Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Išlikę idėjos aukštumoje

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas apie Vaclovą Voverį-Žaibą

Iš spaudai rengiamos knygos „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“

Prof. Ona Voverienė

Lionginas Baliukevičius, baigęs Alytaus gimnaziją, apie 1942 metus

Kazimieraičio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (iš kairės) Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Vaclovas Voveris-Žaibas

Idėja, pasirodo, galingesnė už bet kurį kitą ginklą, nes remiasi doriniu vertingumu ir moraline savo galybe. Kai materialus ginklas atremiamas materialiu ginklu, moralinis ginklas pasilieka priešui nepasiekiamas.

S.Šalkauskis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, išleidęs „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštį“ (Vilnius, 2002), ženkliai praturtino didingos tautos istorijos, jos kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę epą. Dienoraščio autorius – tipiškas to meto Lietuvos jaunuolis, išugdytas romantizmo ir prometėjiškumo dvasia, idealistas, kovojęs ir žuvęs už savo tautos ir jos valstybės laisvės idėją.

L.Baliukevičius ir jo bendražygiai, Dzūkijos vaikinukai, tokie ir išliko, savo trumpais gyvenimais kaip meteorai ryškiausiomis spalvomis nušvietę to meto Lietuvos tamsią padangę… ir jaunystėje užgesę.

L.Baliukevičius-Dzūkas į V.Voverio-Žaibo vadovaujamą Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės „Geležinio vilko“ būrį įsitraukė 1946 metais, pabėgęs iš nelaisvės Donbaso šachtose. Būryje tada buvo apie 30 kovotojų. Jie veikė Alytaus apskrities Daugų, Onuškio ir Alovės valsčiuose. Kovos krikštą L.Baliukevičius gavo 1946 m. rugsėjo 4 d. Daugų valsčiaus Rimėnų kaime surengtoje pasaloje stribams. Jo vadovaujamas „Geležinis vilkas“ dalyvavo 28 karinėse akcijose ir nė vieno mūšio su NKVD kariuomene ir stribais nepralaimėjo.

Partizanų vadai, pastebėję L.Baliukevičiaus literatūrinius gebėjimus ir kūrybingumą, 1947 m. vasario 1 d. paskyrė jį „Geležinio vilko“ štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. Jis leido Dainavos apygardos štabo laikraštį „Laisvės varpas“, kurį partizanai ir ryšininkai išplatindavo visose Alytaus apylinkėse.

1947 metų rugpjūčio mėnesį žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Dominykui Jėčiui-Ąžuoliui, apygardos partizanų vadu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas (rugsėjo 24-25 dienomis); jis L.Baliukevičių-Dzūką pakvietė eiti jo adjutanto ir visos Dainavos apygardos spaudos ir propagandos skyriaus viršininko pareigas. „Laisvės varpas“ tapo visos Dainavos apygardos laikraščiu ir buvo leidžiamas bunkeryje Merkinės šiluose. L.Baliukevičius-Dzūkas pakaitomis su A.Ramanausku-Vanagu rašė laikraščio vedamuosius, politikos apžvalgas, straipsnius apie partizanų gyvenimo aktualijas. Laikraštis buvo spausdinamas būgniniu rotatoriumi 1800 egzempliorių tiražu. Sąlygos leisti laikraštį buvo labai sunkios: trūko popieriaus, tušo, kitų medžiagų, taip pat rašančių žmonių. Vėliau Dainavos apygarda pradėjo leisti ir laikraštį rusų kareiviams „Svobodnoje slovo“, kuriame aiškino lietuvių išsivaduojamosios kovos uždavinius. Dzūkas nuolat klausydavosi radijo vokiečių, lenkų bei rusų kalbomis, sudarinėjo žinių santraukas, jas skelbė „Laisvės varpe“. Kaimo žmonės sovietinės spaudos neprenumeravo ir neskaitė, o partizaninę gaudyte gaudydavo. Ir Vanagas, ir Dzūkas tikėjo, kad tautos dvasiai ugdyti ir sąmonei stiprinti spauda buvo pagrindinė jėga. Viename iš vedamųjų Dzūkas rašė: „Mūsų jėga glūdi mūsų sielose“.

1948 m. birželio 23 d. L.Baliukevičius-Dzūkas, tarsi pajautęs mirties alsavimą, pradėjo rašyti dienoraštį. Jo dienoraštis 40 metų išgulėjo KGB archyvuose. Tikėtina, kad Dzūkas jį perspausdinti mašinėle pradėjo 1949 m. balandžio 24 d., nes ta data pažymėta jo įžanga. Žuvus Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės vadui V.Voveriui-Žaibui, jo pareigas Dainavos apygardoje perėmė L.Baliukevičius-Dzūkas. Tačiau ir jis, MGB agento Aido-Kazio Kalantos išduotas kartu su savo būrio bendražygiais Augustinu Babrausku-Radvila, Antanu Koknevičiumi-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku, apsupti enkavėdistų būrio, atvesto minėto išdaviko, suvokę realią situaciją, kad prasiveržti negalės, liko ištikimi partizano priesaikai ir nusišovė (Kašėta Algis. Nepalaužtas laisvės troškimas // Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. V., 2002. P. 5-19).

L.Baliukevičiaus dienoraštis – tai dvasinis Lietuvos partizano portretas pačiu tragiškiausiu rezistencijos laikotarpiu. Pirmieji rezistencijos metai (1944-1948) dar buvo pažymėti Žalgirio narsos dvasia, kai Lietuvos partizanai pasirodydavo gyvenvietėse dideliais būriais, gražūs vyrai, gražiomis uniformomis, kurie drąsiai užpuldavo stribynes ir NKVD garnizonus, o stribus „gaudė kaip peles“; stodavo į atvirą mūšį su enkavėdistais ir dažnai tuos mūšius laimėdavo.

Nuo 1948 metų rezistencija įgijo visiškai kitą formą – dvasinės kovos. Į Lietuvą buvo sutraukta šimtatūkstantinė rusų NKVD kariuomenė, „elitinių galvažudžių ordos“, jau praliejusios kraujo upelius Čečėnijoje ir Ukrainoje – jie kasdien siautėjo po Lietuvos kaimus ir miestelius, šukavo miškus. Viena po kitos ėjo trėmimų bangos – ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių. Kaip grybai po lietaus pradėjo dygti išdavikai. Vien tik į Dainavos apygardą buvo inkorporuoti gudriai užsimaskvę jau minėtas K.Kalanta - agentas Aidas; MGB agentas Tamulevičius-Ąžuolas, Kostas Kubilinskas-Varnas, Algirdas Skinkys-Rytas, Arūnas Juozas Vizbaras-Gelgaudas, MGB agentas Lauras, Antanas Macevičius-Linas, tikriausiai dar ir daugiau jų būta, pačiam L.Baliukevičiui nežinomų. Jie savo kruviną išdaviko darbą dirbo svetimos valstybės labui. Išaiškintus agentus partizanai teisdavo ir sušaudydavo, tačiau buvo tokių, kaip minėtieji, kurie turėjo partizanų ir vietos gyventojų pasitikėjimą ir pražudė daugybę laisvės kovotojų. Lietuviai išdavikai savo tautiečių pražudė daugiausia.

Pogrindžio rezistencijoje nuo 1948 metų Žalgirio dvasią pakeitė Pilėnų dvasia – pasiaukojimas ant tėvynės laisvės aukuro ir žūtis. Jau pačiuose pirmuose dienoraščio įrašuose 1948 m. birželio 23 d. Dzūkas kalba apie žuvusius bendražygius: Albertą Perminą-Jūrininką, Kostą Šimelevičių-Gandrą, Juozą Šarkų-Vaitkų, Joną Cibulską-Ąžuolaitį, Joną Jusą-Pakštą; po mėnesio jis rašė apie Tauro apygardos partizanų žūtis. „Partizanai gęsta greičiau už žvaigždes“,- tokia liūdna ir jo paties artimos žūties nuojauta.

Gyvenimas bunkeriuose, rudens purvas, kiauri batai, šlapios kojos, žiemos šalčiai, dažni persišaldymai, ligos, nuolatinė baimė būti išduotiems, partizaninė būtis. „Gyvename tikrai vienuolišką gyvenimą. Kaip krankliai, juodais Žaibo kombinezonais apsivilkę, mes tikrai buvom panašūs į vienuolius“ (Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. V., 2002. P. 30).

Aprašytas ir paties vado V.Voverio-Žaibo bunkeris. „Bjaurus lietus, kuris jau tęsiasi antra diena, pagadino man visai nuotaiką. Mūsų bunkeris padarytas senose žvyriaus duobėse ir ant lubų uždėtas nedidelis sluoksnis žemių. Dabar, kada pradėjo lyti, pro šitas lubas, kaip pro rėtį vanduo varva ant mūsų galvų, „lovų“, popierių. Ant antrame „aukšte“ esančios lovos išdėstom visas šeimininkų atneštas lėkštes, puodelius, bliūdelius. Pamažu sušlampa visos lubos, nuplyšta popierius. Apie 1 val. naktį nukraustau pagalves ir anklodes į pirmą „aukštą“.

Tačiau bunkeryje „gražiau“ pasidarė, kai apie 2 val. nakties įvirto šlapi Rugys, Šarūnas ir Bevardis. Žaibas neatėjo. Jo kol kas niekur negalima surasti. Šiaip taip sulaukėm ryto. Aš nemiegojau: užleidau vietą atvykusiems. Šiandien bunkeryje kaip tvarte. Pilna visur šlapių popierių, vanduo vis tebevarva. Prie viso to prisidėjo tas, kad pradėjom spausdinti laikraštėlį. Taigi šeši vyrai 2x5 bunkerėlyje, vos galima būti. Taip tvanku ir drėgna“ (ten pat, p. 25).

O aplinkui – vis stribų ir enkavėdistų pasalos, pasalos, pasalos, naujų bunkerių kasimas ir kraustymasis su rotatoriumi, rašomosiomis mašinėlėmis, popieriaus paketais, alkanos dienos, ligos, lietus ant galvos per bunkerių nesandarius stogus… ir geležinės valios pastangos – „… išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti žmonės tik su pagarba“ (ten pat, p. 45). Ir čia pat liūdni, labai žmogiški pamąstymai: „Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdyja, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui nebus kam jos prikelti, išgydyti?“ (ten pat, p. 45).

Šiandien matome, kad L.Baliukevičiaus nuojautos išsipildė. Daug lietuvių – jau nebe lietuviai, tik kalbantys lietuviškai, jų dvasia ir visa pasaulėjauta jau slaviška.

Dzūkas savo „Dienoraštyje“ rašė, kad „Geležinio vilko“ vyrus gerbė ir mylėjo visi aplinkinių kaimų žmonės; nuoširdžiausi buvo patys vargingiausieji; jie dalijosi savo ir taip nedideliais maisto ištekliais; pamatę kiaurus partizanų batus, nusiaudavo savo paskutiniuosius ir atiduodavo sakydami: „Tau, sūneli, labiau reikia…“ Ne kartą ir patį Dzūką taip sušildydavo savo nuoširdumu. Turtingesnieji buvo blogesni. „Matyt, juo arčiau bažnyčios, tuo toliau nuo Dievo, – rašė Dzūkas. – Juo daugiau turto turi, tuo labiau jį pamėgsta, prisiriša prie jo ir myli labiau už viską, net ir už Tėvynę. Pasigailėjimo verti menkystos, dvasios skurdžiai“ (ten pat, p. 53).

Pašiepdamas okupantų Lietuvoje diegiamą kultūrą, „tautinę savo forma, socialistinę savo turiniu“, Dzūkas rašė: „Lietuvoje vyksta ramaus ir kūrybingo darbo statyba tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu. Tautinė forma – tai istrebiteliai, žmonių naikinime dalyvaują; socialistinis turinys – teroras“ (ten pat, p. 117).

V.Voverį-Žaibą jo bendražygis L.Baliukevičius-Dzūkas laikė tikru karžygiu, geru karo strategu, narsiu, ryžtingu ir teisingu. Kai išėjęs Vaclovas ilgiau negrįždavo, Lionginas dėl jo nerimaudavo, mintyse jį matydavo sužeistą. Dažnai vakarais jie pasikalbėdavo, buvo artimos sielos. Ir vieną, ir kitą užplūsdavo liūdnos mintys – juk jie jau vyrai: Lionginui – 23-eji, Vaclovui – 26-eri, norėtųsi mokytis, ko nors gyvenime pasiekti, o jie per anksti subrendo – „su šautuvu, su pavojais“. O kas jų laukia? „Nenoriu aš tokios bjaurios prozos – ji nesiderina su šitomis gražiomis dienomis…“ (ten pat, p. 41). Jie, ir Lionginas, ir Vaclovas, tada, 1948-aisiais, jau žinojo, kas jų laukia, tik nenorėjo pasiduoti sunkioms mintims. Vadai tokios prabangos sau leisti negali…

Tolesniame dienoraščio tekste skaitome, kad „Geležinio vilko“ vyrai visiškai pasitikėjo tik Žaibu; jo parinkta vieta bunkeriams atrodė jiems pati saugiausia, nepasitarę su juo, jie svarbių reikalų nespręsdavo. Neišvengiami persikėlimai iš vieno bunkerio į kitą, nuolat ant kulnų lipant enkavėdistams ir stribams, labiausiai ir vargino partizanus. Lapkričio 5 dieną „Geležinio vilko“ vyrams teko persikraustyti apie 30 km pėsčiomis su visais daiktais, rotatoriumi ir rašomosiomis mašinėlėmis. Oras buvo nepaprastai bjaurus: lijo ir visur purvas.

Visi partizanai buvo visiškai nusiplūkę. Bet „namuose“ jų laukė džiaugsmas: rado Žaibą jau grįžusį. Jis ir jo nedidelis „vilkiukų“ būrys netoli Onuškio sunaikino visą Onuškio garnizoną – 19 enkavėdistų ir stribų. Paėmė du kulkosvaidžius, 10 automatų, du desantinius auotmatus ir penkis pistoletus.

Per Kalėdas visi „žaibiukai“ susirinkdavo pas patį vadą: visiems norėjosi pabūti su juo, pasikalbėti, pasisemti iš jo optimizmo, išgerti alaus, nors Žaibas ir negėrė. Bunkeryje labai šalta. Kalėdos po žeme. „Kurgi tos Kalėdos dingo, kada viešpatauja šiluma ir jauki ramybė? Ar jos dar sugrįš kada nors?“ (ten pat, p. 66). Bunkeriuose, kuriuose gyveno Lionginas ir Vaclovas, visada būdavo paruoštos trys skeveldrinės minos… Dėl visa ko, jeigu prireiktų…

1949 m. vasario 2 d. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vytauto grupėje žuvo 15 partizanų ir trys merginos ryšininkės. Buvo akivaizdu, kad atsirado išdavikas, kuris atvedė enkavėdistus. 12 val. nakties puolė Vyto Merkio vyrus. Žuvo Vytas, Audra, Marytė-Birutė (Marytė Budėnaitė). Išbėgo tik Adomas Bagdonas-Giedrius ir Antanina Lukšytė-Milda. Visi „žaibiukai“ tos žinios buvo sukrėsti. Žaibas guodė, kad „liko senų vilkų, kurie vairuos Merkio būrį ir toliau. Be jų tikrai būtų labai liūdnas vaizdas… Sunku, pasiutusiai sunku pasakyti partizanams ką nors raminančio, jau daugiau kaip ketveri metai, kai juos mes guodžiam. Ne taip jau lengva kartoti tas pačias frazes. Štai ir aš, šiek tiek žinodamas padėtį, nerandu, ką žmogui pasakyti, o ką kalbėti apie eilinį partizaną…“ (ten pat, p. 80).

Į K.Kubilinską, MGB inkorporuotą į „Geležinio vilko“ būrį, Dzūkas visada žiūrėjo nepatikliai – netikra moneta jis jam visą laiką atrodė, pernelyg brangino savo kailį. „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už Tėvynės laisvės idėją mirti, sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau dabar apspjauti Tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų… Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų… Kaimas visada už Tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam už tai bus atlyginta. Kai Tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, kad priešą reikia mušti, na, ir jį mušė – vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai“ (ten pat, p. 57).

Išsipildė pačios baisiausios Dzūko nuojautos – K.Kubilinskas ir A.Skinkys pasirodė esą patys kruviniausi niekšai. 1949 m. kovo 7 d. jų išduoti ir kelių šimtų enkavėdistų, atvežtų 40 sunkvežimių, apsupti žuvo legendinio „Geležinio vilko“ partizanai V.Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-A.Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis. Poetas Benediktas Labėnas-Kariūnas Kubilinsko buvo nužudytas miegantis.

Tada Dzūkas rašė: „Žuvo abu mūsų bunkeriai; žuvo mūsų geriausi ir brangiausi vyrai. Mūsų planai subyrėjo taip ūmai ir taip smarkiai, kad mes to niekad ir nepagalvodavom. Krūtinėje atsivėrė gilios žaizdos, o sieloje taip tamsu…“ (ten pat, p. 89). Sunku buvo Dzūkui, romantiškos sielos idealistui, patriotui grynuoliui, patikėti tokia niekšybe. Dienoraštyje jis rašė: „Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi dėl mūsų tautos likimo…“ (ten pat, p. 89). Kai įsitikino, kad tai tiesa, tada rašė: „Prakeikti niekšai ir bailiai“. O tie niekšai ir bailiai pražudė ir daugiau Lietuvos partizanų. Ir patys nusibaigė degradavę išdavikų mirtimis.

Prieš pat mirtį Dzūkas rašė: „Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom, Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį…“ (ten pat, p. 58).

Taip. Tie Lietuvos vaikinai nugalėjo mirtį. O tai ir reiškia – jie išliko idėjos aukštumoje.

© 2006 „XXI amžius“