip sunku atnaujinti ryšius ir įsitraukti į tarptautinį gyvenimą, kad ten galėtų kelti pavergtos Lietuvos klausimą. Susisiekusi su centro valdybos narėmis, sutarė Lietuvių Katalikų Moterų (LKM) Sąjungą vėl įtraukti į Tarptautinę Katalikų Moterų Uniją, kurioje LKM Sąjungai buvo pripažintos visos nario teisės atstovauti Lietuvai. Sumanios centro valdybos narės, 1951 metais susirinkusios Paryžiuje, įkūrė Pasaulio Lietuvių Katalikių Moterų Organizacijų Sąjungą (PLKMO), kad galėtų sujungti visas po pasaulį išsibarsčiusias lietuves katalikes moteris. Tai atlikusios, jos sugebėjo pasiųsti savo atstovę į Tarptautinę Katalikių Uniją“, – rašė M.Lušienė.

1952 metais Galdikai atvyko į JAV, apsigyveno Niujorke. Įveikę įsikūrimo sunkumus jie vėl pasinėrė į kūrybinį darbą. A.Galdiko kūrinių parodos buvo surengtos Niujorke, Čikagoje, Filadelfijoje, Klyvlende, Baltimorėje, Bostone, Los Andžele. Magdalena atgaivino PLKMO Sąjungos veiklą, buvo šios organizacijos pirmininkė. Ji susisiekė su Amerikos Katalikių Moterų Organizacijų Sąjunga (AKMOS). PLKMO Sąjunga sovietmečiu kiekviena proga informavo apie pavergtą Lietuvą, religinį ir tautinį pasirengimą. Be to, M.Galdikienė JAV buvo išrinkta Ateitininkų federacijos valdybos nare, Europos moterų egzilių tarybos nare, Nekaltojo Prasidėjimo seselių gildos valdybos nare.

1969 metais mirė A.Galdikas. Magdalena padėjo surengti jo pomirtines parodas. Brukline įkūrė Galdiko paveikslų galeriją, dalį jo kūrinių parengė išsiųsti į Lietuvą.

Pradėjus silpti sveikatai, 1973 metais M.Galdikienė parašė prašymą Putnamo vienuolyno vadovybei pareikšdama norą apsigyventi pas Švč. M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seseles. Tuometinė vadovė s. Margarita ir dr. Ona Labanauskaitė jai padėjo iš Niujorko persikraustyti į Putnamą.

Putname Magdalena nesėdėjo sudėjusi rankų. Gražioje vienuolyno sodyboje, vadinamuose Raudondvario svečių namuose, ji įkūrė Galdiko paveikslų galeriją. Paveikslai čia buvo eksponuojami šešiolika metų. Jais grožėjosi daugybė žmonių, lankytojų knygoje palikusių kuo geriausius atsiliepimus. 1991 metais paveikslus Beatričė Vasaris parvežė į Lietuvą.

1973 metais M.Galdikienė, padedama kitų, parengė ir išleido monografiją anglų kalba „Adomas Galdikas“. 1975 metais pasirodė to paties pavadinimo lietuviška monografija, redaguota Juozo Girniaus.

Tie, kurie pažinojo M.Galdikienę, teigia, kad jai kalbėti sekėsi geriau negu rašyti. Tačiau, pervertę prieškario Nepriklausomos Lietuvos ir JAV lietuvių spaudą, jos straipsnių rasime „Ateityje“, „Drauge“, „Lietuvaitėje“, „Laisvėje“, „Ryte“, „Moteryje“, „Dirvoje“, „Naujojoje Vaidilutėje“, „XX amžiuje“ ir kt.

1976 m. rugsėjo 26-ąją Putname buvo paminėtas M.Galdikienės 85-erių metų jubiliejus. Susirinko apie šimtas jos bičiulių. Minėjimas pradėtas šv. Mišiomis, kurias koncelebravo kunigai Stasys Yla, Juozas Vaišnora, SJ, ir Leonardas Andreikus, OFM. Pamokslą pasakė kun. S.Yla. Toliau minėjimas tęsėsi Galdiko galerijoje. Ji pati, „lyg nejausdama ilgo amžiaus naštos, kaip ir visuomet, buvo jaunatviškai gyva, sąmoninga ir maloni“, rašė „Darbininkas“.

Nepraėjus nė trejiems metams po jubiliejaus, M.Galdikienė netikėtai mirė. Palaidota šalia vyro Adomo Galdiko Niujorko kapinėse.

Amžininkų prisiminimuose M.Galdikienė išliko tauri, kilni asmenybė. „Mokėjo šypsotis ir juokauti, nors veidas kartais rodydavo slepiamą skausmą, gyvą negalę. Apie negales niekad (gal ir niekam) nė žodelio. Žodį taupė kitiems reikalams, bendriems ar specialiems kitų rūpesčiams. Ji išsiskyrė, nesiskirdama iš kitų. Buvo paprasta... Savęs nekeldama, ji nejučiomis kėlė kitus. Save užmiršdama, ji buvo visų atsimenama... Ligi paskutinių dienų ji stengėsi visur dalyvauti, bent prisidėti, paskatinti iškilusį gerą sumanymą. Ypač neužmirštamas ir neišbaigiamas jos rūpestis jaunimu ir tautos ateitimi“, – tai kun. S.Ylos žodžiai.

„Apie save turbūt tik eidama prie „langelio“ galvojo. Atrodo, jai tik rūpėjo, kam ir ką gera galėtų padaryti. Tai buvo garbinga asmenybė po paprastumo skraiste“, – tai jos vyro sesers Onos atsiliepimas.

„Ramaus charakterio, labai tolerantiška, nieko neužgožianti veikimo baruose, stengėsi iškelti jaunas į vadovaujančius postus, vengė intrigų, apkalbų, konfliktų. Girdėjo, negirdėjo drąsiai ėjo savo pasirinktu keliu. Turėjo didelį autoritetą mokykloje, visuomenėje ir gyvenime. M.Galdikienės vardas buvo skambus visoje Lietuvoje“, – tai buvusios bendradarbės O.Gaigalaitės-Beleckienės nuomonė.

Tebūnie jos vardas skambus ir po pusės šimto metų atgimusioje Lietuvoje.

© 2006 „XXI amžius“