|
Pamąstymai minutės tyloje
Į Lietuvą sugrįžo prelatas Mykolas Krupavičius (1885-1970), kurio palaikai, vykdant jo valią, saulėtą rugsėjo 23 dieną buvo perlaidoti Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje Kaune. Ši šviesi asmenybė, ištikima Lietuvos laisvei ir jos gerovės siekiams, tapo tikro valstybininko pavyzdžiu; jo aktyvi politinė veikla padėdavo savo šaliai sunkiausiu jos laikotarpiu.
Prieškario Lietuvoje M.Krupavičius tapo žemės reformos sumanytoju ir vykdytoju. Jo iniciatyva ir pastangomis įdiegta žemės reforma tapo pavyzdžiu daugeliui Europos valstybių ir buvo pripažinta pavyzdine, ko negalima pasakyti apie mūsų dienų žemės ūkio reformą. Kaip dvasininkas, užsiimantis žemiškais reikalais, jis ne visada buvo suprastas ir savo luomo atstovų. Bet niekas negalėjo jo sustabdyti, vykdant jam pavestas valstybės atsakingas pareigas, paskutiniu metu žemės ūkio ministro. Po 1926 metų valstybės perversmo, kaip krikščionių demokratų lyderis, jis nušalinamas nuo valstybės reikalų ir paliktas eiti tik parapijos vikaro, vėliau klebono pareigas. 1940 metais, netekus Lietuvai nepriklausomybės, įsijungia į atvirą kovą su tautos pavergėjais. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais, matydamas lietuvių tautos siekius bei žydų tautos naikinimą, jis protestuoja. Už šiuos veiksmus M.Krupavičius areštuojamas ir Vokietijoje jam skiriama mirties bausmė. Jos įvykdymo išvengė, kaip ir tos, kuri jam buvo skirta Voroneže bolševikų revoliucijos metu. Pokario metais, apsigyvenęs JAV, jis tampa Visos Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vadovu.
Pagrindinis jo veiklos, kaip politiko, šūkis buvo ištikimai tarnauti visuomenės interesams. 1961 metais Čikagoje, apžvelgdamas savo politinio gyvenimo kelią, rašė: Politika yra kažkas šventa. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savimi, bet bendruoju gėriu. Įsiklausant į šiuos žodžius, tylos minutėje, kada iškilaus valstybės veikėjo ir dvasininko palaikai atiduodami jo gimtai žemei, nejučiomis kyla klausimas, ar jie suras savo atgarsį daugelio mūsų dienų politikų širdyse ir sąžinėje? Daugelis mūsų gyventojų skundžiasi dėl nuosavybės atkūrimo į nekilnojamąjį turtą, manipuliuojama jo pasisavinimu patogiose vietovėse, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi savo gerbūviui gerinti.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius šv. Mišių, skirtų prelatui M.Krupavičiui, pamoksle išreiškė visų dorų Lietuvos žmonių mintį, kad velionis negali būti savinamasis atskirų politinių partijų ir jo praeito gyvenimo pavyzdys turi tapti sektinas visos Lietuvos piliečiams. Tuo tarpu, kaip nebūtų apmaudu, ir šį kartą nebuvo išvengta noro uždirbti politinių dividendų. Iš Lietuvos išeivijos JAV ir vietinių pažangių veikėjų, rengiantis paminėti prelato M.Krupavičiaus 125-ąsias gimimo metines, buvo sudaryta komisija, kuri inicijavo jo palaikų perkėlimą į Lietuvą. Komisijos garbės pirmininku buvo išrinktas arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius. Šiai komisijai atlikus pagrindinius darbus, sudaryta valstybinė komisija, kurios vadovu paskirta žemės ūkio ministrė K.Prunskienė. Neatsitiktinai grupė Lietuvos patriotų, jau prelato palaikams pakelyje į Lietuvą, paskelbė pareiškimą, kuriame prieštaraujama, kad jo laidotuvių organizavime dalyvautų buvę sovietinės nomenklatūros veikėjai. Deja, šis pareiškimas nesulaukė palaikymo ir kunigaikštienės kalba prie kapo duobės negalėjo įtikinti perlaidojimo dalyvių jos nuoširdumu. Monsinjorui Alfonsui Svarinskui, vienam iš šio pareiškimo autorių, žodis nebuvo suteiktas, nors jis to siekė. Viena laidotuvių dalyvė bernardinai.lt portale, gerbianti monsinjorą už jo atliktus darbus, komentuodama šį atvejį, mano, kad buvo pasielgta teisingai. Galbūt buvo teisūs laidotuvių ceremonijos organizatorai: čia ne vieta emocijoms. Ką norėjo pasakyti monsinjoras laidotuvių dalyviai suprato be žodžių.
Nors praeitais metais, minint prelato M.Krupavičiaus 125-ąsias gimimo metines, buvo paskelbta laikraščiuose XXI amžius bei Lietuvos aidas daug straipsnių apie jo politinę ir dvasininko veiklą, tačiau buvo būtina Kauno miesto dienraščiuose palaikų perlaidojimo dienomis patalpinti nekrologą su išsamiu jo veiklos aprašymu. Teko asmeniškai įsitikinti, kad daugelis nebuvo smulkiai susipažinę, ką Lietuvai nuveikė prelatas M.Krupavičius.
Lieka svarbiausia, ar priglaudę M.Krupavičiaus palaikus savoje žemėje, mes visi suprasime, kad gyventi dera dorai ir dirbti vien vardan tos Lietuvos.
Vytautas Guliokas
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|