|
Asmenybės raiškos bruožai
Šiandieniniam žmogui gyvenimo įvairovėje kartais tenka ir pasiklysti. Kasdieninės veiklos tempai, blaškymasis informacijos gausoje, racionalaus pastovumo ir tvirto nusistatymo stoka mums trukdo nuodugniau įsigilinti į savąjį aš ir maksimaliai išnaudoti proto galias bei sugebėjimus. Žmogaus prigimtyje iš anksto užkoduoti saviti išskirtiniai ypatumai, kuriuos vadiname gabumais ir talentais, gali iš lėto vystytis ir tobulėti arba spontaniškai išryškėti. Tačiau tam būtinos atitinkamos sąlygos. Pirmoji, pati pagrindinė sąlyga yra intensyvi veikla, nukreipta į aiškiai užsibrėžtą tikslą. Tik kryptingoje veikloje išryškėja tam tikri gabumai, atsiskleidžia galimybės saviraiškai. Šitaip iškyla žymios asmenybės: mokslininkai, menininkai, politikai, valstybės veikėjai...
Gabumai ir talentai, besivystantys aktyvioje veikloje, įtempus proto galias, kaskart vis labiau tobulėja, taigi žmogus mąstytojas bei kūrėjas siekia dvasinių aukštumų, išreikšdamas save kaip išskirtinę, nepakartojamą asmenybę. Ir priešingai: jei turimiems sugebėjimams jau pačioje jų užuomazgoje užkertamos galimybės plėstis ir gilėti, jei nesistengiama konkrečioje veikloje siekti pažangos, atsisakoma kūrybinių ieškojimų, sugebėjimai ne tik nesivysto ir netobulėja, bet netgi ima silpti, kol pagaliau visai išnyksta. Jei rašytojas, dailininkas, kompozitorius ar kitos kurios meno srities atstovas ieško savo kūryboje naujų tikrovės vaizdavimo bei raiškos formų ir būdų jis iškelia save kaip ypatingo dėmesio ir pagarbos vertą asmenybę. Kūrėjui novatoriui svetima rutina ar mėgdžiojimas to, kas jo paties ar kieno nors kito jau buvo liesta. Svarbiausias kūrėjo tikslas kuo giliau ir subtiliau išreikšti savo požiūrį į vaizduojamąjį dalyką, kartu išreikti ir save kaip savitą asmenybę. Kaip negali būti dviejų žmonių, absoliučiai nesiskiriančių fizinėmis bei dvasinėmis savybėmis, taip neturi būti ir visiškai vienodi bet kokios kūrybinės raiškos būdai. Priešingu atveju tai būtų aklas ir negarbingas plagijavimas.
Kūrybinei asmens raiškai taip pat didelės arba net ir lemiamos įtakos turi tam tikros pašalinės paskatos. Dažnai vaikystėje ir paauglystėje ima ryškėti kokie nors gabumai. Tai rimtas signalas tėvams, mokytojams, jog reikia vaiką jo pamėgtos veiklos linkme kreipti, sudaryti palankias sąlygas gilintis, plėsti akiratį, tobulinti įgūdžius, visapusiškai skatinti vaiko saviraišką. Tik nuolatinis darbas ir pastangos save kuo nors išreikšti ugdo gabumus, galinčius išsiplėsti netgi į talentą. Garsusis smuikininkas V.Čepinskis vaikystėje pamėgo smuiką. Muzikos mokykloje gavęs tvirtus pagrindus, vėliau besmuikuodamas taip ištobulėjo, kad pasiekė pasaulinio masto virtuozo pripažinimą. Laiku pastebėti vaiko gabumai ir sudaryta palanki aplinka jiems vystytis iškėlė jį į pasaulio smuikininkų aukštumas. Nereti atvejai, kai vaikai, stebėdami ir mėgdžiodami tėvų kūrybinę veiklą, įgyja jos pradmenis, kurie tolydžio ryškėja, tobulėja ir ilgo kartojimo dėka automatizuojasi.
Net ir suaugusieji, pajutę savyje slypinčias galimybes vystytis kryptingai raiškai kurioje nors veiklos srityje ir jei dar juos kas paskatina iš šalies, atsiskleidžia kaip savitos asmenybės. Prisiminkime mūsų rašytoją Juliją Žymantienę-Žemaitę. Būdama paprasta kaimo moteris pabandė savo nuotaikas ir įspūdžius išlieti ant popieriaus: parašė pirmąjį kūrinį Rudens vakarą (Piršlybos), išspausdintą kalendoriaus puslapiuose. Taip ji, eidama penkiasdešimtuosius metus, pajuto turinti literatūrinių gabumų, kurie ilgai tūnojo užslėpti jos dvasios gelmėse. Nepaisydama buitinių sunkumų, kasdienių rūpesčių ir begalės ūkio darbų, ji leido tiems gabumams prasimušti ir išsilieti į viešumą. O čia dar pažįstamas studentas Povilas Višinskis, pastebėjęs jos gabumus, paskatino ir toliau rašyti. To ir pakako, kad paprasta kaimietė pasinertų į grožinės kūrybos gelmes ir netgi taptų žymia lietuvių literatūros klasike. Rašytojos asmenybės raiška nepaskendo banalios buities srautuose, nesudužo į abejingumo sieną, bet visa kūrybine potencija išsiveržė į viešumą.
Gabumams vystyti ir tobulinti ribų nėra. Klysta tie, kurie, švystelėję kaip meteorai savo sugebėjimais, ties jais ir sustoja, galvodami, kad jau pasiekė savo galimybių ribą. Nuolatinis veržimasis, naujo, dar nepažinto ir nepatirto ieškojimas gilina bei turtina žmogaus darbinę ir kūrybinę veiklą, o drauge išryškina jo talentą. Pavojinga pervertinti savo gabumus, nes taip slopinama galimybė toliau tobulėti ir išreikšti save kaip visavertę, nerimstančią ir be paliovos ieškančią asmenybę. Dar didesnis pavojus tyko tada, kai gabumai ir talentai slopinami neveiklumu, tingumu. Tinginiai, neigiamų įpročių vergai, bailiai ir naivuoliai niekada neiškels viešumon prigimtyje užsimezgusių gebėjimų. Tik atkaklūs, ryžtingi ir veiklūs žmonės, turintys prieš akis kilnius tikslus, gali sukurti nuostabias materialines vertybes, praplėsti savo ir kitų dvasinę erdvę ir taip įprasminti savo gyvenimą. Tik tokie žmonės savo gyvenimo saulėlydyje galės drąsiai ir viltingai tarti kartu su M.Monteniu: Vakaro vaišės būna tikrai malonios tada, kai žinai, kad diena praėjo netuščiai.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|