Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Sportas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Pažiūrėk, koks šviesus Viešpaties veidas…“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Danielė d’Erceville

Poezijos rinkinio „Lietus rožėse“ viršelis

Jūros siausmą

Lietuviai supranta,

Medžiais įaugę

Į Baltijos krantą.

          Stovi lietuviai

          Per tūkstančius metų.

          Gretos retėja…

          Nelengvas metas.

Ir jūros kranto

Sauja beliko.

Stovi lietuviai,

Jų audros tyko.

(Eilėraštis „Lietuviai“
iš Danielės d’Erceville poezijos rinkinio
„Aušros ąsotis“, 2005).

Gertum, gertum iš Tėviškės šaltinių, subėgančių į „Aušros ąsotį“ ir… „Soties nėra, akys už pilvą didesnės“, – primintų garbaus atminimo močiutės.

„Geriam“. Ne tik mėgaujamės įspūdingais visų Lietuvos kraštų vitražais tarp lygumų Suvalkijos iki Baltijos akių, tarp Nidos ir Mažeikių, net… Paryžiaus!.. „Geriam“. Palaimingai, lyg pasakaitės – sielos snaigės, „tirpsta“ vienos seniausių ir gražiausių pasaulyje – lietuvių kalbos „perlai“, amžinam liekantys eiliuotuose inkliuzuose:

…Per Sintautus Penta vingiuoja juostą gražią,

Naktis, dienas į savo raštą ima.

Ir tyliai audžia Lietuvos likimą.

Viltis, godas per amžių amžius neša.

Ateiki basas. Tai darbščios Austėjos žemė.

Ant kojų kris žolynų skaidrios rasos.

Tau ant peties nusvirs auksinės saulės kasos

Čia, kur lietuviai tūkstantmečiais gyvena.

„Sintautai“

Vos trylika eilučių, o unikaliai yra talpus, giliaprasmis poetės eilėraštis „Šakiai“:

Šakiai – susimąstę gluosniai,

Prie Siesarties palinkę…

Šakiai – zanavykų namai,

Kvepiantys duona ir medumi.

Šakiai – jaukiai namų židiny

Širdimi plazdanti ugnis…

Šakiai – zanavykų keliai ir kryžkelės,

Iš čia zanavykai pasaulin išeina.

Čia ir mirę sugrįžta.

Akmenimis tyliai stojasi

Po šimtamečiais medžiais,

Per gyvenimą neštais kryžiais,

Motinų kalba ir Viešpačiais…

Už daug ką reikia dėkoti visa savo esybe poetiškajai Danielei Girdenytei, o pastaraisiais rinkiniais besireiškiančiai D.d’Erceville, kurią 2001 metais unikalioje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ pristatė okupaciniam režimui nenusileidęs lietuvių literatūros tyrinėtojas, tikram lietuviui literatui neabejingas kritikas Vytautas Kubilius: „Girdenytė Danielė, gimusi Gardėje (Mažeikių r.); poetė. 1974 m. VU baigė lituanistikos studijas, mokytojauja Klaipėdoje. Skambių eilių rinkiniuose „Žemė rasos laše“ (1991), „Su meilės karūna“ (1993) apdainavo gimtąją Žemaitiją, kur senolės skrynioje „žydi šimtametės tulpės“, Danės upę, jūros vėją, baltas paukštes, poetizuodama naivų laimės troškimą. Išleido eilėraščių rinkinį „Purienas pamerkia saulė: profesoriui Juozui Pikčilingiui atminti“ (1998)“.

Lietuvių kalba ir literatūra turtėja su kiekviena nauja D.d’Erceville knyga, nes…

Saulaveidė – saulėtasielė poetė, gerbiama Danielė jau gimusi su poetiškais krikšto rūbeliais. Jos posmus gaubia nemeluota lietuvės patriotės aureolė, nes ne prekybos centruose, ne pajūrio triukšminguose – paplūdimiuose – „paplūdimiuose“ poetė semiasi atgaivos, sielos atošvitų ir įkvėpimo.

Mano atminties ekrane šviesia atsklandėle išnyra sambūriai – susitikimai šviesaus atminimo J.Marcinkaus vadovaujamoje Žemaitijos rašytojų bendrijoje. Čia išgirdau jau anuomet irgi pavydėtinos drąsos poetės Elenos Skaudvilaitės dėl Lietuvos sieloardos ir ateities besielvartaujančius posmus, oriai ir nemeluotai savo poetiškąją lemties valtelę daug metų Juodkrantėje „irkluoja“ Ona Dovidavičiūtė-Pučenia, vaikų poezijos aruodus talentu turtina Dalia Kudžmaitė, o tarp jų – lyg karališkoji lelija – kukli, nevystanti D.d’Erceville. Asmenybė, savo genealoginio medžio kraujyje džiaugsmingai atradusi ir aristokratiškosios Prancūzijos genų, kuriais, įliedama į eilėraščius, praturtina ir skaitytojo pažintines erdves:

…Šiandien poetės Ugnės Karvelis

pelenus išbarsto viršum Atlanto.

Lietuvoje ūžauja, blaškosi vėjas,

Lietus srauniom upėmis krenta.

            O būki palaiminta, Sese!

            Iš ugnies į vandenį grįžus… -

            Ilgėsis lietuvės poetės

            Per amžius didingas Paryžius.

                        „Atsisveikinimo diena“

Arba:

…Meilės tvirtovė – Paryžius, -

Didi atgaiva tavo dvasiai.

Žiūrėk, koks didingas ir lyriškas!

Žalumoje sklendėja visas.

            Rūmai legendomis žiūri

            Į tavo nustebusį veidą.

            O jaunas sparnuotas Amūras

            Į širdį strėles aukso laido…

                          „Vakaras Paryžiuje“

Betgi esminis poetės „nerimo grūdas“ – moteriškai išjausta ir savaip perteikiama „mačerniškoji – putiniškoji – milašiškoji“ gija, kai giliausia filosofija į žvilgsnio užuovėją „įplaukia“ labai paprastais žodžiais, patikimai ir įtikinamai:

Dievo žmogus, žvelgdamas į Dievą,

Užmiršta save.

Dievo žmogus – tik dievišku žvilgsniu,

Paties Dievo akimis į pasaulį žiūri.

Dievo žmogus į gelmę žvelgia taip giliai,

Kad gelmė tampa paviršiumi.

Dievo žmogus neturi žmogiškojo mato, -

Paprasto smulkmenų mato.

Dievo žmogus gyvenimą matuoja –

Amžinuoju – dieviškuoju matu.

                                         „Dievo žmogus“

            (rinkinys „Lietus rožėse“, 2003)

Dievui – Kūrinijos vadovui, iš kurio – VISKAS! – poetės D.d’Erceville lyrikoje skiriamas pagrindinis minties judesys. Bet jos dėmesys Lietuvai, kalbai, žmogiškajai sielotyrai - didžiulis ir girtinas:

Čia Tu esi… Vėl atsidus kažkas.

Pajus, - lietuviška kalba skausmingai rūpi,

Negailestingai darkoma… Vėl upė

Purienų auksą pila į lankas.

Dėkojant poetei, padėkos žodžiai skirtini ir Viešpačiui, kurio šviesus veidas įkvėpia visus iki vieno poetus.

© 2006 „XXI amžius“